respublika.lt

Negi tikrai mes visi sugedome

visas tekstas

(0)
Publikuota: 2019 rugsėjo 08 13:30:00, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

Nenorėjau patikėti - istorijos mokytoja ekspertė Jūratė LITVINAITĖ, viena šviesiausių šios profesijos atstovų Lietuvoje, supama gražių tiek mokinių, tiek kolegų atsiliepimų, paliko Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Pirmąją naujų mokslo metų dieną paprašiau ją paaiškinti, kodėl, nė kiek neabejodama, kad ją išgirsti bus pravartu visiems: tiek mokiniams, tiek jų tėvams, tiek mokytojams, tiek ministrams, - visiems tiems, kuriems teko, tenka ar teks būti viename ar kitame minėtame vaidmenyje.

 

- Jeigu reikėtų aprašyti klasikinį profesinio perdegimo atvejį, pavyzdžiu galėjau nurodyti save, - aiškina J.Litvinaitė, - pavasarį vien nuo minties, kad man reikės stoti prieš klasę, darėsi silpna. Prieš tai buvo ruduo, kai grįžusi po sociologijos studijų (Jūratė įgijo sociologijos magistro laipsnį - D.Š.) išgirdau apie naują etatinį apmokėjimo modelį. Idėja graži, bet prasidėjęs jos įgyvendinimas, kai mes mėnesį nežinojome, kokie bus atlyginimai, turėjome minutėmis nurodyti darbo laiką, man pasirodė nepriimtinas. Aš pasijutau apgauta - kontrolės mokytojų atžvilgiu padidėjimas ir pajamų sumažėjimas buvo visiškai ne tai, ko tikėjomės. O mokytojo ir mokyklos darbas liko tokie pat kaip buvę, netgi viskas sudėtingiau. Studijuodama sociologiją, labiausiai gilinausi į švietimo sociologiją, pati sau keldama klausimą - kodėl didžiausi edukologijos pasiekimai ir laimėjimai nesuveikia. Mūsų pastanga nesuveikia. Kodėl mūsų edukologai bei mokytojai būriais važiuoja į Suomiją ir ne tik Suomiją, iš kur parsiveža įvairių metodų, žinojimų, rengia mokymus, vadovėlių prirašo, bet vis tiek švietimas nesukelia pasitenkinimo jo dalyviams: vaikai nėra laimingi, mokytojai nėra laimingi, tėvai nėra laimingi, vaikai nenori eiti į mokyklą.

- Gal dėl to, kad šioje rikiuotėje laimingi būna ministrai?


- Aš nemanau, kad už tai, kas vyksta visuomenėje, vienas žmogus turi teisę prisiimti atsakomybę, kaltę ar nuopelnus. Paklauskim ministro, ar jis norėtų, kad po jo ministravimo Lietuvos švietimo sistema keltų pasitenkinimą didžiajai daliai jos dalyvių? Jei jis nuo dūšios pasakytų „aišku, norėčiau“, tada paklauskim, kodėl jis to nedarė ir jis išvardins krūvą faktorių, kurie nuo jo priklausė, bet ir krūvą faktorių, kurie nuo jo nepriklausė, nes jis, visų pirma, yra tik žmogus. Tūkstančiai dalykų, kurių joks Žemės ministras negali suvaldyti. Vis dėlto manau, tas mūsų bendrabūvis, mokinių, tėvų, išvis su mokykla nesusijusių žmonių sąveikavimas yra hibridinis - tai, kas vyksta šeimoje, atsiliepia mokykloje, tai, kas vyksta mokykloje, atsiliepia kultūroje ir visa tai yra susipynę. Ir aš, išdirbusi mokykloje 25 metus, nebežinau, kaip atsakyti į klausimą, koks turėtų būti švietimas, kad Lietuvos visuomenės pažanga, bendras kultūros lygis būtų aukštesni.

- Kiekvienas pasakys: švietimas ir dar kartą švietimas.

- Taip, bet ar mokytojai mažai stengiasi? Aš nepažįstu mokytojo, kuris nesistengia. Pervargusių mokytojų pažįstu labai daug, bet, netgi būdami labiausiai pervargę, jie kiekvieną pirmadienį atsikelia su viltimi, kad šią savaitę jiems bus geriau ir jie daugiau pasieks. Aš nepažįstu tėvų, kurie norėtų blogo savo vaikams, kurie sakytų „neklausyk mokytojo, nesimokyk“. Tėvai irgi stengiasi, iš paskutiniųjų moka už būrelius, samdo mokytojus, motyvuoja tuos vaikus ir t.t. Aš nemanau, kad kuris nors vaikas būtų piktybinis veltėdis ir tinginys...

- Galbūt paslaptis ta, kad pasišovę kurti gerovės valstybę, nuo apačios iki viršaus galvojame tik apie turtą?

- Tai kas mumyse vyksta, kokios priežastys skatina mus taip galvoti ir elgtis? Ar tikrai mes visi sugedome ir taip trokštame materialinių gėrybių, kad į kultūrą net žiūrėti atgrasu? Kadaise Skotas Fidžeraldas sakė, kad kultūra gali gimti tik turtingose visuomenėse, kad menas žengia paskui pinigus. Atrodo, jei staiga pinigų padaugėtų, turėtų prasidėti kultūros bumas: visi pultų lavintis, gilintis į mokslus, menus ir pan., bet tokio proveržio niekur nematyti, - žmonės nebenori lavintis, mokytis. Tad ir klausiu, ar mes sugedome kaip visuomenė, ar mes staiga, kaip sakoma Biblijoje, artėjame prie pasaulio pabaigos, nes, tarkim, esame vis labiau degraduojantys. Aš tuo netikiu. Aš vis tiek tikiu, kad žmogui duota galimybė užaugti visomis prasmėmis (kultūrine, civilizacine, moraline ir t.t.).

- O gal jis neturi šio tikslo?

- O kur jis dingo? Nes jeigu to tikslo nebūtų, mes niekada iš medžio nebūtume išlipę. Mes niekada nebūtume sukūrę civilizacijų, niekada nebūtume paaukoję didžiulių pastangų bendram kūriniui, kaip neseniai praėjęs Baltijos kelio minėjimas. Man įdomiausia, kada visuomenė atsistoja ant versmės, kada ji pajunta impulsą, kas ją užveda.

- Ar tik ne jūs pati kadaise paminėjote tą užtaisą, sakydama, kad mūsų valstybės misija - išsaugoti unikalią kalbą?


- Aš ir keliu klausimą, nuo ko priklauso, kad žmonės ja kalbėtų, saugotų, nuo ko priklauso, kad tauta išrinktų tiktai tokį prezidentą ar Seimą, ar kitą valdžią, kuri tai darytų, nuo ko priklauso, kad Tauta, tarkim, aukštintų savo kultūrą ir savo meną. Kai vis dažniau girdžiu grojant lietuviškas etnografines melodijas, kai senamiestyje matau daugiau tradicinius lietuviškus valgius tiekiančių restoranų, vėlgi man kyla klausimas, ant kurio šaltinio mes užlipome?

- Klausimas, ant kokio šaltinio užėjome, išsirinkdami Gitaną Nausėdą prezidentu?

- Nesu politologė ir netgi ne politikos sociologė, bet, tarkim, per inauguraciją prezidentas daug kalbėjo apie kultūros, baltų paveldo išsaugojimą, dabar, kiek girdėjau, ketina atverti savo rūmus ir organizuoti susitikimus su visuomeniniais komitetais, su kultūros žmonėmis. Retorika gera, bendras vaizdas - toks pat, pastanga yra gera, bet gebėjimas veikti mums yra nežinomas, sėdim dabar visa Tauta prieš katę, kurią ištraukėm iš maišo, ir žiūrim, nes nežinom, kokia jinai. Labai laukiu dienos, kai baigus formuoti prezidento komandą, pasirodys ir jos darbai. Man labai įdomu, kokie bus prezidentūros žingsniai švietimo srityje, kur aš, drįstu sakyti, daug ką išmanau.

- Ir kur savo darbo vaisiais buvote patenkinta?

- Gal aš maksimalistė, bet įspūdis, kad mano darbo rezultatai nėra tokie, kokių norėčiau, privertė įdėti keliolika kartų daugiau pastangų, kad juos pakeistų. Tarkim, turi darbo praktikos, žinai, kaip išdėstyti vieną ar kitą temą, tačiau pastebi, kad ši dėstymo forma nebepasiteisina, nes šitie vaikai galbūt kitokie, negu buvo prieš metus; tada pareini galvodama, kad jiems reikia dėstyti kitaip, o kad sugalvotum, kaip, turi daug skaityti, bėgioti po susitikimus, seminarus, kursus ir pan. Kita vertus, manydama, kad labiausiai mokytojo reikia prastai pasiruošusiems vaikams, turintiems skaitymo, dėmesio, įsiminimo sutrikimų, trumpai tariant, tiems, kurie lėtesni, žioplesni, ir jiems skirdama daug dėmesio, staiga pajunti, kad dėstymo lygis paprastėja, kad kyla vidinis nepasitenkinimas: o kaip dėl kitų, moksle labiau pažengusių, vaikų? Tada kaskart galvoji, kokias jiems skirti užduotis, ir visa tai sudaro tokį krūvį, kurį sunkiai bepakeli. Imi galvoti, o gal pati švietimo sistema yra ydinga...

- O jūsų netrikdė mokytojo profesijos nuvertinimas?

- Atsimenu, buvo ministerijoje pasitarimas ir kolega, save laikantis visų mokytojų asociacijų atstovu, ištaria tokią frazę: „Ministre, nuleiskite akis į žemę ir pasižiūrėkite į ten išbarstytus deimantus: jie gal apsinešę dulkėmis, bet jūs pakelkite juos, nuvalykite ir pamatysite, kaip jie blizga; tie deimantai - mūsų mokytojai.“ Plykstelėjau iš gėdos ir pasiutimo: nesu numesta ant žemės ir išvis nepripažįstu hierarchinio požiūrio, kad ministro akys aukštai, o mokytojo - žemai. Na, jeigu patys kolegos save mato žemai po kojomis, tai nieko keista, kad žmogus rėkiantis „aš - žemės dulkė“ sulaukia atsakymo: valio, gerbiu tavo nuomonę...

- Ar galima pinigu pakelti mokytojo savivertę?

- Kaip tik šiuo metu skaitau vieną knygą apie vartotojų visuomenę ir ten labai gražiai pasakojama, kad iš tikrųjų vartojame vis daugiau ne dėl to, kad geidžiame daiktų (dažniausiai mes nekenčiam savo namų dėl juose prifarširuotų daiktų), bet dėl to, kad norime įgyti vienokį ar kitokį jais reprezentuojamą statusą visuomenėje. Ta formulė labai lengvai persikelia į švietimo sistemą, kur mokytojai gauna juokingai absurdiškus atlyginimus ir supranta, kad už tokį atlygį jie nieku gyvu negalės įsigyti to, kas leistų išlaikyti orų statusą visuomenėje. Aš nediskutuoju apie tai, ar daiktų šarvai, padedantys mums būti tam tikrame socialiniame laiptelyje, yra teisingas pasirinkimas ar neteisingas, aš tik pasinaudoju įžvalga: mes bandome užimti tam tikrą statusą daiktų pagalba. Mokytojai, švietimo darbuotojai tų daiktų nei įsigyti, nei vartoti negali ir galbūt ši aplinkybė juos verčia jaustis nepilnaverčiais.

- Išeidama iš mokyklos, jūs nežinojote, kad įstosite į VU doktorantūrą. Nebuvo baisu?

- Patikėkit, išgyvenau panišką baimę išeiti iš darbo. Išeiti iš darbo, kurį dirbai 25 metus, kur esi išsikovojęs tam tikrą padėtį, autoritetą, kur esi pripažintas kolektyve, su kuriuo sutari ir brangini, kur didesnį ar mažesnį pasitenkinimą teikia ryšys su vaikais ir jokiu būdu ne banalus, bet kūrybiškas darbas. Aš išėjau neturėdama būtino darbo stažo pensijai, bet net vaikams sakiau: jei nesurizikuosiu, neturėsiu teisės stovėti prieš klasę ir palinkėti jai drąsos. Bet galiu jums pasakyti fenomenalų dalyką: kad išeinu iš darbo, pranešiau gegužės pradžioje ir tik rugpjūčio viduryje pajutau, kaip atgimsta pasitikėjimas savimi. Tas jausmas leidžia pripažinti, kiek sugniuždyta, pažeminta, apribota buvau mokykloje.

- Manot, pojūtis visuotinis?

- Patikėkit, kai aš dariau tyrimą magistro darbui, apklausiau labai daug mokytojų, su dar daugiau jų kalbėjausi paskui. Taip, sakė jie, tiesa, ką tu rašei savo magistro darbe, mes visi pavargę nuo kontrolės, pavargę nuo prievartos, nuo nepasitikėjimo.

- Kokia jūsų disertacijos tema?

- Sąlyginis pavadinimas „Mokytojas ir mokykla besikeičiančioje visuomenėje“. Matau eilę neatsakytų klausimų ir neišspręstų švietimo problemų. Tikiuosi, jeigu ne visas, tai bent dalį jų ištirti man tikrai pavyks, ir tai bus pliusas į Lietuvos ateities krepšelį. Kažkas privalo išsiaiškinti, kodėl mums taip sunku. Kodėl mes nuolat stringam, kaip mes galime ir turime padėti visai sistemai, politikams, mokytojams, tėvams, vaikams, jums, man veikti šitoje visuomenėje, kad sustyguotume mūsų bendruomenės orkestrą, kuriame kiekvienas galėtume nevaržomai ir darniai atlikti savo siužeto liniją.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s