respublika.lt

Negi praradome muzikos skonį?

(0)
Publikuota: 2014 rugsėjo 21 15:00:10, Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
Donatas Katkus. Stasio Žumbio nuotr.

Knygos rašo, kad artėjančią Romos žūtį dar gerokai iki barbarų pasirodymo jau pranašavo imperijos miestuose skambėjusi nuopuolio muzika, negalėjusi reikšti nieko kito, kaip tik griūtį ir dvasinę mirtį.

 

Panūdome garsaus dirigento, Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovo maestro Donato Katkaus paklausti - kokia ir ką pranašaujanti muzika šiandien skamba Lietuvoje?

- Koncertuojate po visą Lietuvą, bendraujate su jaunimu, turite galimybių stebėti talentus, bandančius savo jėgas ir įvairiuose TV šou projektuose, ir solidžioje akademinėje aplinkoje... Galėtumėte apibendrintai pasakyti, kokia muzika (ne tik stiliaus, bet ir kokybės prasme) šiandien skamba mūsų valstybėje?

- Be abejo, plačiausiai ir garsiausiai Lietuvoje skamba popsas, kitaip tariant - primityvios, įprastos stilistinės klišės. Tačiau taip pat išsilaikiusi yra ir Europos katalikiškoji muzikos tradicija. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar skamba ir Bachas, ir Mocartas, ir iš jų tradicijos išaugusi šiuolaikinė klasikinė muzika... Turim puikių kompozitorių, kaip Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas...

Suprantama, popsas yra komercinis reikalas, todėl televizija, internetas, pramoginė spauda savąjį dėmesį yra sutelkusi vien ties juo, visą kitą muziką nustumdama į šalį. Tad štai taip ir nutinka, kad vos vieną dainą TV eteryje sudainavusi panelė - jau visuotinio dėmesio „nusipelniusi“ žvaigždė, kurios net batų dydis ar sekso nuotykiai tampa aprašytinu Lietuvos „kultūros“ reikalu, o, tarkim, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana gali būti šlovinama visame pasaulyje, bet štai mūsų ji, neva, net nesudomina. Tai gal tad sustatykim Urmaną su kokia Mia ar bet kuria kita popscenos žvaigžde ir tegu balsais pasirungia?..

Pačią Urmaną tokia dėmesio stoka vargu ar begalima nuskriausti, tačiau skriaudžiama ne ji, o visuomenė - žmonės, kuriems nuolat dėmesio centre esančios „žvaigždės“ atmintin įsirašo kaip vertybė, tuo metu kai į tikrąsias vertybes nėra kas parodo. Na, o Lietuvos muzikantai juk nori būti populiarūs, nori „turėti reitingus“, todėl skuba prisitaikyti, išmokti atitikti reikiamą „formatą“, kurį vienintelį adoruoja vienadienes TV žvaigždes „gaminantys“ žmonės, nepaisydami, kad taip elgdamiesi sunaikina bet kokį kūrybiškumą.

Na, pavyzdžiui, kad ir tas pats Radžis... Iš tiesų jis yra visai gabus muzikai vyrukas, bet akivaizdu, kad norint tapti dainininku - jam reikia mokytis. O štai Radžio kulto kūrėjai nusprendė, kad nereikia - įspraudė į siaurą, nykią stilistiką, pamokino keturių sceninių judesių, pavadino žvaigžde ir „užmušė“ jo galimybes tobulėti.

Na, arba sustatykite drauge scenoje Česlovą Gabalį, Marijų Mikutavičių, dar keletą panašios stilistikos dainininkų ir suraskite tarp jų dešimtį skirtumų. Nenoriu įžeisti, bet man jie panašūs it klonai ne tik muzikine prasme, bet net išvaizda.

Muzikoje, kaip ir visur kitur, mados, be abejo, egzistuoja, bet negerai, kai tas madas kuria nemuzikalūs žmonės - prodiuseriai, televizijos, pramoginė žiniasklaida... Labai mėgstu Stasį Povilaitį, esame net ir muzikavę drauge, bet... Jo daina „Švieski man vėl“ sudainuota jau prieš trisdešimt penkerius metus, ir kai matau publiką, taip pat ir šiandien vienodai einančią iš proto nuo šios dainos ir nenorinčią nieko kito - nejučia pagalvoju, kad su muzikiniu visuomenės skoniu ir jo lavinimu mūsų krašte yra kaži kas negerai.

Visa Europos muzikos raida nuo seno buvo nukreipta į kuo glaudesnio, kuo tobulesnio muzikos, garso ir žodžio ryšio paieškas, o „mūsiško“ popso kredo: „Jokio ryšio čia nereikia“. Jiems muzika tebūna dviejų tipų: „greita“ daina ir „lyrinė“. Tai - viskas.

- Dar pačioje XX a. pradžioje M.K.Čiurlionis laiške broliui rašė, kad Lietuva yra pilna geros muzikos ir muzikai talentingų žmonių, bet nuogąstavo, ar neišsirinks Tauta dainuškų vietoj muzikos. Šiandien jau turbūt galim konstatuoti, kad būtent jas ir išsirinko?


- Paradoksalu yra tai, kad banalios stilistinės klišės, ypač prasta popmuzikos kokybė - yra puiki tikrosios muzikos reklama. Žmonės juk nėra kvaili - jiems tokios „muzikos“ neužtenka, jie pavargsta nuo nesikeičiančio „bumčiko“ ritmo, nuo prastų dainų tekstų apie nieką, todėl žvilgtelėkite, kaip atrodo salės prieš „Šv.Kristoforo“ ar kitų kamerinės muzikos kolektyvų koncertus - visiški anšlagai, bilietai stvarstomi it karštos bandelės. Kodėl? Todėl, kad žmogui vis tiek reikia tokios muzikos, kuri gebėtų pamaitinti sielą, sutelkti mintis, nuraminti, dovanoti viltį, kad esama čia ir harmoningo pasaulio...

Prisiminkite, kokį baisų smūgį televizijose karaliaujančiam popsui sudavė projektas „Triumfo Arka“. O ten juk buvo dainuojama klasika - operinės arijos.

Todėl nesutinku, kad dainuškas išsirinko Lietuva - jas išsirinko labai nedidelė visuomenės dalis, tik deja - brutaliai besistengianti per viešąsias erdves tą savo pasirengimą primesti visiems.

Pacituosiu jums mėgstamą filosofą Algį Mickūną:

„Gyvename buvusio didžiojo mąstymo griuvėsiuose. Dabartinė muzika yra ne kas kita, kaip gryna ir neužmaskuota galia, izoliuojanti ir bombarduojanti individą, visiškai jį pavergiant riksmų, žviegimo srautu, langus drebinančiais būgnų dundesiais ir besiraitančiu kūnu. Sutrikęs ir orientaciją praradęs individas - įkalintas ausinėse ir technologiniame pragare. Tokia muzikos „galia“ veikia ne tik žmones, bet ir vargšus tarakonus“.

Juokai juokais, bet kitados rimti mokslininkai atliko tokį tik iš pirmo žvilgsnio nerimtą eksperimentą - vienose karvidėse leido „bumčikus“, o kitose - Mocartą. Ir ką jūs sau galvojat - Mocarto besiklausančios karvės pieno davė kur kas daugiau nei tos, kurios klausėsi popso. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Mocarto muzika teikia ramybę, harmonizuoja ją girdinčius. O bet koks smūgiavimas ritmais bei decibelais griauna vidinę harmoniją, neišvengiamai - ir fiziologinius procesus.

Taigi, neužmaskuota galia, pajungianti bendram ritmui, nuasmeninanti... Silpnam individui tas nuasmeninimas iš pirmo žvilgsnio gali net pasirodyti parankus - juk jaunimo suskirstymas į „metalistus“, „reperius“ ar „rokerius“ drauge ir silpnųjų galimybė įsilieti į sociumą, savąją priklausomybę jam išreiškiant per tam tikrus aiškiai atpažįstamus ženklus: aprangą, šukuosenas, bendravimo manieras... Pati muzika „muzikiniuose judėjimuose“ tikrai palieka ne pati svarbiausia.

- Čia kalbėjomės apie muziką tiesiogine prasme. O jeigu paklausčiau perkeltine?.. Ką manote apie nūdienos Lietuvos valstybės „dirigentų“ moderuojamos muzikos kokybę?

- Na, pasisakymai spaudoje taip pat turi savąsias madas. Šiandien į klausimą apie Lietuvos reikalus madinga yra atsakyti, kad mūsų valstybėje - viskas baisu ir beviltiška. Tačiau aš pripažįstu tik kritiką su racionaliais pasiūlymais, o tiesiog bumbėjimas „Kaip viskas blogai“ yra labiau ne kritika, o Lietuvos valstybės kompromitavimas, pasitarnauti tegalintis tik tiems, kurie mūsų valstybei nelinki gero.

Be abejo, pastebiu, kad su mokyklų reikalais, švietimo programomis, kultūriniu ugdymu, kultūrinio skonio lavinimu šiuo metu Lietuvoje yra prasta situacija. Kažkas iš jūsų minėtų „valstybės dirigentų“ tą situaciją pastebi, kažkas ne, kažkam tai atrodo svarbu, kažkas kažko neįstengia „pramušti“... Bėda ta, kad į atsakingus įvairių Lietuvos ūkio sričių postus žmones deleguoja politinės partijos. Štai taip ir nutinka, kad jeigu vieno ar kito deleguojamojo į valdžią nuopelnai partijai ir partijos narių pasitikėjimas būna neabejotini, tai ne taip jau svarbu, kad jis neturi nė mažiausio supratimo apie veiklos sritį, kuriai reiks vadovauti. Partijoms tokie ministrai reikalingi, kad dalyvaudami bendruose Ministrų kabineto posėdžiuose galėtų vykdyti partijos politiką, o kaip jam seksis tvarkytis savo ministerijos valdose - partijai nė nerūpi.

O valstybės aparatas negali paisyti kultūros reikalų, nes pačios šios sistemos yra skirtingos prigimties. Kultūra yra būtent Tautos kūrybiškumo ir dvasinio gyvenimo rezultatas, o kai dėl valdžios kaunasi partijos - Tautos interesai ir net jos sąvoka nustoja ezgistavusi... Bet čia juk ne vienos Lietuvos - čia viso šiuolaikinio tautybes prarandančio, į partijas padalyto pasaulio problema.

Aš nežinau, kaip šitas problemas išspręsti, tad ar būtų sąžininga smerkti kitus, kurie irgi nežino?

Pasakykite man, kas apskritai yra demokratija? Ar egzistuoja ji vadinamosiose demokratinėse valstybėse? Ne. Bet argi būtų išmintinga dėl to tapti totalitarizmo šalininkais?

- O kaip elgtis, ką reiktų daryti mums, kultūros žmonėms, kad šviesos, kultūros ir harmonijos Lietuvoje būtų kuo daugiau?

- Kaip ir kiekvienam žmogui - nebūti abejingiems savajai aplinkai, bet kurioje situacijoje išlikti ištikimiems tiems patiems prioritetams ir sąžiningai dirbti savuosius darbus. Vargu ar ką daugiau galėtume padaryti. Bet argi to būtų maža?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s