respublika.lt

2018 rugsėjo 22, šeštadienis

Ne visa, kas europietiška, yra lietuviškanuotraukos (2)

2016 vasario mėn. 07 d. 10:08:15
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Vienu metu kino kūrėjai šiaušėsi, kad kino finansavimo sistema nepalanki nacionaliniam kinui ir net gresia jo mirtimi. Paskui jų protestai ščiuvo ir nuščiuvo. Paskui pasklido žinia, kad nepalenkiamasis režisierius Gytis Lukšas nepasidavė užsienio prodiuserių įnoriams ir jo filmą ištiko neišsipildymo dalia. Paskui sužinojome ir tai, kad Lietuvai „Oskaro“ lenktynėse atstovaus filmas, bandantis papirkti žiūrovą Europos įkyriai brukama vienlytės meilės mada...

 

Apie kino problemas susėdome pasikalbėti su Lietuvos kino centro direktoriumi Rolandu Kvietkausku.

- Jūs irgi likęs be pinigų, kaip ir kultūros ministras?


- Kodėl? Su pinigais, tik mažai.

- Vadinasi, galėtumėt panorėjęs inicijuot kokį kino projektą?

- Kino projektai - mano darbo dalis, na, o kino taryba, jos ekspertai man pataria, kokius priimti sprendimus.

- Malonu girdėti, kad bent vienas žmogus Lietuvoje jaučiasi už savo sprendimus atsakingas.


- Būtų keista bėgti nuo to, su kuo sutinki dirbti.

- Vis dėlto jūs esate prisidėjęs prie to, kad kultūros ministras liktų be pinigų ir be tam tikros atsakomybės, - kai radosi finansus skirstanti Kultūros taryba, dirbote ministro Gelūno patarėju.


- Nuo 1996 metų teko dirbti su daugeliu žmonių... Na, o jei pažiūrėtumėt į Kultūros tarybos genezę, aptiktumėt, kad jau 1998 metais Europos Tarybos ekspertai, atlikę Lietuvos ir kitų valstybių kultūros politikos analizę, pirmą kartą konstatavo poreikį politines jėgas atriboti nuo kultūros turinio. Sakysim, politikas sako, kad mums labai svarbu kultūros edukacija ir šiemet ji bus mūsų prioritetas ar vienas iš siektinų dalykų, bet kaip šį siekį įgyvendinti, gali pasakyti tik tos srities specialistas...

- Na, o jei politikas Šarūnas Birutis kartais pasako, kad Lietuvai svarbu puoselėti kalbą, tautinį identitetą, kaip šitie jo siekiai persiduoda kino politikai?

- Natūraliai. Kaip pavyzdį galiu paminėti mūsų indėlį į Valstybės atkūrimo šimtmečio programą. Ministras ne kartą yra akcentavęs kino gebėjimą pasiekti vieną didžiausių auditorijų ir daryti didelę įtaką žiūrovui, taigi kinas buvo pasiūlytas kaip viena iš priemonių Vyriausybės patvirtintame Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo plane. Praėjusiais metais, kai tik gavome Vyriausybės pritarimą, iš karto surengėme valstybės šimtmečiui skirtų filmų idėjų konkursą ir rudenį sulaukėme 32 idėjų, iš jų 15 finansavome. Tikimės, kad šiemet didelė dalis jų atkeliaus jau į parengiamųjų darbų etapą. Čia konkretus pavyzdys, kaip tokie siekiai gali realizuotis.

- Apskritai ko jūs tikitės iš šio konkurso?

- Viena vertus, manau, kad valstybei svarbios idėjos turi sulaukti dėmesio, nesvarbu, yra proga ar nėra progos, kaip, sakysime, ką tik pristatytas filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ paskutinio KGB veiklos dešimtmečio Lietuvoje tema. Neproginių juostų kategorijai priskirčiau ir vaidybinį filmą „Emilija“ apie 7-ojo dešimtmečio Kauną ir to meto politinius įvykius, kuris bus užbaigtas šiemet. Tačiau pasitaikančios progos leidžia sudaryti geresnes sąlygas provokuoti kūrėjus tam tikromis kryptimis ir tikime, kad konkursas padės sulaukti nemažai projektų, kurie atspindėtų valstybės patirtį nuo 1918 metų. Šį mėnesį skelbsime jau parengiamųjų darbų konkursą. Nors iš tikrųjų kūrybą provokuoti ir kreipti tam tikra linkme nėra labai paprastas ir garantuotas dalykas, kūrėjai atliepia tokias iniciatyvas, tad tikiuosi, kad šiemet mums pavyks inicijuoti dar vieną konkursą, tik šįkart skatinant statyti filmus vaikams ir jaunimui, kurių dar labai trūksta.

Į dažną klausimą, ar valstybės šimtmečiui bandysime, kaip 2009 metais, orientuotis į vieną didelį projektą, atsakau, kad tokio siekio nėra, nes ne dydis ir išskirtinai dideli rezervai atspindi temos aktualumą ir įdomius pasiūlymus.

- Užsiminėte apie 2009-uosius (R.Kvietkauskas buvo vienas iš VEKS direktorių), kai sostinė skendėjo projektų jūroje, tačiau šiandien, galima sakyti, be garsios „triūbos“, iš to meto nieko ir nelikę. Ar nenutiks panašiai ir kino projektų atžvilgiu?

- Kažkodėl užsispyrusiai nenorima pripažinti, kad Lietuvos kultūros sostinė, Gatvės muzikos diena, Kultūros naktis, Nacionalinės dailės galerijos ir centro „Titanikas“ užbaigimas, ambicingų M.K.Čiurlionio ir jo amžininkų bei šaltojo karo laikų dizaino parodų surengimas - taip pat VEKS dalis... Grįžtant prie kino, aš tikrai net negalėčiau kalbėti apie tokią situaciją, kad mūsų pradėti ir valstybės finansuoti filmai neišvystų dienos šviesos; tai būtų blogas sprendimas, o tokių sprendimų mes turime vengti. Kiek 2017 metais mes pajėgsime finansuoti kino gamybos projektų, šiandien dar negalėčiau pasakyti. Turime realistiškai žiūrėti: šiandien negalime pasiūlyti milžiniškų biudžetų ir kviestis kostiuminių istorinių dramų kūrėjų, nes neturime nei tokių resursų, nei deramos patirties realizuoti tokius sumanymus. Žinoma, tai nereiškia, kad esam nepajėgūs tyrinėti istorinės tematikos, ir kinas tam suteikia įrankių begalybę.

- Nieko nebegirdėti dėl filmo apie Salomėją Nėrį. Jį ištiko toks pat likimas, koks ir 2009 metų Raimundo Banionio sumanymą „Žalgiris - geležies diena“?

- Kinas, kaip žinote, finansuojamas dviem etapais. Vienas etapas - filmo parengiamieji darbai, kai rašomas scenarijus, ieškoma partnerių, finansavimo šaltinių; antras, pagrindinis, etapas - filmo gamyba ir jo pristatymas. Taigi ne visi parengiamuosiuose darbuose atsiradę filmai iš karto pereina į gamybos etapą dėl įvairių priežasčių. Jei kalbame apie filmą, kurį sumanė du garsūs Lietuvos menininkai - režisierius Jonas Vaitkus ir scenaristas Saulius Šaltenis, jis neatkeliavo iki gamybos etapo, nes, ekspertų nuomone, projektas po parengiamųjų darbų nebuvo pakankamai išvystytas tiek sumanymo, tiek filmo struktūros prasme. Tikimės, kad padirbėję jie galbūt sugrįš.

- Kaip manote, ar šiandien kine tebėra svarbus vertybinis pagrindas? Ar daugeliu atvejų jis nenusileidžia komerciniam argumentui?

- Tai negali būti nesvarbu dėl labai paprastos priežasties - joks partneris nesutiks prisidėti prie neįdomaus menkaverčio kūrybine prasme produkto („produkto“ kino industrijos kontekste). Be jokios abejonės, gali atsitikti taip, kad aš, būdamas galbūt kitokių filmų prodiuseris, turiu savo požiūrį į vienokią ar kitokią problemiką, kurią kelia scenaristas ar režisierius čia, Lietuvoje, ir dėl to mūsų požiūriai nesutampa; tokiu atveju abi pusės ieškos kūrybinio sprendimo, kuris tenkintų abi puses. Kinas yra brangus menas, tad ir daugiau nei 90 proc. lietuviškų filmų kuriama su partneriais iš užsienio, tad ir kitos Europos šalys stengiasi kurti filmus ir bendrai finansuodamos, ir taikydamos į platesnę auditoriją. Mes irgi norim, kad mūsų filmus pažiūrėtų svetur...

- Vadinasi, jie sukami tarptautiniam žiūrovui?


- Nebūtinai, bet norime, kad lietuviškus pasakojimus pamatytų ir tarptautinė auditorija. Kinas yra globalus savo prigimtimi, savo galimybe papasakoti kitiems esminius dalykus. Jau antri metai, kai ir lietuvių, ir brazilų kūrėjai filmuoja dokumentinį filmą apie lietuvių misionierių Aleksandrą Bendoraitį Amazonės džiunglėse, kuris įdomus ir abiejų šalių žiūrovui. Šiemet bus baigtas ir pirmas trišalis Baltijos projektas - Kristijono Vildžiūno vaidybinis filmas „Senekos diena“, sulaukęs Latvijos ir Estijos kino prodiuserių palankumo.

- Kino finansavimo nuostatuose pabrėžtinai akcentuojamos europinės vertybės...

- Visų pirma Lietuva ir yra Europa, visa, kas lietuviška, yra ir europietiška vienareikšmiškai, - tai vienas aspektas. Antrasis aspektas - iš ko Europa susideda - iš kultūrų įvairovės. Kai kalbama apie konkretybes, nesunku ir argumentuoti: o žmonių santykių problemos, priešinimasis diktatūroms, skaudi istorinė praeitis, keisti gyvenimai ir jų patirtys, - visa tai yra ir lietuviška, ir europietiška. Aš nematyčiau didelio prieštaravimo, jei transliuojamos universalios žmonių patirtys. Neseniai teko dalyvauti latvių filmo premjeroje, kurioje vieni iš bendrakūrėjų - lietuviai. Tai filmas apie psichikos ligomis sergančius žmones I pasaulinio karo kontekste. Ar šios patirtys latviškos, lietuviškos? - jos yra europietiškos. Nebandydami priešinti randame daugiau nei bandydami konfliktuoti.

- Nebandydama priešinti pasitelksiu žinomą literatūros kritiką Valentiną Sventicką, teigiantį, kad lietuvių literatūra ir literatūra lietuviškai - skirtingi dalykai. Tarkim, kokias lietuvių vertybes transliuoja filmas mažumų tema „Sangailės vasara“?

- O kuo jos skiriasi nuo lietuvių vertybių? Ar paauglių istorija, papasakota kine, susijusi su Europa ar su Lietuva? Jo veiksmas vyksta Lietuvoje. Be abejo, tai meno kūrinys, kurio meninė tikrovė (čia gerbiamas Valentinas man pritartų) nebūtinai atspindi realybę; jis kelia klausimą, kartais provokuoja. Meno istorijoje apstu kūrinių, kurie kitados kėlė klausimus, į kuriuos atsakymus sužinom tik po 50 metų, o kartais gal ir nesužinom, kartais tiesiog išgyvenam kūrinio sukeliamą emociją.

- Neturiu tikslo atversti jus į savo tikėjimą, tad sakykite, kokią prasmę jums turi „nacionalinis kinas“ apskritai?

- Manau, kad nacionalinis kinas, kaip ir nacionalinė kultūra, keičiantis pasauliui turi būti pajėgūs keistis. Ne tik atsiverti, kas mums svarbu, bet ir, gal banaliai pasakysiu, absorbuoti ir transformuoti tam tikras patirtis. Šiandien mūsų kine įgyvendinami sumanymai, kur gvildenamos Ukrainos konflikto, pabėgėlių situacijos plačiąja prasme ir kitos temos, kurios tiesiogiai gal ir nėra šios vietos patirtis, bet gebėjimas reflektuoti reiškinius, kurie vyksta šalia ir aplink mus, - kultūros stiprybė ir galimybė. Manau, kad nacionalinis kinas yra kinas, kalbantis apie svarbius dalykus, kurie nutinka ne vien tik mūsų kieme.

- O kas tada kalbės, kas mums patiems gyvybiškai svarbu?

- Jei mes kalbame apie karinius konfliktus, apie požiūrį į kitokius žmones, sakysim, į psichikos ligonius ar pas mus atvykusį žmogų, kuris gal yra kitokios veido spalvos, ar jo pažiūros man nepatinka, tai šitie aspektai ir mums patiems svarbūs. Atsiribojant nuo šitų problemų lengva atsiriboti ir nuo to, kas vyksta Lietuvos regionuose. Be abejo, yra dalykų, kurie buvo, yra ir bus įdomūs tik mums, vadinasi, už juos patys ir esame atsakingi mūsų žmonėms, mūsų valstybės piliečiams.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

  • Taigi 2016 vasario mėn. 07 d. 14:02:54

    idėja verta dėmesio:)

  • H+ 2016 vasario mėn. 07 d. 13:06:30

    gal tegul jie tas "vienlytės meilės" istorijas finansuojasi iš
    asmeninių lėšų ar paprašo simonko paramos.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APMAUDAS: Rusijos futbolo čempionato aštuntojo turo rungtynėse šeštadienį Maskvos „Dinamo“ klubas, kuriam atstovauja Fiodoras Černychas, namuose 0:1 (0:0) pralaimėjo Machačkalos „Anži“ ekipai.
  • SVEIKINIMAI: Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Bulgarijos Respublikos prezidentą Rumeną Radevą šalies 110-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis