respublika.lt

2018 rugsėjo 24, pirmadienis

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas M.Vilutis: Valstybė, nesukurianti savos kultūros, - žlunganuotraukos (10)

2016 liepos mėn. 04 d. 08:00:32
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

„Valstybę valdo protingi, išsilavinę ir kultūringi žmonės. Jeigu tokius žmones valstybė skolinasi iš kitos valstybės, tai kita valstybė ir valdo valstybę. Tokia yra Lietuvos istorija, kurią Edvardas Gudavičius pavadino atsilikimo istorija. Pritariu jam“, - paklaustas, ką mano apie Lietuvos ateitį, sako žymus šalies grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Mikalojus Vilutis.

 

- Jau senokai save vadinate pasaulio stebėtoju, tad atėjau paprašyti, kad pasidalintumėte savo stebėjimo rezultatais.

- Pats stebėjimas ir yra rezultatas. Stebiu nuostabų Dievo sukurtą šou. Ir viskas. Nei smerkiu, nei vertinu, tik bandau suprast. Nesiruošiu pasaulio keisti, nes nemanau, kad geriau už Dievą žinau, koks pasaulis turi būti.

- Tačiau pats stengiatės tame šou kuo mažiau dalyvauti - gyvenate tarsi šventinta kreida apsibrėžęs su savo filosofija, laikydamasis savų principų, nė nemėgindamas koketuoti su laiko madomis ir ideologijomis...

- Paišau sau, rašau sau, gyvenu sau, sulindęs į save. O pasaulis pro skyles galvoje lenda į mane teikdamas peno mintims. Siutina, juokina ir stebina mane. Nežinau, kam pasaulis, kam gyvenimas, ir nežinau, kam aš. Beveik neabejoju, kad visa tai neturi jokios prasmės, ir tai nuostabu. Tai teikia man laisvę pačiam prasmę susigalvoti. Kai užsimanau gyventi prasmingai, taip ir padarau.

- O kaipgi tuomet su amžinosiomis vertybėmis, sielų reikalais? Juk yra itin svarbių dalykų, kuriuos tikrai ne patys susigalvojame?

- Taip yra. Valdė pasaulį karaliai, o dabar pasaulį valdo tie, kurie moka pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Todėl vaikams ir suaugusiems brukama ne tai, kas vertinga, bet tai, ką jie perka. Vaikai gyvena ne savo gyvenimą, bet jiems primestą gyvenimą monitoriuje (nežinau, ar monitorius čia yra tinkamas žodis). Mes, kai buvom vaikai, gyvenom kitaip. Nevertinu. Nežinau, geriau ar blogiau, bet kitaip. Mes būdavom prie upės, miške, Karolinkių kalnuose ir ten mes patys kūrėm sau gyvenimą. Kurianti Dievo dalelė mumyse nebuvo dusinama. Taip man atrodo.

- Ir nebuvo tenkinamos primityvios, vienadienės žmonių užgaidos, nė nepasakant jiems, kad tos užgaidos neišmintingos, kad jų tenkinimas ilgainiui sužlugdys juos pačius?

- Pokario metais žmonėms rūpėjo ne kultūra, bet išgyvenimas. Kai vaikai būdavo namie, vienintelė pramoga jiems buvo skaitymas. Knygų vaikams buvo nedaug. Mano galva, tai buvo gerai. Po to, kai perskaitėm prieškarinį „Tarzaną“ ir atsirado poreikis skaityti, pradėjom skaityti Diumą „Tris muškietininkus“, Main Rido „Baltaveidį vadą“, Žiulio Verno „Penkiolikos metų kapitoną“. Šios knygos mus kūrė. Iš Žiulio Verno mokėmės geografijos. O kai perskaitėm tas knygas, skaitėm Šarlio de Kostero „Tilį Ulenšpigelį“. O penktoje klasėje skaitėm Volterą. Nieko nesupratom, bet pasąmonėje kažkas liko ir galbūt, atėjus laikui, perlipo į sąmonę. Vyko nepriverstinis išprusimas literatūroje. Jeigu būtų buvę pakankamai „tarzanų“, galbūt skaitytume juos iki gilios senatvės. Mes svajojom būti šv. jurgiais ir gelbėti karalaites, o dabar, atrodo, vaikai nesvajoja. Jiems sakoma: negalvokit, nesvajokit, mes už jus galvosim ir svajosim.

- Ir todėl patys jau neįstengia suvokti, kas esą, ko trokšta, kodėl jaučiasi nelaimingi?


- Ir aš nežinau, kodėl aš būnu nelaimingas. Niekas nesikeičia, o vieną tą pačią dieną būnu nelaimingas, o kitą tą pačią dieną - laimingas. Kodėl - nežinau.

Sakoma: nė penkiolikos minučių negaliu ištverti be darbo. Tai reiškia: nė penkiolikos minučių negaliu ištverti gyvenimo. Juk žmogus negyvena išorėje. Juk žmogus gyvena viduje, savyje. O viduje nyku ir tuščia, nepakenčiamai nuobodu. Tada reikia lįsti iš savęs į išorę, ką nors zūlinti, kalti vinis, daryti remontus, kad tik nereikėtų būti tik su savim. Kad nereikėtų mąstyti. Darbas yra tai, ko nesinori daryti. Darbui ne, gyvenimui taip. Toks mano credo.

- Na, o ką manote apie globalizaciją?

- Ji neišvengiamai vyksta. Pasaulis pasidarė mažas. Ribos tarp kultūrų nyksta.

Ir kultūra bus globali. Ta pati visam pasauliui. Liūdniausia yra tai, kad žmogui nebereikia kurti. Nebereikalinga žmogui kurianti Dievo dalelė, esanti jame. Paspaudžia žmogus mygtuką, ir girdi gražiausią dainą. Kam jam dainuoti pačiam? Plaukiodavau valtimi savo jaunystės ežerais. Saulė leidžiasi, ežero vanduo lygus kaip veidrodis. Kaimo žmonės susirinkdavo ant ežero kranto ir dainuodavo, ir sklisdavo jų dainos skaidriu ežero vandeniu toli toli. Ir tokios gražios jos buvo, kad gražesnių neteko man girdėti. Dabar tos pačios dainos, profesionalų puikiai dainuojamos salėse, jau nebe tos, lyg ir nebegyvos. Kaip gėlės išrautos ir pamerktos į puodą.

Globalizacija globalizuos tuos, kurie globalizuojasi. Asmenybės išliks neglobalizuotos. Asmenybės nedominuos šiais, Umberto Eko (Umberto Eco) žodžiais tariant, masinio žmogaus triumfo laikais. Nedominuos, bet išliks.

Kai pasižiūriu į veidrodį, tai netikiu, kad Dievas mane sukūrė pagal savo paveikslą. Bet kai nupaišau paveikslėlį, mažą mažą pasaulėlį sau sukuriu, tai pagalvoju, kad gal ir yra truputis panašumo. Tai kas man ta globalizacija?

- ES į savąją erdvę Dievo ir oficialiai neįsileidžia. O juk be vertikaliojo matmens nyksta ir žmogaus vertė paties žmogaus sąmonėje?


- Mokslas stumia Dievą iš pasaulio. Tai, kas buvo Dievo stebuklai, pasirodo, yra fiziniai reiškiniai. Ir jeigu dar ne viskas išaiškinta, tai panašu, kad viskas bus išaiškinta. Dievo neliks. Taip. Dievo neliks pasaulyje ir žmogaus prote. Bet ten, kur nei mokslas, nei protas nepasiekia, yra jausmas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Amžinybės jausmas.

Netikiu, kad yra tik materija, kad pasaulis iš materijos pats save sukūrė. Drąsiai netikiu, nes tuo netikėjo ir Einšteinas (Albert Einstein).

Netikiu, kad žmogus yra materiali konstrukcija, kuri juokiasi ir verkia. Tikiu, kad yra Kūrėjas, kuriam aš nerūpiu. Netikiu, kad mano „aš“ su savo liūdesiais ir džiaugsmais yra amžinas. Tikiu, kad kas tai, ko aš nesuprantu, galbūt mano esmė, yra amžina.

- Na, o ką manote apie Lietuvą? Ji šiuose „naujųjų vėjų“ sūkuriuose išliks?

- Išliks, jei turės savo kultūrą. Kultūra yra šalies prestižas. Valstybė, neturinti savos kultūros, žlunga. Valstybę valdo protingi, išsilavinę ir kultūringi žmonės. Jeigu tokius žmones valstybė skolinasi iš kitos valstybės, tai kita valstybė ir valdo valstybę. Tokia yra Lietuvos istorija, kurią Edvardas Gudavičius pavadino atsilikimo istorija. Pritariu jam. Romėnai nukariavo Graikiją. Nukariauti nereiškia nugalėti. O graikai nugalėjo romėnus. Ne ginklais, bet aukštesne kultūra. Kultūra stipresnė už ginklus. Tik lėtesnė. Bizantija buvo graikiška.

Dabar Lietuvos kultūra žlugdoma neišmanymu.

Žmonės, kurie mano, kad jie geriau žino už menininkus, koks menas turi reprezentuoti šalį, yra pavojingiausi kultūrai ir šalies prestižui. Jiems neturi būti leista spręsti. O jiems tai leista. Jau Platonas rašė „Valstybėje“ ir akcentavo tai, kaip labai svarbų dalyką, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą ir nesikišti ten, kur neišmano.

Skelbiamas konkursas tautos didvyrio paminklui. Atrankos komisijoje 50 žmonių, iš kurių du - dailininkai. Niekas jų negirdi. Koks turi būti paminklas, nusprendžia gydytojai, ekonomistai, fizikai ir valdžios žmonės nutarę, kad buvimas valdžioj reiškia kompetenciją visose srityse. Ir paminklas pastatomas toks, koks įtinka visiems. O tai reiškia joks. Kalbant apie meną, tai yra blogiausia.

- Šiandien nemažai Lietuvos menininkų, kaip ir jūs pats, renkasi atsiribojimo nuo politinių, valstybinių procesų poziciją, sau pasilikdami atsakomybę tik už kultūrą, už savojo meno kokybę. Galbūt tai klaida? Galbūt menininkai turėtų imtis aktyvesnio vaidmens valstybės kūrimo procese, idant ne visada kultūringi politikai negalėtų barbariškai savivaliauti?

- Aš esu visiškai atsiribojęs nuo tų dalykų, kurių neišmanau. Aš iš baudžiauninkų ir rekrutų. Esu įpratęs paklusti, bet ne vadovauti. Aš nepasitikiu savim. Niekada nežinau, ar aš teisus. Vadovauti nesugebu. Ne tam sutvertas. Todėl nelendu į valdžią. Lietuvai pasisekė. Karalium noriu ir galiu būti tik savo paveikslėliuose.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (10)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • REAKCIJA: Mianmaro ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Minas Aungas Hlaingas pareiškė, kad Jungtinės Tautos neturi teisės kištis į šalies vidaus reikalus; taip jis reagavo į JT kaltinimus, kad Rachinų valstijoje vykdomas musulmonų rohinjų genocidas.
  • KANDIDATĖ: buvusi finansų ministrė, dabartinė Seimo narė Ingrida Šimonytė pirmadienį pranešė sieksianti tapti naująja šalies vadove; politikė be didesnių iškilmių Seime susirinkusiems žurnalistams pranešė, kad ketina dalyvauti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) organizuojamuose atviruose, pirminiuose rinkimuose, kurių metu partija apsispręs dėl paramos kandidatui į prezidentus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar savo akimis matėte popiežių Pranciškų?

balsuoti rezultatai

Ar jums su darbdaviu pavyksta susitarti dėl atostogų datos ir terminų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +9 C

   +3   +4 C

 

   0  +2 C

  +11  +12 C

   +8  +9 C

 

   +7  +9 C

  1-6 m/s

 4-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Ukis 2018