1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvijoje) žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos. Žuvo Livonijos magistras ir apie 150 riterių. Tai buvo didžiausia pergalė prieš kryžiuočius XIII a., turėjusi įtakos visai Lietuvos istorijos raidai.

Pergalė, be kurios nebūtų Žalgirio, - taip Durbės mūšį vertina istorikai. Tačiau nors artėja šio mūšio 750 metų jubiliejus, jis nėra nei minimas, nei kaip nors pažymimas. Apie istorinį mūšį “Respublikai” pasakojo istorikė Inga BARANAUSKIENĖ.

- Kokia šio mūšio reikšmė?

- Durbės mūšis - vienas svarbiausių mūsų istorijos įvykių. Savo reikšme ir mastais jį lenkia tik Žalgiris, tačiau be Durbės ir Žalgirio nebūtų buvę.

Po šios žemaičių pergalės sujudo visas Pabaltijys: galingi sukilimai kilo Prūsijoje, Kurše, Žemgala buvo sukilusi jau anksčiau. Po metų, kai žemaičiai pasiekė dar vieną įspūdingą pergalę prie Lielvardės, sukilo ir Saremo estai. Šie sukilimai ilgam sulaikė Vokiečių ordiną Lietuvos prieigose ir leido mūsų valstybei geriau pasiruošti lemiamam susidūrimui.

Didžiulės teritorijos

Durbės mūšis atnešė ir įspūdingų teritorinių laimėjimų: nors šiaurinį Kuršą Vokiečių ordinas netrukus vėl pajungė, pietinis liko neužvaldytas ir ilgainiui integravosi į Žemaitiją. Turbūt nedaugelis suvokia, kad jei ne ši pergalė, mums nepriklausytų Rietavas, Plungė, Skuodas, Mažeikiai, Gargždai, Kretinga ir netgi Palanga. Į Klaipėdą pretenzijų taip pat nebūtume galėję reikšti. Taigi Durbės mūšis paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos žemėlapyje, pakeisdamas mūsų šiaurvakarines sienas visiems laikams.

Neįmanoma pergalė

- Kokia Durbės mūšio priešistorė? Kaip žemaičiams pavyko laimėti tokią įspūdingą pergalę - juk jie buvo vienui vieni?

- Iš tikrųjų blaiviai vertinant ši pergalė atrodo neįmanomas dalykas. Vokiečių ordinas buvo galinga jėga. 1230 m. įsikūręs Pavyslyje ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Šiaulių mūšyje lietuvių sumuštą Kalavijuočių ordiną ir tokiu būdu įgijo plačias valdas Livonijoje. Su naujomis jėgomis šios valdos netrukus buvo dar labiau praplėstos. 1248 m. Lietuvoje pratrūko vidaus karas, atvedęs į kryžiuočių glėbį pirma Mindaugo konkurentą - jo brolėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užrašė jiems didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines Jotvingių žemes, Nadruvą, o vėliau ir Skalvą bei Sėlą.

Tarp baltų įsivyravo kapituliacinės nuotaikos.

Tačiau drąsa, kurią jie parodė, 1256 m. įsiverždami į Kuršą, išties verta susižavėjimo. Žemaičiai rado savyje jėgų pakilti. Nauju jų lyderiu tapo Algminas. Nežinome nei jo praeities, nei iš kurios žemės jis buvo kilęs, vis dėlto šis vardas turėtų būti įtrauktas į iškiliausių mūsų istorijos asmenybių sąrašą. Algminas paskelbė iš pažiūros neįvykdomą programą - jis užsimojo išvyti kryžiuočius iš Kuršo ir taip priversti Mindaugą pakeisti savo politiką. Vis dėlto ši programa buvo įvykdyta.

Kaip jau minėjau, 1256 m. žemaičiai surengė pergalingą žygį į Kuršą. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas į Žemaitiją jų nepalaužė. 1257 m. pradžioje jie sumušė Livonijos magistro kariuomenę prie Klaipėdos; pats magistras buvo sužeistas ir vos ne vos sugebėjo prasimušti į pilį. Po šio mūšio buvo sudarytos paliaubos dvejiems metams. Jeigu tikėtume Eiliuotąja Livonijos kronika, kryžiuočiai vylėsi, kad žemaičių lyderiai pasuks Mindaugo keliu ir, matyt, mėgins kurti atskirą nuo ordino priklausomą valstybę. Tačiau Algminas nepasidavė tokioms pagundoms.

Pasibaigus paliauboms, 1259 m. rudenį žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą. Kryžiuočių pajėgos iš Klaipėdos ir Kuldygos komtūrijų pavijo juos prie Skuodo, bet žemaičiams vėl pavyko juos sutriuškinti. Žuvo 33 ordino riteriai su Klaipėdos komtūru priešaky.

Tokios žemaičių sėkmės įkvėpta sukilo Žemgala. Tai buvo geras ženklas ir kartu rimta paspirtis.

Savo ruožtu Vokiečių ordinas buvo priverstas keisti taktiką. Surengęs žygius iš pradžių į Žemgalą, o paskui ir pačią Žemaitiją, jie pastatė čia savo pilis - Duobę prie Tervetės ir Šv.Jurgio pilį Karšuvoje. Užimti šių pilių žemaičiai nesugebėjo - XIII a. tai buvo nuolatinė problema. Vis dėlto šį kartą išeitis buvo rasta: Šv.Jurgio pilis buvo blokuota, šalia pastačius savo tvirtovę.

1260 m. vasarą jungtinės ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti į pagalbą Šv.Jurgio piliai. Tačiau žemaičiai vėl pasirinko puolimo taktiką ir įsiveržė į Kuršą. Kryžiuočiams teko keisti savo planus ir traukti ginti savo valdų. Žemaičius jie pavijo liepos 13 d. prie Durbės ežero. Su dviem kariuomenėmis jie tikėjosi laimėti.

Vis dėlto kryžiuočiai nenumatė vieno - jų gretose buvę kuršiai, kurie ir anksčiau nerodydavo didelio entuziazmo kovose su žemaičiais, dabar galutinai apsisprendė pereiti į jų pusę. Mūšio įkarštyje jie sutartinai paliko ordino kariuomenę, paskui save nusivesdami ir estus. Dalis kuršių netgi atgręžė ginklus prieš savo viešpačius. Ordino kariuomenė pakriko ir buvo visiškai sutriuškinta.

Galima sakyti, kad žemaičių pergalę Durbės mūšyje lėmė kitų baltų (ir ne tik baltų) genčių pagalba. Vis dėlto šiam žingsniui jas įkvėpė būtent žemaičių pavyzdys - jų nenoras pasiduoti aplinkybėms. Žodžiu, Durbės mūšis buvo ne tik ginklo, bet ir valios pergalė, primenanti mums, kad narsa ir ryžtas gali padaryti įmanomais net neįmanomus dalykus.

Grimzta užmarštin

- Ar Durbės mūšio diena taip pat galėtų tapti valstybine švente?

- Manau, liepos 13-oji tikrai nusipelnė būti įtraukta į atmintinų dienų sąrašą. Surengti Durbės mūšio reikšmę atitinkantį minėjimą tikriausiai sutrukdys ekonominis sunkmetis, vis dėlto jis neturėtų tapti dingstimi nieko nedaryti. Durbės mūšio jubiliejus turėtų būti pažymimas kartu su Žalgirio mūšio 600-osiomis metinėmis, kurias taip pat švęsime kitąmet. Šie du mūšiai gražiai įrėmina visą mūsų karą su kryžiuočiais, o tai, kad jų jubiliejų datos bemaž sutampa, išties yra privalumas, leidžiantis ne tik taupyti lėšas, bet ir prasmingai paminėti ketvirtadalį mūsų tūkstantmetės istorijos tarpsnį.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"