respublika.lt

2017 gruodžio 18, pirmadienis

Mūsų namus kažkas kasnakt apkraustonuotraukos (17)

2017 rugpjūčio mėn. 07 d. 07:55:56
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kita Lietuva, sakom pavažiavę toliau didmiesčių ir akis akin susidūrę su skurdu ir neviltim alsuojančia buitimi. Kita Lietuva, tariame, kai visuotinės laisvamanybės ir laisvaesybės kakofonijoje išgirstame tvinksint sąvokas „Lietuva“, „Tauta“... Rašytojas Eugenijus Ignatavičius būtent yra iš šitos Lietuvos - būdamas penkiolikos su bendraminčiais audė mintį įkurti slaptą organizaciją „Trispalvė“, o septyniolikos jau buvo teisiamas kaip buržuazinis nacionalistas - iš dešimties metų lagerio, kiek atsileidus represiniam režimui, atbuvo dvejus. Visą gyvenimą priklausomybę Lietuvai liudijo tiek savo kūryba, tiek laikysena. Ne per drąsu būtų teigti, kad jo sūnus liudija priklausomumą pasauliui?

 

- Norėčiau pacituoti jūsų sūnaus, talentingo režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus, dabar Šiaulių dramos teatro vadovo, frazę: „Mano tėvo kartos noras saugoti papročius, žinoma, gražus, bet turime būti tolerantiški...“ Galbūt jūs esate netolerantiškas kitaminčiams, svetimtaučiams juodaodžiams, musulmonams ir panašiai?

- (Juokiasi.) Lagery, tarp dviejų tūkstančių politinių kalinių, buvo ir žydų, rusų, ukrainiečių, - sugyvenom su visais. Žinoma, pasitaikydavo ir eibių: bernai įmesdavo musulmonams į verdamus ryžius lašinių, paskui tie katilus išdegindavo ugnimi, kad neliktų kiaulės kvapo, žinoma, kaime kartais pasišaipydavo ir iš apsukraus, siūlančio savo prekes žydelio Maušos, įkišdami jam pagalį į ratus, bet pasišaipydavo juk ir iš savų, juk kiekvienas kaimas turėjo savo galvočių ir savo kvailį... O kartą su tėvu einant iš turgaus pamatyto vaizdo nepamirštu iki šiol: ir ne dėl to, kad jis būtų kuo nors ypatingas, ne, - ant šaligatvio stoviniavo didelis nusiminusių žmonių su terbutėmis būrys, kuris, kaip paaugęs sužinojau, buvo sušaudytas netoliese gimtinės, - baisus dalykas, ką žydų tautai teko išgyventi...

- Istorinių virsmų periodu keitėsi valdžios, ideologijos, - kas jums padėjo susigaudyt, kur tiesa, kas padėjo, su kuo broliautis, pasirinkt?

- Nieko nereikėjo gaudytis, tiesiog gyvenimas vedė savo vaga. Tokia buvo vaikystė: karo metu pas kaimynus buvo vokiečių komendantūra, o mūsų kieme apsistodavo jų kareiviai (nuo Kalnujų fronto iki mūsų - penki kilometrai). Mes, vaikai, pirmąkart gyvenime pamatėm geležines virtuves, kur iš karvių, nesvarbu, kad atimtų iš žmonių, buvo verdamos skaniausios sriubos su prieskoniais, kokių mes niekad nebuvome užuodę, mūsų krosnyje kas kelintą dieną kepdavo pyragus, tokius skanius (aš lig šiol tokių nesu ragavęs). Savaitę kareivukams pailsėjus, atburgzdavo mėlyna mašina ir juos visus liūdnais veidais išveždavo į frontą. Iš vokietukų tokio žiaurumo, kaip iš rusų kareivių, nepatyrėme, man jie patiko labiau, nors esesininkai buvo išties žiaurūs. Kai tėvas, pamatęs juodmarškinį iš ganyklos tempiant paskutinį arklį, pasivijęs ėmė maldauti, kad paliktų, šis išsitraukė pistoletą. Išgelbėjo vokiškai mokėjusi giminaitė. Na, o artėjant fronto persilaužimui, prisimenu, naktį pabundu, langinės uždarytos, tėvas su dėde sėdi ant suolo, priešais juos rusų kareivis su pistoletu kažką kerta grėsmingu tonu; tėvas sako dėdei, čia nebe juokai, šitie puodukai bus pripildyti mūsų kraujo, jei neduosime, ko jam reikia, gražiuoju. Atėmė laikrodžius, susikrovė maistą, audeklus ir išvažiavo, o kaimynui ranką peršovė, nes jis nenorėjo skirtis su užgyventu geru... Tokia buvo pirma „išvadavimo“ naktis... Į mišką su draugais norėjau išeit, nes „miškas“ mums buvo valdžia, partizanai mums buvo jėga. Savaime suprantama, buvau nusistatęs prieš komjaunimą ir net eilėraštukus rašiau iš jo pasišaipydamas...

- Prieš kelerius metus vaidinote Tėvą sūnaus režisuotame spektaklyje pagal F.Kafką „Nuosprendis - metamorfozė“, kurio viltis užauginti sūnų tokį, kokio jis norėjo, nepasiteisino. Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal G.Kanovičių girdime skaudžią išmintį: mes visą gyvenimą einame į susitikimą su vaikais, bet niekada su jais nesusitiksime, - jie tik tols nuo mūsų...


- Vaidmuo, kurį man pasiūlė sūnus, buvo labai sunkus. Iš pradžių atrodė toks tolimas, negi aš galiu būti toks žiaurus, galvojau, bet pamažu įsivaidinau...

- ...ir, regis, gana sėkmingai...


- Tai buvo grįžimas į mano specialybę (E.Ignatavičius yra baigęs Irenos Vaišytės kursą tuometinėje Lietuvos konservatorijoje - red. past.). Aš net pajutau, kad tikriau jaučiuosi kaip aktorius, o ne rašytojas. Žmonės mane įkvepia, prieš juos pasijuntu veiksmingas, dirba ir smegenys, ir emocijos... Po vieno spektaklio gatvėje užklupo mergaitės su gėlėmis: „Jūs šįvakar geriausiai vaidinot...“ Literato niekada taip nepasveikins.

- Kiek teko patirti, kai kurios jūsų sūnaus pažiūros yra kardinaliai priešingos jūsiškėms. Pavyzdžiui, jis teigia, kad tabu laužymas neva skatina visuomenės išlaisvėjimą, kad ieškoti prasmės beprasmiška ir kad reikia „baigti su patriotizmais“... Kodėl mums nepavyksta įdiegti vaikams savo nuostatų?


- Epocha daug ką reiškia, atmosfera, tvyranti ore. Juk mūsų irgi niekas neauklėjo nacionalistais. Tėvai, ginkdie, niekada neagitavo, tik nesikišt ragino į politiką, bet mes vis tiek savo darėm. Dabar aš jau esu praeities žmogus, sūnus - dabarties ir ateities. Dabarties ir ateities žmonių požiūris kitas. Aš su sūnum kartais pasišneku, na, ginčytis nenoriu, sakau, kaip čia bus su Lietuva: išvažiuojat, išvažiuojat visi. Na, čia taip turi būt, čia visai normalu, čia neliks sienų - ir kas čia tokio. Sakau, gaila savo kalbos, kultūros. Juk ir tautų pasaulis įdomesnis, spalvingesnis savo įvairove: gruzinai kalba vienaip, ir nors nesuprantam jų kalbos, bet įdomu stebėti jų šokius, klausytis jų dainų... „Tegul žydi visos pasaulio gėlės“ - Aleksandro Solženicyno mintis kadaise man įstrigo į galvą.

- Girdėjote, kad Švedijos piliečiams leista keisti pavardes tiek kartų, kiek jie užsimanys ir kaip užsimanys, nes, įstatymo leidėjų nuomone, prisirišimas prie pavardės varžo individo laisvę?


- Tai yra žmogaus kaip asmenybės nuvertinimas. Kad neliktų jos pėdsakų nei archyvuose, nei kokiuose kituose dokumentuose? Į ką panašus žmogus, nežinantis savo šaknų, žmogus be istorijos, be namų?.. Gal matėt N.Erdmano „Savižudį“ Vilniaus mažajame teatre, režisuotą Gabrielės Tuminaitės? Ten yra toks dialogas: vienas veikėjas klausia, ateity tautos bus ar ne, - ne, nebus, jam sako, o partijos, komunistų partija bus, - ne, nebus ir jų. Tai kas tada bus, klausia veikėjas. Masė. Labai gražus atsakymas - minia. Jeigu jau užkliūva šeima, jei ją norima sulyginti su partneryste, man susidaro toks įspūdis, kad einama į prigimtinį instinktų, keturkojų pasaulį. Žmogus yra labai trapus, lankstus, jį nesunku patraukti į vieną ar kitą pusę, valdyti ar imtis gelbėti.

- Pagunda pacituoti Česlovą Milošą, kuris, tarsi nujausdamas pasauliui gresiantį pavojų, rašė: „Žmogus - plastiška būtybė, tad galima įsivaizduoti ateisiant tokią dieną, kai vaikščiojimas keturiomis su spalvotų plunksnų kuokštu ant užpakalio bus visų gerbiamo piliečio bruožas.“ Koks dramaturgijos žanras, jūsų nuomone, tiktų dabarčiai apibūdinti?

- Komedija. Žaidimas. Žmonės žaidžia gyvenimą, mėgaujasi, kas turi, kiek turi ir kiek gali. Jie mėgsta užsimiršti, kad gyvena. Jie nenori vargintis, nori visko lengvai ir greitai... Gali pavydėt to laiko, kai pats tikėjai ir kiti tikėjo, kad Dievas yra, kad tavo lovos gale stovi angelas, kad jis nuolat už nugaros lydi per miškus ir saugo nuo piktos dvasios ar vilkų... Šviesaus atminimo universiteto profesorius, geriausias mano draugas Juozas Girdzijauskas vienam savo straipsny labai gražiai rašė apie mirtį: visąlaik, rašė, dirbau mokslui ir tikėjau mokslu, kuris yra prieš tikėjimą ir prieš visagalybę, prieš tai, ko mes nežinom ir niekada nesužinosime, bet vis tiek aš, stovintis ant saulėlydžio slenksčio, renkuosi tikėjimą. Tikintis žmogus, net būdamas vienas, nėra vienas. Yra tokios jėgos, kurios ir kūną tvarko, ir ligas tvarko, jos paslaptingos ir žmogui nepažinios; L.Tolstojus sako: nenorėkit pamatyti savo sielos.

- Kartu su apleidžiančiu tikėjimu kiek daug dalykų išsprūsta iš žmogaus gyvenimo!.. Gal ne ta intencija, bet labai prasmingos jūsų poezijos eilutės: „Mūsų namus kažkas nuolat apkrausto, / Nors įtaisėme plieno duris keturgubais užraktais, / Ir įstatėme langus dvigubo stiklo / Su išsiurbtu oru ir stebėjimo kamerom, / Jie vis tiek, nežinia kokiu būdu, / Į namus vidun prasibrauna / Įsitaiso tylom, tarsi pelės / Grūdų pripilto aruodo dugne, / Ir vienas po kito dingsta daiktai; / Išnyksta ir dyla lėtai, nejučia. / Nepastebimai, lyg mėnulio delčia.“

- Didžiausia netektis - meilės praradimas. Meilė artimui, žmogui, gamtai pririša žmones prie gyvenimo, tokie žmonės nesižudo, jie myli ne tik žmogų, bet ir visas žvaigždes, jaučia amžinybę ir žinodami, kad viskas praeis, myli dar stipriau. Pavyzdžiui, aš gyvenimo pilnatvę galiu pajusti tik tėviškėje, kai su tavim susikalba kiekvienas krūmas ar sužibusi žvaigždė ta pačia tavo tėvus ir protėvius, buvusius, esančius ir būsimus, vienijančia amžinybės kalba. Kartą suskaičiavau: Užraguvio kaime, kuriame gyvenau iki kalėjimo, pažinojau maždaug 200 sodybų žmones; vieni buvo draugiški, kiti nelabai, bet bendruomenė buvo nusistovėjusi.

- Kaip tas, anot jūsų, meilės praradimas persiduoda šiuolaikiniam menui?

- Aš nusivyliau daugeliu mūsų genijų. Daugumą spektaklių, kuriuos mačiau, lyg ir įdomu žiūrėti, bet išėjęs po spektaklio supranti, kad efektinga forma daugiau norima priblokšt, pridaužyt žiūrovą, paguldyti jį ant menčių, nei ką pasakyt. Mano akimis, anksčiau teatras buvo daug įdomesnis, jame būta psichologizmo, vidinio išgyvenimo, prasmės.

- O kaip toji visuotinė nemeilė pasireiškia valstybiniu mastu?


- Vienas didžiausių pavojų mūsų tautai - išnykimas. Man labai liūdna dėl to, daug ko šiandien nesuprantu. Nesuprantu, kodėl mūsų valdžia tvarkosi taip, tarsi šitos akivaizdžios grėsmės nebūtų. Nesuprantu, kodėl skatinamas pragmatizmas ir prabangaus gyvenimo propaganda per visas televizijas, kodėl Lietuvoje toks didelis skurdas. Gal dėl to, kad atrodome neturtinga šalis, bet turime tiek ir tiek milijonierių? Ar visi jie tokie tapo iš algelės? Nieko panašaus. Atsimenu, kai prasidėjo privatizacija, vieni giesmes giedojo, ėjo į mitingus, o kiti patyliukais šmirinėjo, dairėsi objektų, kuriuos būtų galima lengvai nugvelbti. Galima sakyti, lietuvių tauta taip ir nebuvo kaip reikiant susiformavusi. Smetonos laikai užaugino patriotų kartą, bet ji buvo sumedžiota ir sunaikinta.

Paskui mes strimgalviais įpuolėm į Europos Sąjungą, neatlikę būtiniausių namų darbų, - neturėdami įstatymu pagrįstos programos arba bent jau ruošinio, kaip toje bendrijoje apsaugot lietuvių kalbą, kultūrą, paveldą, kaip neleisti jiems sunykt, kaip išlaikyt nacionalines vertybes. Nors iki šiol nėra tokio dokumento, tokio įstatymo, o jau galvojama įsileist dvigubą pilietybę. Kadaise žiūrėjau tokį filmą apie lietuvių emigrantų bendruomenę Los Andžele: kokie kultūrininkai susirinkę, kokie chorai, mokyklėlės, tautiniai šokiai, kokie patriotai, tada galvojau, tik kur jie šiandien, klausiu. Kiek jų atvyko į Lietuvą padėti ją atkurti, atstatyt, kiek investavo čia savo kapitalo? Dabartiniai mūsų emigrantai sako: na, kai Lietuvoje bus taip, kaip Airijoje ar Anglijoje, mes sugrįšime. Tai atvažiuokite ir sukurkite tokią gėrybę kaip svetur! Kodėl jūs sakote „žinokitės“?!

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (17)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: mažiausiai du žmonės žuvo, o dar trys nukentėjo per gaisrą viešbutyje „Cameron House“, kuris yra prie Loch Lomondo ežero Škotijoje.
  • ŽUVO: Etiopijoje, Oromijos regione, per pastarąsias penkias dienas etninių susirėmimų aukomis tapo mažiausiai 61 žmogus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kiek šiemet jums reikėjo skirti pinigų vaiko Kalėdų šventei mokykloje?

balsuoti rezultatai

Ar per Kalėdas jums tenka dirbti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -4  -2 C

   -4   0 C

 

   -1  0 C

    -1  0 C

   -1  0 C

 

   -1 +1 C

    1-3 m/s

    2-3 m/s

 

      2-4 m/s

 

USD - 1.1806 PLN - 4.2167
RUB - 69.5043 CHF - 1.1669
GBP - 0.8825 NOK - 9.7828
reklama
Velyke2017