Mūsų istorija - mūsų pasididžiavimasnuotraukos

2018 liepos mėn. 23 d. 07:00:09 Perskaitė 2876

Buvęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas dabar yra tik muziejininkas. Istorikas, knygų bei straipsnių autorius teigia, jei nebūtų Vilkaviškio krašto istorijos, nebūtų ir Lietuvos istorijos. Su istoriku, savivaldybės politiku kalbėjomės, kuo tokia reikšminga Vilkaviškio istorija. Kiekviename žingsnyje garbingus praeities ženklus aptinkantis vyras pastaruoju metu suka galvą, kaip susigrąžinti Lietuvai jos atgimimo šauklio Vinco Kudirkos klėtelę. Gal sukviesti neabejingus Vilkaviškio krašto žmones su plakatais „Grąžinkime Kudirkos klėtelę Lietuvai“ ir važiuoti prie Seimo?, - svarsto.

 

- Vilkaviškio krašte užaugo labai daug mokslo, meno ir laisvės troškusių lietuvių. Kas tai lėmė? - klausėme Antano ŽILINSKO.

- Šaknų siūlyčiau kastis giliau - iki Europos istorijos. Vilkaviškio istorija prasidėjo nuo trijų Europai reikšmingų asmenybių - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos, Rusijos caro Aleksandro III ir prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparto. Iš visų tik jis keliavo per Lietuvą, o Vilkaviškiui suteikė garbę, ten apsistodamas net keturioms dienoms. Bona savo valdymo laikais didikams skyrė laisvų žemių Punios, Darsūniškių, Birštono girių pakraščiuose. Ji buvo stipri verslininkė, matė, kur gali išgauti pelną. O kur pelnas, ten nesantaika. Jai spręsti Bona iš karaliaus išmeldė įstatymą, kad į Suvalkiją nuo engėjų pabėgę baudžiauninkai atgal nebūtų grąžinami. Šit atsakymas, kodėl suvalkiečiai kitokie. Tas, kas ieško laisvės, yra kitokio matymo žmogus. Gal dėlto suvalkiečiai, viską susikūrę iš penkių pirštų, tokie ūkiški. Už ką dėkoti carui? Caras suvalkiečiams mestelėjo saldainiuką. Tiems, kurie lankė lietuvių pamokas Marijampolės gimnazijoje, įstojus į Maskvos universitetą buvo skiriama 300 rublių stipendija. Šitokia stipendija, kai pragyvenimui per dieną užtenka penkių kapeikų! Ūkininkams atsirado galimybė išleisti gabiausią sūnų į mokslus. Kitos išeities ir nebuvo, nes ūkis tuomet nebuvo plėšomas į gabalus. Viskas vykdavo paprastai - vyriausiajam sūnui atitekdavo ūkis, antrą vaiką išleisdavo į kunigus, trečias - į Ameriką, ketvirtas iškeliaudavo užkuriais. Amerikonas ir kunigas ūkį šelpdavo pinigais, ūkiai tvirtėjo, plėtėsi. Napoleonas garbės nusipelnė už tai, kad sulygino piliečių teises ir visiškai panaikino baudžiavą. Tai patvirtino, kad net iš valstiečių išėjęs žmogus gali tapti viskuo.

- Tiek daug čia visko nutikę, tiek garbių žmonių kilę, o ką apie juos žino Lietuva?

- Keliaudamas po Lietuvą skaitau pavadinimus ant kultūros įstaigų, prie bažnyčių palaidotų vyrų pavardes antkapiuose. Nepatikėsite, kiek jų iš mūsų krašto išėjusių asmenybių. Skaičiuojama, kad iš Vilkaviškio krašto yra kilę apie 200 pėdsaką Lietuvos kultūroje, literatūroje palikusių asmenybių. Drįstu teigti, kad Vasario 16-osios Lietuvą kūrė visa Suvalkija, o literatūros pamatus rentė Vilkaviškio kraštas. Ši karta nedaug žino apie tuos, kuriuos pažinti privaloma. Neseniai per televiziją stebėjau laidą, kurios dalyviams užduotas klausimas, kokia buvo Vinco Kudirkos profesija. Tyla. Niekas nepasakė, kad Kudirka buvo gydytojas. Pirmoji mintis, kodėl nežino - mokykla neišmokė, bet realiausia, kad neišsiugdėme atsakomybės pažinti Tautos istoriją. Labai nedėkingoje situacijoje Lietuva buvo atsidūrusi pastarąjį šimtmetį. Karai, trėmimai, kolektyvizacija, melioracija - neliko sodybų, užauginusių istoriją kūrusias asmenybes. Dažniausiai nėra kur net atminimo ženklus pastatyti - laukai nuo krašto iki krašto. Dirbant krašto muziejaus vadovu vienam ankstesniam merui priminiau, kad artėja dainininkės Beatričės Grincevičiūtės gimimo šimtmetis ir reikėtų jos gimtosios sodybos vietoje, Stolaukėlyje, paminklinį akmenį pastatyti. Meras pasijuokė, kad Vilkaviškyje tiek tų garsių žmonių, o jei kiekvienam atminimo ženklus statysime, visos pakelės stulpais bus nuramstytos. Vėliau pavyko dainininkės gimtinę pažymėti. Rašiau projektą, gavau pinigų, pakalbinome ten gyvenimą susikūrusią šeimą, ji sutiko į savo valdas įsileisti. Jeigu valdžios toks nedraugiškas požiūris, nedaug ką gali padaryti. Yra dar viena nieko nekainuojanti priemonė - įžymybių vardais pervardinti gatves. Bet tuo turi užsiimti ne istorikai, o valdininkai. Patriotinį vaikų auklėjimą nuo mažų dienų galima diegti per komiksus, knygeles, techninėmis priemonėmis. Ekskursijų vadovams lydint ekskursijas taip pat yra kur pasitempti. Ne kiekvieną auditoriją sudominsi apipildamas skaičiais ir faktais. Ieškai jų garsenybės vaikystėje, jaunystėje. Juk kiekvienas pirmiausia buvo eibes krečiantis vaikas. Kalbėdamas apie skulptorių Petrą Rimšą, jaunimo auditorijai kartais papasakoju kaip būsimasis dailininkas per išpažintį kunigui savo „didžiąją nuodėmę“ prakišo. Kas pasakys, kad dailininkas Kazimieras Jonynas yra gimęs ūkininko sodyboje Lauckaimyje? Mažai kas. Ir ieškai, kaip asmenybę pristatyti, kad jis atmintyje įstrigtų. Atkasiau smagią istoriją iš Jonyno gimnazistiškų laikų. Sunku patikėti, kaip būsimas pasaulinio lygio dailininkas su kitais išdykėliais Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje kunigui keliant Ostiją jam prieš nosį nuleido klumpę. Ir už tai visi užsidirbo „vilko bilietą“. Vikipedijose neužrašyti faktai kartais skatina geriau pažinti autorių, nei visos jo gyvenimo parodos.

- Kartais asmenybės gimtinėje nėra vietos atminimo akmeniui, o kartais net sodyba yra, bet jos nuosavybę atsiėmę savininkai nenori įsileisti. Taip atsitiko su Kudirkos gimtine, kurioje stovi jo klėtele. Ar normalu, kad klėtelės likimą sprendžia ne kultūros šulai, o dvi susipykusios seserys?

- Dėl Kudirkos klėtelės labiau nei ministrams skauda vilkaviškiečiams. Kažkas yra pasakęs, kad kiekvienam besimatuojančiam kultūros ministro kėdę reikia įteikti kultūros istorijos vadovėlį. Didelė dalis tiesos tame. Kaip istorikas, savivaldybės tarybos narys esu persitaręs su kultūros ministre. Išgirdau atsakymą, kad atpirkti klėtelės ministerija neturi už ką. Nėra taip, kad valstybė prie klėtelės nebūtų prisidėjusi. 1992 metais Vilkaviškio kultūros mylėtojai kreipėsi į Vytautą Landsbergį. Gavome pinigų, pakeisti keletą pūvančių rąstų, o su savininke pavyko susitarti, kad ji klėtelę sugrąžins savivaldybei, jei bus suremontuotas ūkio pastatas. Ūkio pastatas iškilo. Per tą laiką, naudodamasi aplinkybėms, savininkė spėjo pastatą ir klėtelę privatizuoti. Kaip dabar įrodysi, kad buvo sutartis, jei ji neišlikusi? O ir pačiam sandoriui suėjo senaties terminas. Savininkė giriasi klėtelėje išvedžiojusi elektrą. Nieko ji neišvedžiojo. Tai mes, muziejininkai, kreipėmės į tuometinį premjerą Butkevičių. Jis surado fondą, fondo pinigais elektrą išvedžiojome. Tik negalėjome elektros prijungti, nes dalį sodybos valdanti kita sesuo uždraudė jai priklausančioje teritorijoje griovelį išrausti. Seserys - kaip kirvis į akmenį. Vaidai persikėlė į teismą ir tik teismui įpareigojus, leidimas kasti griovį gautas. Ir aš dabar nebematau kito kelio, kaip tik klėtelės likimą išspręsti teismo keliu. Įstatyme numatyta, kad kultūros vertybę valstybė gali sugrąžinti, jei jos išlikimui pradeda grėsti pavojus. Pastaruoju metu pavojus jau gresia.

- Jei sodyba būtų sugrąžinta valstybei, kas po to?

- Sodybos ateitį matau įkuriant Kudirkos memorialinę sodybą, kokia yra Jono Basanavičiaus tėviškė. Lietuvos istorijai ir turizmui tai būtų didelis pliusas. Gali atsirasti skeptikų aukščiausiose kultūros įstaigose, kad gimtoji Kudirkos sodybėlė rymojo ne prie ežero, o laukuose. Į naują namą prie ežero Kudirkos Vincuką atsivežė vos kelerių metų. Bet čia prabėgo didesnė dalis jo vaikystės, jaunystės. Stebiu, kaip į sodybą atvažiuoja jaunavedžiai, tėvai su vaikais, ką tik pakrikštytais bažnyčioje. Tai įrodo, kad ta vieta žmonėms yra reikalinga. Įkūrus sodybą čia galėtų vykti edukaciniai renginiai, Tautos šventės. Kaip Basanavičynėje. Atsakau klausiantiems, ar nebus per daug dviejų istorinių sodybų. Nebus! Tokiam svarbiam istorine prasme regionui, dviejų sodybų - ne per daug. Istoriją pasirenkame ne mes, ji mus pasirenka, o asmenybės priklauso visai Lietuvai. Aktorė Virginija Kochanskytė, dalyvaudama vienoje mūsų šventėje liepos 6-ąją yra sakiusi: čia tokia aura, kad pasijunti lyg stovintis Lietuvos centre. Praėjusiais metais su viena turistų grupe Paežerių bažnyčioje užsakėme mišias už Kudirką ir klėtelę. Po mišių kartu su bendruomene ėjome į kapines ir degėme žvakeles prie žymių žmonių ir jų tėvų kapų. Čia palaidotas Kudirkos tėvas, pamotė, sesutė. Susitariau su bendruomene, kad jie tuos kapelius prižiūrės. Išsaugoti kultūros istoriją savo krašte yra tik viena galimybė - paskirti atsakingu „degantį“ žmogų, o ne pilką kabinetų pelytę.

- Ar niekam neateina į galvą mintis, kad Lietuva nusikalsta istorijai, neskirdama deramos pagarbos savo lakštingalai Salomėjai Nėriai? Ką gali padaryti patys Vilkaviškio kultūros žmonės?

- Daugelis atvažiavę į muziejų klausia, kodėl neturime Nėriai skirto kampelio, kodėl neatstatome tėviškės. Tautos pageidavimas yra, bet ne itin ką vieni kultūrininkai gali nuveikti. Amerikos rašytojas Jonas Grinius rašė: „Nėris nebuvo jokia komunistuojanti poetė, ji buvo klystanti moteris.“ Amerikoje kūrusi poetė Julija Švabaitė-Gylienė, gimusi netoli Bučinskynės, klausia ką išdavė ši gležna moteris ir ragina pasižiūrėti, kaip istorijos sūkuriuose yra pasielgę galingi vyrai. Kas beatvažiuotų į muziejų, prašo nuvežti į Nėries tėviškę. Sodyboje dabar gyvena vienintelio Nėries sūnaus Sauliaus žmona Laima ir anūkas, čia auginantis bites. Laimutės prašymu padarėme lipdukų, žyminčių, kad medų sunešė Salomėjos Nėries tėviškės bitės. Lankytojai stiklainiuką su medumi parsiveža kaip suvenyrą. Esame dėkingi sodybos šeimininkams, kad jie visus svečius maloniai priima. Važiuoja ir važiuos tie, kurie trapios sielos nepainioja su politika. Privačiose rankose yra literatūros klasiko Antano Vaičiulaičio gimtinė. Ten viskas yra gerai - mus priima, vyksta poetiniai skaitymai. Būtų dar geriau, jei sodyba taptų muziejaus padaliniu. Labai reiktų daugiau dėmesio ir skulptoriaus Petro Rimšos sodybai. Sodyba sutvarkyta, joje veikia privatus muziejus, kuriame per autentiškus menininkui priklausius daiktus gali pajusti jo dvasią.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net