Pakviestas dalyvauti TV3 laidoje “Lietuvos talentai” 19-metis Martynas Levickis gana griežtai pareiškė norįs pakeisti Lietuvoje nusistovėjusį akordeonininko įvaizdį. Rodos, bent jau komisija juo patikėjo - Londono karališkosios muzikos akademijos studentas pateko į pusfinalį.

Apsuptas akordeonų

- Martynai, kaip patekai į TV3 laidą “Lietuvos talentai”?

- Vasarą buvau grįžęs atostogų į Lietuvą ir pamačiau šio šou reklamą. Visiškai spontaniškai sugalvojau išbandyti save. Labai rimtai į tai nežiūrėjau. Užpildžiau anketą, išsiunčiau ir sulaukiau atsakymo, kad esu kviečiamas į atranką.

- Manai, gali laimėti šou?

- Aišku, turiu tokį tikslą. Jei jau pradedu ką nors daryti, mėgstu eiti iki galo. Bet eidamas į šou labiausiai tikėjausi būti pastebėtas. Man, kaip jaunam atlikėjui, juolab akordeonininkui, tai gera reklama. Lietuvoje daugelis akordeoną įsivaizduoja kaip liaudies instrumentą. Viena pagrindinių mano misijų šiame šou ir buvo įrodyti, kad taip nėra. Norėjau, kad žmonės pamatytų, jog 19-metis gali scenoje groti akordeonu ir tai bus kažkas kitokio, netikėto.

- Kada pradėjai groti akordeonu?

- Man buvo kokie treji. Turėjau labai daug akordeonų - gal penkis - mažų, didelių, kokių tik norėjau. Ir grojau ką tik norėjau. Iki aštuonerių buvau savamokslis, o vėliau pradėjau mokytis Šiaulių konservatorijoje pas dėstytoją Marytę Markevičienę. Prasidėjo sunkmetis - reikėjo pažinti natas, teoriją. Nuo 12 m. prasidėjo konkursai.

- Groti tokiu išskirtiniu instrumentu - pranašumas ar vis dėlto nelengva kovoti su tuo sustabarėjusiu įvaizdžiu?

- Kovoti su įvaizdžiu tikrai sunku. Bet tam ir yra scena. Užtenka tik pagroti. Lietuvoje daug labai gerų akordeonininkų. Jie puoselėja lygiai tokią pat misiją kaip ir aš - reikia keisti įvaizdį, mes norime būti rimti muzikantai. Tai sunkus darbas, nes mūsų instrumentas buvo sukurtas XIX a. viduryje ir niekas į jį rimtai nežiūrėjo. Ir dabar nežiūri. Iš tikrųjų jis taip ištobulintas, kad galime groti viską - ir J.S.Bachą (Johann Sebastian Bach), ir A.Vivaldį (Antonio Vivaldi), ir A.Skarlatį (Alessandro Scarlatti).

Aišku, “Lietuvos talentuose” negalėčiau sugroti Bacho, nes likčiau nesuprastas. Laidoje atlikau vieną šiuolaikinį džiazroko kūrinį. Nežinau, ar kas jį labai suprato, bet gal patiko mano atlikimo maniera. Rūta Ščiogolevaitė paprašė antro kūrinio. Sugrojau Astoro Piacolos (Astor Piazzolla) “Libertango”. Tai ir pavergė publiką.

- Kurie komisijos vertinimai tau labiausiai patiko?

- Rūtos pasakymas, kad turiu didelę charizmą. Marijono Mikutavičiaus - kad jis girdėjo savo tėvą grojant akordeonu, o išgirdęs mane nusprendė, jog tai buvo niekai. Adolfas Večerskis sakė, kad esu geras aktorius - galėčiau net negroti ir jis patikėtų, kad groju...

- Ar akordeonininkai ir kuria muziką?

- Be abejonės, esu sukūręs keletą kūrinių. Bet turiu keistą savybę - sukuriu, keletą dienų man jie įdomūs, o paskui labai nepatinka... Pasaulyje yra daug profesionalių kompozitorių, kurie kuria simfoninę muziką ir muziką solo akordeonui.

Londonas - per daug chaotiškas

- Girdėjau, buvai pakviestas dalyvauti BBC laidoje “The One Show”.

- Taip, tai labai populiari laida, į kurią kviečiamas pagrindinis svečias ir dar keletas dalyvių. Buvau vienas tų mažų svetelių. Laidoje praėjusių metų realybės šou “X Factor” nugalėtoja Aleksandra Biurk (Alexandra Burke) pristatė savo naują singlą. Šou prodiuseriai sugalvojo papuošti jos dainą prancūziško akordeono garsu ir susirado mane. Aprengė kaip prancūzą ir tiesiog “įklijavo” mane į jos video. Mane pristatė kaip “Lietuvos talentų” dalyvį, pasakė, kad patekau į pusfinalį, parodė ištrauką iš mano pasirodymo TV3, paprašė numerio, kad galėtų palaikyti mane, kai ateis metas balsuoti.

- O kaip patekai į Londoną? Juk įstoti į Karališkąją muzikos akademiją - nelengva.

- Kai įstojau, atrodė ne taip ir sunku. Bet šiemet stojo trys žmonės, o priėmė tik vieną, ir tas nesiryžo atvažiuoti. Savo kurse esu vienintelis. Visoje akademijoje mūsų tėra penki. Daugiau ir nepriima. Individualius užsiėmimus man veda profesorius Ovenas Murėjus (Owen Murray).

- Norėjai būtent į Londoną?

- Niekada neplanavau studijuoti užsienyje, man buvo taip gera Lietuvoje, aš myliu savo šalį. Bet vienas žmogus mane paskatino pabandyti, kas yra toliau. Pabandžiau, nuvažiavau į stojamuosius, pasisekė - įstojau, tada pradėjau galvoti, iš kur gauti pinigų. Atsirado rėmėjų, verslininkų iš Šiaulių, jie mane rėmė pusę metų. Ir išvykau.

- Tas miestas tau patinka?

- Ne...  Jis gana chaotiškas. Man per daug veiksmo. Nesu pratęs. Juolab gyvenau net ne Vilniuje, o Šiauliuose.

Liko be paramos

- Gyveni bendrabutyje?

- Nuomojuosi nedidelį kambarėlį lietuvių name rytų Londone. Jis man jau labai atsibodo. Kasdien kelionei į akademiją ir atgal sugaištu apie dvi valandas. Norėčiau gyventi arčiau, kad galėčiau eiti pėsčias. Bet dabar tokia situacija. Aišku, nenoriu skųstis, bet manęs niekas neremia. Pagaliau susiradau sau mielą darbelį, galiu pats save šiek tiek paremti. Vasarą nuvykau pakoncertuoti į JAV, šiek tiek užsidirbau, dabar iš tų pinigų ir gyvenu. Mama negali man padėti, nes ji dirba minimalų darbą. Jai buvo šokas, kad drįstu galvoti apie studijas užsienyje. Bet aš taip norėjau ir dabar tai jau mano bėda. Kažkaip sukuosi.

- Tas mielas darbelis - tai grojimo pamokos, ar ne?

- Taip, jau turiu keletą mokinių, grojančių akordeonu. Bet dirbu Londone lietuvių įkurtame edukaciniame centre, ten dėstau muziką vaikams nuo 3 iki 15 m.

- Ko išmokai per tuos metus gyvendamas toli nuo namų?

- Iš pradžių buvo gana daug streso gyventi vienam toli nuo namų, mamos, draugų, visai kitoje aplinkoje. Koncertų nebuvo, pusę metų reikėjo nemažai dirbti, kad ko nors pasiektum. Buvo sunku. Dabar jau jaučiuosi daug stipresnis, veiklesnis, drąsesnis. Pradedant nuo buitinių dalykų - pradėjau virtuvėje lankytis. Iki tol buvau labai retas svečias. Bet man patinka. Sekmadieniais namie būna tvarkos diena.

Ateitis - Lietuvoje

- Tame nemylimame Londone gal vis dėlto radai vietų, kur tau patinka?

- Be abejonės, gražių vietų tikrai yra. Pavyzdžiui, Grinvičo parkas, kur gera ne tik akiai, bet ir sielai. Ypatinga aura. Bet to laisvo laiko turiu taip mažai. Net nespėju vaikščioti į koncertus taip dažnai. O reikėtų.

- Lankaisi lietuvių renginiuose?

- Taip. Vis pasižiūriu, ką organizuoja mūsų ambasada. Net bandžiau jiems pasisiūlyti pagroti. Man tuo metu labai trūko veiklos, tiesiog norėjau pagroti, išbandyti save čia. Bet nesulaukiau kvietimo.

- Ko labiausiai pasiilgsti, be mamos?

- Kartais pasiilgstu savo miesto, Šiaulių. Dėl ramybės. Bet kai grįžti ir matai tuščias gatves, užsidarančias parduotuves, kavines - liūdna.

- Turbūt Londone neliksi?

- Aš tikrai širdy jaučiu, kad esu lietuvis ir man ten geriausia. Bet čia man pradeda patikti. To ir bijau. Čia yra veiklos, galimybių, jei įsisuki, pradedi dalyvauti - fantastika. Abejoju, ar Lietuvoje taip būtų. Bet mano tikslas yra sukurti Lietuvoje tokias sąlygas akordeonu grojantiems žmonėms. Finansiškai, egoistiškai mąstant, čia būtų geriau. Bet siela ten...

- Vis dar dalyvauji tarptautiniuose konkursuose?

- Buvusios mokytojos M.Markevičienės dėka esu dalyvavęs ir laimėjęs daugybę jų. Dabar jų sumažėjo. Bet štai Amerikoje ne tik koncertavau, bet ir dalyvavau konkurse. Neblogai pasisekė - penkios pirmosios vietos, viena - antra...

Parengta pagal dienraštį "Respublika"