respublika.lt

Menas, trykštantis iš Tautos versmių

(0)
Publikuota: 2018 sausio 21 08:43:55, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Zenonas Skinkys prie savo sulietuvintų šventųjų. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Vilkaviškietis, vaizduojamosios liaudies dailės meistras, medžio drožėjas Zenonas Skinkys per Tris karalius į namus parvežė Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtą svarbiausią šalies tautodailininkų - iškilių liaudies dailės kūrinių autorių įvertinimą - „Aukso vainiko“ apdovanojimą. Tai aukščiausias vilkaviškiečio įvertinimas iš anksčiau jau pelnytų. Konkursui menininkas pristatė tautiniais drabužiais aprengtas penkių šventųjų mergelių skulptūras. Liaudies meno sintezė su liturgija ciklui suteikė išskirtinumo ir žmogiškumo. Tokią išraiškos formą drožėjas pasirinko ne iš karto, o po ilgų svarstymų. Su menininku kalbėjomės, iš kokių šaltinių plaukia jo kūryba. Kalbėjomės apie Lietuvą, lietuvius, apie liūdniausią Tautos istorijos temą - emigraciją.

 

- Kaip pasirinkote šią netipišką išraiškos formą? - klausėme Zenono SKINKIO.

- Gal čia tokio didelio išskirtinumo ir nėra. Kiekvieną šventąją aprengiau vieno iš mūsų kraštų tautiniais drabužiais. Buvau numatęs aprengti šventąsias liturginiais drabužiais. Pirmąją sukūriau šv.Ceciliją, bet man visai nepatiko jos blankūs rūbai. Perkėliau šventąją į savo galeriją, ten ji ir stovi, niekam nerodau. Apsidžiaugiau galvon atėjusia mintimi šventąsias sulietuvinti. Yra šv.Ona, šv.Barbora, šv.Cecilija, šv.Agota ir šv.Uršulė. Barborą aprengiau Klaipėdos krašto rūbais. Avys, ožkos Barborą supa dėl to, kad ji Lietuvoje laikoma gyvulių globėja. Žalioji šakelė vienoje rankoje - kankinės ženklas. Liturgijoje Barbora vaizduojama su kalaviju, bet kalavijas yra kankinimo įrankis, todėl jį atmečiau ir lietuviškajai šventajai į ranką įdaviau bokštą. Barboros tėvas, sužinojęs, kad ji perėjo į krikščionybę, uždarė mergelę į bokštą. Bokšte buvo du langai, bet šventoji paprašė iškirsti trečią, simbolizuojantį šv.Trejybę. Man bokštas primena regionui būdingą simbolį - švyturį. Cecilija - muzikantų, dainininkų, chorų globėja. Ją pavaizdavau su kanklėmis. Iš senos dzūkės kažkada esu girdėjęs, esą Dzūkijoje retai kas dera, todėl dzūkams lieka tik šokti ir dainuoti. šv.Agota, laikanti duoną, atstovauja derlingai Aukštaitijai. Aukštaitiški tautiniai rūbai man visada asocijavosi su duona. Šv.Onai patikėjau Suvalkiją. Liturgijoje šv.Ona vaizduojama laikanti ant rankų švč.Mergelę Mariją ir ją mokanti, todėl vienoje jos rankoje kūdikis, kitoje - knyga. Oninės Lietuvoje nuo senovės laikomos rugiapjūtės pabaigtuvėmis, tad žmones, supančius šventąją, papuošiau vainikais. Nesusilaikiau nepasodinęs vyšnios. Kaip gi suvalkietė be vyšnios? Penktąją - šv.Uršulę, kankinių globėją, aprengiau Žemaitijos krašto tautiniais drabužiais. Bažnytiniuose raštuose jos globotinės - kankinės, o aš savo kankinius sužmoginau. Tai gali būti sukilimuose, kalėjimuose nukankinti tremtiniai ir knygnešiai.

- Jūsų skulptūros išskirstytos po vieną netektų prasmės. Ar jau esate numatęs, kokia vieta šiai kompozicijai būtų tinkamiausia?

- Taip, jos neišskiriamos. Tokiu tikslu ir buvo sukurtos. Kalbant apie tinkamiausią joms vietą, dar nesu apsisprendęs. Kalbėjausi su vienu iš muziejų. Dvasiškiai tokios meno formos nepriims. Vienas dvasininkas mane patikino, kad pagal bažnyčios kanonus mano darbai bažnyčiai nepriimtini. Per žmogiški, per liaudiški. Negalėčiau pasakyti, kokiam žanrui mano paveikslai atstovauja. Yra drožybos, yra tapybos. Idėja paimta iš senosios lietuviškos medžio grafikos. Esu anksčiau viską po truputį daręs. Jeigu nori kažką daryti, reikia domėtis ir mokytis.

- Anksčiau kurdavote nuostabius angelus, kurių noriai įsigydavo žmonės, įvairios valstybinės ir visuomeninės organizacijos jūsų angelus teikdavo kaip nominacijas šviesuoliams, geradariams. Ar dabar angelus dar drožinėjate?

- Angelai - jau praeitis. Pirmi mano darbai buvo paukščiai, angelai - po jų. Yra buvę visokių etapų. Statistika nelabai užsiimu. Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo meninio apipavidalintojo kultūros namuose. Vėliau norėjosi kažko daugiau. Truputį tapiau, buvo grafikos laikotarpis. Drožybos žanrą pradėjau atsitiktinai, todėl nepykstu, kai mane pavadina savamoksliu. Taip net geriau, neįpareigoja niekuo sekti. Nieko nedarau novatoriško, modernaus, visos idėjos plaukia iš lietuvių liaudies motyvų. Valstietiška tema man artimiausia, labiau ją pažįstu. Nepriklausau jokiai menininkų asociacijai. Jeigu dirbu, mėgstu vienas iš proto eiti. (Šypsosi).

- Ar jūsų darbus suprastų kitų šalių meno mylėtojai?

- Ką aš galiu pasakyti? Niekada užsieniečiams nieko nesu siūlęs. Tikriausiai jiems tai nieko nesakytų, nes jie nesupranta mūsų liaudies kūrybos. „Aukso vainiko“ regioniniuose turuose anksčiau ne kartą esu dalyvavęs. Dalyvavau dėl to, kad buvau padaręs daug darbų. Net ir velnių kolekciją anksčiau esu sukūręs. Tartis su kuo nors man nėra reikalo. Pagrindinis mano sufleris - liaudies kūryba, tautosaka, mitologija, liaudies dvasia. Vienu metu dariau skulptūras iš ąžuolo. Padariau vieną legendine tema žmogui nuo Klaipėdos. Skolingas jis neliko, keisčiausia, kad skulptūra tebestovi mano kieme. Prašė palaikyti, kol parengs vietą sodyboje, o paskui - dingo.

- Ar galėtų žmonės išgyventi be meno? O iš kūrybos menininkai apskritai gali išgyventi?

- Be meno aš tikrai negalėčiau. Yra žmonių, kurie myli vienokią ar kitokią meno rūšį. Tokių, kuriems niekas neįdomu, manau, mažai. Mylėti meną, grožį - tokia žmogaus prigimtis. Gal tik supratimas apie meną nėra universalus. Klausiate, ar gali menininkas iš kūrybos išgyventi? Lietuvoje, vargiai. Uždarbis iš kūrybos yra tik durstymas nuo galo prie galo. Mano gyvenime kitaip jau nebus. Apie kokius nors išvažiavimus į užsienį negali būti nė kalbos. Jeigu išvažiuosi, teks dirbti kitą darbą ir kūrybą pamiršti. Lietuvoje visiems menininkams nelengva, bet taikstytis prie tradicinių skonių - ne man. Pagaliau, tokiems darbams ir pirkėjas turi būti specifinis. Kartais važiuodamas į krašto muges, nusiveždavau keletą didesnių darbų ir surengdavau parodą. Parodų anksčiau rengdavau nemažai. Parodas reikia planuoti, tartis vos ne prieš metus, turėti daug darbų. Šiuo, man dvasiškai sunkiu, laikotarpiu ne visada iki kūrybos. Žinau, kad yra kažkokios stipendijos, bet aš jomis nesidomiu, nieko neprašau. Moku savo darbą dirbti, ir dirbu. O kaip kas vertina, kiekvieno reikalas. Nesu iš tų, kurie visur lenda, kažko ieško. Artimiausias numatytas mano susitikimas su gerbėjais - Liaudies dainų šventės dienomis rengiamoje tradicinėje liaudies meno parodoje. Gal iki to laiko spėsiu užbaigti subrandintą Užgavėnių temą. Didžiausias mano poreikis - ne uždarbis, o kad galėčiau atsisėsti ir dirbti dirbti.

- Ką jums reiškia Lietuva?

- Lietuva yra mano namai, čia aš gyvenu. Labiausiai traukia gimtasis, jau dingęs Starkų kaimas. Kas nenorėtų sugrįžti į gimtuosius namus, pavaikščioti takais, kuriais basas bėgiojo? Man nebėra kur grįžti. Baisiai atrodė, kai „stalinecai“ gimtąjį kaimą niokojo. Išpjovė alksnynus netoli sodybos, nusausino pelkę. Vienas pirmųjų mano paveikslų - gimtasis vienkiemis. Su visais pastatais, gyvulėliais, tėvų portretais. Kompozicijos ašis - medis, o medyje - gandralizdis. Ir dabar tas medis tebestovi. Kitas kaimo sodybas irgi palaidojo. Jų buvimo vietą taip pat primena medžiai. Sąlyginai išlikusi pirmoji mokykla. Kai kaimo nebeliko, prie buvusios mokyklos prikalė lentelę - kultūros paveldo objektas. Nėra tik kam tuo objektu rūpintis. Niokojamas ir siaubiamas kol kas tebestovi.

- Lietuva ne tik jūsų namai. Lietuva - visų lietuvių namai. Bet žmonės ją palieka ir išvažiuoja. Ne vienas - visam laikui.

- Neteisiu jų... Tokiuose mažuose rajonuose, kaip Vilkaviškis, labai sunku žmogui išgyventi. Žmogus nori ne tik durstyti galus, bet nori kažko truputį daugiau. O taip nėra. Iš ko pragyventi, tarkime, Vištytyje, Kybartuose? Darbo - jokio. Į Kauną neprivažinėsi. Tai kas lieka? Man nėra taip sunku, didelių poreikių nebeturiu. Kokia prasmė, jeigu turėsi visko dideles krūvas. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori, kol tampi priklausomas nuo daiktų, lyg alkoholikas nuo alkoholio. Aš niekada negalvojau, kad Lietuvoje yra nepakeliama blogai, kad lietuviai blogi žmonės. Lietuviai pagal savo dvasią yra labai širdingi. Kartais gal kuklumo daugiau reikėtų. Gana uždari. Svetimiems sielos neatvers. Svetimus ir nedraugus atpažįsta iš tolo, o svetimieji pajunta tą atmetimą. Jeigu būtų nuoširdžiai priimti tie vadinamieji emigrantai, manot, jų nebūtų privažiavę ir naudojęsi mūsų gerumu. Neatvažiavo, nes visko norėjo veltui. Įtariu, kad tų problemas keliančių kitataučių nenori niekas - nei vokiečiai, nei prancūzai. Tik apsimesdami lojaliais Europos Sąjungai patys jų prisileido. Pabandykime mes, nuvažiavę į arabų kraštus, elgtis taip, kaip jie čia elgiasi. Ten, kur gimei, ten ir turi gyventi, o nesiblaškyti po pasaulį lengvo gyvenimo ieškodamas. Mūsų žmonės išvažiavo svetur ne lengvos duonos. Jie ten aria kaip juodnugariai. Daugelis nori grįžti ir grįžta, susikuria kokį versliuką, aš ir pats tokių pažįstu. Grįžo, pradėjo galvoti namelius statyti. Pagyveno metus, pusantrų, mato, kad žlugs, tad susikrovė lagaminus ir išvažiavo atgal. Apie tokius dalykus reikėjo galvoti prieš kokius dvidešimt metų, kai prasidėjo išvažinėjimai. Reikėjo kažką keisti valstybinėje politikoje. Dabar jau vėlu. Sudėtinga būtų suvaldyti šį procesą. Pas kiekvieną poreikių skalė skirtinga. Gal kokiame Vilkaviškyje tūkstantis eurų yra dideli pinigai, bet Vilniuje, Kaune, vaikus auginantiems, tūkstantis - niekas. Nekeista, kad tokiomis sąlygomis ekonominis faktorius nusvėrė patriotizmą.

- Ar turite mokinių? Ar atsiras kam kūrybinę patirtį perduoti?

- Turbūt, neatsiras. Prieš kiek laiko turėjau mokinukų, bet mūsų keliai išsiskyrė. Negaliu sakyti, kad tai jų kaltė. Problema, matyt, slypi manyje. Neturiu gebėjimo kitus mokinti. Tam reikia potraukio. Aš pats, viską iš savęs išmokęs ir dar iki galo neišmokęs, tokio jausmo neturiu. Gal taip ir geriausia...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s