respublika.lt
LRDT LYRAS

Menas išties geriau, nei revoliucija (7)

2019 sausio mėn. 07 d. 07:28:11
Danutė ŠEPETYTĖ

Metų pabaigoje Vilniuje lankėsi vienas garsiausių Rusijos kino režisierių, mums geriausiai pažįstamas kaip teleserialų „Likvidacija“, „Isajevas“, „Tykusis Donas“ ir ką tik rodyto ekrane „Nenastjė“ kūrėjas Sergejus URSULIAKAS. Drįstantis pasakyti, kad išgalvotus personažus jis myli labiau nei gyvus žmones. Nevengiantis pripažinti, kad jo karta bus prašvilpusi valstybę. Ir kai jis aiškina, jog tai nutiko dėl to, kad Rusijos naujo gyvenimo statytojai kalbėjo viena, o galvojo kita, nejučiomis, atrodo, aitrina ir seną žaizdą Lietuvoje.

 

- Jūsų šalies pavadinimas pas mus, galima sakyti, kasdien nuslysta nuo liežuvio, nes politikams reikia-nereikia vaidenasi vadinamoji Rusijos ranka. O kaip Rusijoje kalbama apie Lietuvą: kaip apie kaimynę ar kaip priešę?

- Aš manau, kad normaliems žmonėms ir Gruzija - ne priešas, ir Ukraina - ne priešas. Normaliems žmonėms, ypač gyvenusiems tarybiniais laikais, dabartiniai santykiai yra itin skausmingi. Tarp mūsų šalies ir kitų šalių egzistuojantys konfliktai bei jų kiekis, aišku, negali džiuginti, bet, manau, kad tai nedžiugina ir mūsų „viršininkų“. Tik jie turi kaip nors paaiškinti savo klaidas.

- Dažnai klausiamas, kodėl savo filmais kraustotės į praeitį, sakote ten regintis aiškesnes laiko koordinates. Kokias būtojo laiko koordinates jums malonu prisiminti?


- Man patinka tarybinių metų šūkis „žmogus žmogui - draugas, bičiulis, brolis“, man patinka žmogus, draugiškas šalia gyvenančiam bet kokios tautybės žmogui. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad įvairios tautos, nepaisant visų jų skirtybių, gali sugyventi kaip viena šeima, nors, žinoma, supratau, kad mūsų santykiai su Pabaltijo respublikomis - dirbtiniai. Bet netgi joms paskelbus Nepriklausomybę (Lietuva tai padarė pirmoji), galvojau, kad liksime gerais kaimynais. Deja, dėl tam tikrų aplinkybių to neįvyko. Bet tai nesiseka ne visuomenės, bet valstybiniu lygmeniu. Esu tikras, kad atvykstantys Lietuvon rusai yra lojalūs ir nemato jumyse priešų; aš irgi atvykau pas jus lėktuvu, o ne tanku. Aš nejaučiu grėsmės ir, tiesą sakant, nemanau, kad Rusija, kol galutinai neišėjo iš proto kai kurie jos žmonės, yra kelianti jums grėsmę šalis. Galų gale aš labai nustebčiau, jei būtų antraip. Suprantate, kalbos - tai viena, o veiksmai... tikiuosi, kad kai kurios galvos ims darbuotis ir nieko baisaus neįvyks.

- Epitetas „tarybinis žmogus“ Rusijoje - ne keiksmažodis?


- Ne, man ne keiksmažodis. Man atrodo, kad tarybiniams žmonėms buvo nesvetimas idealizmas, turiu galvoje ne tuos, kurie kalbėjo viena, o galvojo ką kita, bet tuos, kurie nuoširdžiai tikėjo. Tas jų idealizmas buvo geras, naivus, gal kiek kvailokas, bet tai geriau negu cinizmas, geriau nei pragmatizmas. Man atrodo, geriau iliuzijos, gražios iliuzijos, negu jų nebuvimas.

- Jums patinka gyventi šitame laike?

- O kada gi aš norėčiau gyventi? Trisdešimtaisiais metais? Ne, nenorėčiau. Karo metais? Nieku gyvu. Tai gal prie Ivano Rūsčiojo? Kuriems galams. Matote, pasirinkimas nedidelis, net, sakyčiau, nėra jokio pasirinkimo, kada gyventi. Tačiau kaip pasielgti vienu ar kitu atveju turime galvoti kone kasdien, tad visuomet patartina rinktis gerą poelgį, ypač, jei supranti, kad greitai už viską teks atsiskaityti. Man atrodo, gyvenimą reikia priimti kaip duotybę ir stengtis padaryti kiek įmanoma mažiau blogų dalykų.

- Tačiau Lietuvoje pamėgtas serialas „Likvidacija“ greičiau skirtas „blogiems poelgiams“. Kodėl pasauliniame kine pastaruoju metu tiek daug kriminalo?


- Ir mūsų gyvenime šito gero per akis... Aš ne teoretikas, negaliu atsakyti... Bet kriminalinė istorija kriminalinei istorijai nelygi, - vienose jų nusikaltimas vyksta dėl nusikaltimo, kitose - nusikaltimas yra tik priemonė pasakojimo temai atskleisti. Juk vienas F.Dostojevskio romanas irgi prasideda nužudymu, turiu galvoje garsųjį jo kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“... „Likvidacijoje“ esama ir draugystės, ir meilės siužeto vingių.

- Naujasis jūsų serialas „Nenastjė“ pagal Aleksejaus Ivanovo apysaką aprėpia įvykius nuo Michailo Gorbačiovo pasitraukimo iki Boriso Jelcino atsisveikinimo žodžių. Kuri politinė figūra jums arčiau širdies?

- Iš pradžių man labai patiko ir vienas, ir kitas. Po virtinės vadovų, kurie buvo visiškai praradę realybės nuovoką, M.Gorbačiovas prabilo normalia kalba, jis suteikė galimybę jam prieštarauti, jo reakcijos buvo natūralios. Tačiau tolyn labyn ryškėjo jo neryžtingumas, laviravimas, nepasirengimas spręsti ir didėjančio nusivylimo fone staiga išnirus B.Jelcinui, tvirtam, ryžtingam, garbingam, išoriškai patraukliam, - tikram rusui, - dvejus-trejus metus neblėso susižavėjimas jo asmenybe. Tačiau po 1996-ųjų metų vis labiau badė akis jį supusi aplinka, aplink jį susibūrę baisūs žmonės, nesiliaujantis melagysčių srautas, kartkartėmis permušamas momentų, kai Jelcinas vis dar pasireikšdavo kaip didžios dvasios, tegu ir nenuspėjamos, bei veiksmo žmogus. Filmą baigiu jo pasitraukimu, jo kreipimusi į šalį, jį priimu emocingai, nes man atrodo, kad kalbėdamas jis nemeluoja; jis nuoširdžiai prašė žmonių atleisti už tai, ką padarė. Tame matau irgi dvasios didumą, nes niekas dėl nieko mūsų neatsiprašė, nors apskritai buvo dėl ko. Žinoma, Gorbačiovas ir Jelcinas - prieštaringos figūros ir mano požiūris į juos nėra entuziastingas, tačiau aš jiems dėkingas, kad jie daug padarė, kad suteiktų galimybę gyventi kitaip. Kai kas ta galimybe pasinaudojo, kai kas - nepasinaudojo. Jūsų šalis tikrai pasinaudojo, o mums, man regis, nepavyko. Galbūt nepavyks niekada, bet vilties yra (juokiasi)...

- Kaip manote, kodėl nepavyko?

- Manau todėl, kad mes kalbėjome apie laisvę, demokratiją, o iš tikrųjų geidėme ko kito - norėjome gardžiai valgyti, važinėti į užsienį, persikelti į gerus butus ir pan. Jeigu mes dešimt-penkiolika metų, - turiu galvoje inteligentiją, - būtume paaukoję ne kivirčams, ne įrodinėjimams, kas kaltas ar kaltesnis, bet laisvo gyvenimo, laisvos rinkos, demokratijos, laisvės prieš nelaisvę pranašumams aiškinti, manau, šiandien gyventume kitaip. Ir žodis „laisvė“, kuris šiandien didumai Rusijos žmonių nieko nereiškia, turėtų prasmę. Bet mes buvome užsiėmę savimi. Užsiėmę banketais, pramogomis ir šventimais, pražiopsojome valstybę.

- Betgi, kaip teisingai esate pastebėjęs, visais laikais mažoji visuomenės dalis gyvena gerai, o didžioji - blogai... Kaip šiandien gyvena rusų inteligentija, koks jos vaidmuo šiandien?


- Visų pirma, ji įvairi. Didžiųjų miestų inteligentija labiau apsirūpinusi, nes ten suteka dideli pinigai. O inteligentai mažesniuose miestuose: mokytojai, gydytojai, muziejininkai, gyvena sunkiai, nuolat kovodami su vyresnybe ir dėl kultūros įstaigų išsaugojimo. Apskritai, per tuos ilgus šimtmečius, mes taip įgudome prisitaikyti prie aplinkybių, kad tas mūsų gebėjimas išlikti bet kokiomis sąlygomis, mūsų gyvybingumas, manau, yra unikalus. Žmonės prisitaiko prie tos dienos situacijos ir tikėtis, kad Rusijoje kiltų tokie streikai, kaip Paryžiuje, manau, beprasmiška. Mūsų kitoks mentalitetas, mūsų kitos tradicijos, tad kol neprieitas prarajos kraštas, tikėtis riaušių nereikia.

- Šiaip ar taip, menas geriau, nei revoliucija, ar ne?

- Žinoma. Šalis sunkiai išgyveno devyniasdešimtuosius metus ir joje lig šiol tvyro didelių permainų baimė. Kad ir ką kalbėtume, egzistavimui būtinų sąlygų minimumas yra (kažkam net visas maksimumas) ir niekas su tuo nenori skirtis. Visi supranta, jog staigaus lūžio atveju ir to gali netekti.

- Kaip verčiatės jūs?

- Aš neturiu pašalinio uždarbio, tad kol dirbu, tol ir gyvenu.

- Esate sukūręs ir vaidybinių kino juostų, tačiau, regis, didesnę trauką jaučiate televizijai. Dėl to, kad ten garantuotas finansavimas?


- Ne, ne todėl. Suprantate, kai padarai vaidybinį kino filmą, parodai jį kokiuose penkiuose festivaliuose, kino teatruose jį pamato ribotas skaičius žmonių, o paskui jis įkrenta į kino istoriją ir viskas. O kada padarai televizijos filmą, išeini prieš tokią didžiulę auditoriją, kad jis tampa šalies gyvenimo faktu. Žiūrovai aptarinėja, jiems patinka, nepatinka, giria jį ar kritikuoja, rašo komentarus, recenzijas, tave užkalbina, kur susitikę... Tada supranti, kad tie treji metai, kol darei filmą, nenuėjo veltui, kad jie turi atgarsį ir tas pojūtis suteikia daug energijos. Kine šiandien svarbiausia pramoga, jis yra reginys jaunesnei auditorijai, - nemanau, kad aš jai galėčiau būti labai įdomus, kad mano įsivaizdavimai apie gyvenimą, apie grožį, gėrį galėtų jai patikti. Televizijos auditorija tokia plati, kad aš neabejoju joje turįs mano nuostatoms atliepiantį žiūrovą.

- Kokias jo savybes vertinate labiausiai?

- Aš išgalvotus knygų ar filmų personažus myliu labiau, nei gyvus žmones, ir užjaučiu aš juos kur kas labiau. Matote, gyvenime nesu toks geras kaip kine...

- Filmavote serialus Ukrainoje, Kryme, jūsų seneliai iš tėvo pusės taip pat ilsisi ten, Ukrainoje. Kaip Krymo aneksija pakeitė jūsų santykį su tuo kraštu?


- Aš ne politikas, aš situaciją priimu emocionaliai. Kaip žinote, mano šaknys iš dalies yra Ukrainoje, aš negaliu savęs atsieti nuo šitos šalies, tad, suprantama, atskirtį išgyvenu skausmingai. Pasakysiu tai, kas nepriimta sakyti Lietuvoje: aš manau, kad Ukrainos bandymai tapti europietiška valstybe yra naivūs, - Ukraina tapti Europa neturi šansų. Nepaisant visų skirtybių, Rusiją ir Ukrainą sieja bendras likimas, mes artimesni vieni kitiems dėl gausybės mišrių santuokų, dėl savo istorijos, literatūros, liaudies dainų... Užtrauk Rusijoje „Divlius ja na nebo, to dumku hadaju“, ir jautriai pažiūrės, ir nusiverks, o Paryžiuje - vargu... Užtat manau, kad didesnė ir pajėgesnė valstybė Rusija per tuos dvidešimt metų turėjo ekonomiškai ir humanitariškai glausti jai artimą kaimynę Ukrainą prie krūtinės, o ne prieiti iki tokios santykių katastrofos.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSIDOROJO: Sinalojos valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose nežinomi nusikaltėliai susidorojo su sporto žurnalistu Omaru Ivanu Camachu; kaip pranešė pirmadienį laikraštis „Milenio“, jo kūnas su akivaizdžiais smurto pėdsakais buvo rastas po tiltu Salvador Alvarado rajone.
  • REMS IR TOLIAU: naftos perdirbimo produktų bendrovė Baltijos šalyse „Orlen Lietuva“ ir Kauno „Žalgiris“ praėjusią savaitę pasirašė bendradarbiavimo sutartį dar vieneriems metams.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
PABUDIMAS

Ar savaitgalį aukojote „Maisto banko“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Ar norėtumėte pakeisti dabartinę arba įgyti dar vieną profesiją?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1     0 C

0     +2 C

 

-5     -4 C

+4    +6 C

+2    +4 C

 

+2    +4 C

2-3 m/s

2-3 m/s

 

3-4 m/s

 

reklama
Sveikata ir grožis