Išgarsėjęs šokiruojančiai atviromis knygomis apie tamsiąją paauglių gyvenimo pusę, Vilniaus knygų mugėje savaitgalį viešėjęs britų rašytojas Melvinas Bardžesas (Melvin Burgess) džiaugiasi, kad jo kūryba visuomenėje sukelia debatus. Atskleisdamas paauglių tvirkinimo, smurto, patyčių, narkomanijos temas rašytojas tikisi, kad suaugusieji nustos abejingai reaguoti į šiandien dažnai nutylimas problemas.

- Kaip jums pavyksta pritraukti tiek jaunų skaitytojų ir jiems nemoralizuoti? - “Respublika” paklausė M.BARDŽESO.

- Rašymas jaunimui nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Domiesi kultūra ir viskuo, kas sukasi apie ją - žmonėmis, vietomis, muzika, kurios paaugliai klausosi. Tiesiog rašai apie šiandienos paauglių aktualijas. Turiu paaiškinti tiems jauniems žmonėms, kaip yra iš tiesų. Paaugliams dažnai sunku, nes suaugusieji mėgsta reguliuoti, kaip jaunimui gyventi. Bet bręstantys jaunuoliai jau patys pradeda priimti sprendimus, daryti savo išvadas, todėl aš tiesiog leidžiu skaitytojams mano aprašomas istorijas pritaikyti savo gyvenimams.

- Moralas lieka tarp eilučių?

- Kiekviena gera knyga kažko moko, atskleidžia tam tikras tiesas, formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus. Mano knygos - ne išimtis. Jos nėra didaktinės, bet aš tikiuosi, kad jos turi šviečiamąjį rezultatą.

- Knygų mugėje pristatėte naujausią savo knygą lietuvių kalba “Nikas Deinas”. Romane pasakojate apie užguito paauglio likimą - netekęs motinos berniukas patenka į internatą, kur yra skriaudžiamas ir tvirkinamas. Kaip pats padėtumėte tokiam negailestingos gyvenimo mokyklos sužalotam vaikui?

- Sudėtingas klausimas. Dažnai vaikas tuo metu nekalba, daug metų turi praeiti, kol jis suauga ir įsidrąsina papasakoti apie tai. Paraginčiau tą vaiką kreiptis į atitinkamas institucijas, kur jam būtų suteikta pagalba. Pedofilija yra aktuali, bet paslapties apgaubta, ligšiol nuo visuomenės slepiama problema.

- Ar jums pavyksta prakalbinti Didžiosios Britanijos visuomenę diskutuoti temomis, kurias iškeliate savo romanuose?

- Iki tam tikros ribos. Pavyzdžiui, išleidus “Niką Deiną”, buvo net tokių skaitytojų reakcijų: “Po šitos M.Bardžeso knygos norisi apsiprausti...” Bet iš dalies dėl to apie šią problemą ir imta kalbėti. Apie pedofiliją žmonės linkę nutylėti, nes konkretaus vaiko tėvai nenori viešintis, kad vaikui mokykloje nebūtų uždėta etiketė. Vaikų tvirkintoją tyliai perkelia kitur, jis vėl veikia, iš ten išmeta, jis patenka į kitą įstaigą. Susidaro užburtas tylos ratas, kuris gali tęstis labai ilgai ir įvairiais būdais.

- Prieš porą savaičių Lietuvą sukrėtė skaudus įvykis - 16-metis berniukas pasikorė, neištvėręs draugų patyčių ir smurto mokykloje. Aplinkiniai lyg ir nujautė, kad vaikui reikia pagalbos, bet nieko nedarė...

- Taip, tai labai keista. Manau, kad suaugę nelabai rimtai žiūri į tai, ką sako paaugliai. Sako “išaugsi”, “ką čia šneki nesąmones”, arba dėl tų pačių patyčių mokykloje - “kam neatsitinka, nėra čia ko pūsti burbulo”. Be to, paaugliams dažnai sunku išreikšti savo emocijas.

- Dar viena šių dienų problema - interneto žala. Vaikai, žaisdami kopiuterinius žaidimus, susitapatina su žaidimo veikėjais ir nebesugeba atskirti, kur realybė, o kur fikcija. Kaip tėvams kovoti su šia priklausomybe?

- Internetas, kompiuteriniai žaidimai nėra savaime blogas dalykas. Aišku, yra vaikų, kurie tai daro pernelyg dažnai ir dažniau, negu reikėtų, bet lygiai taip pat vaikas gali įjunkti į televiziją ar žvejybą. Pavyzdžiui, mano tėvai drausdavo man skaityti per naktis. (Šypsosi.)

Stresą ir įtampą sukuria ne kokie nors žaidimai, bet mokykla, prisitaikymas joje. Kai esi to paties amžiaus grupėje, kaip ir visi kiti, turi kovoti, kad tave pripažintų, kad susirastum draugų, kad turėtum savo kompaniją. Jei būtų mano valia, aš patį mokymąsi perkelčiau vėlesniam laikui. Kai tau per 20 m. - mokytis yra malonumas, bet kai tau 14 m., tai labai sunku, nes tave supa stresinė aplinka, kur turi pritapti prie bendraamžių. Sukurti mokykloje draugišką ir “sveiką” atmosferą - tai yra svarbiausia.

- Ar turite savo receptą, kaip išauginti dorus ir gerus vaikus?

- Ne. (Šypsosi.) Tėvu būti daug sunkiau, nei rašyti apie paauglius. Rašydamas tu tiesiog atspindi, kas vyksta, bandai parodyti, kaip svarbu suprasti, palaikyti jaunus žmones. Tuo tarpu būdamas tėvu vis tiek kartais turi pasakyti “ne”. Receptas turbūt tas, kad reikėtų rasti pusiausvyrą tarp palaikymo ir būtino “ne”.

- O to turbūt mokomasi visą gyvenimą?

- Taip, manau, kad visur reikia bandyti skiepyti gerumą. Gerumu, o ne griežtu auklėjimu ar ko nors kalimu bandyti palenkti vaikus. Tada ir jie paskui tau atsakys tuo pačiu.

- O jūs - griežtas tėvas?

- Turbūt nepakankamai. Kai subaru savo vaikus, imu graužtis, kad gal to visai nereikėjo. Pagalvoju, kodėl aš jiems pasakiau “ne”, juk tai absurdiška! (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraštį "Respublika"