Sausio 17 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambins Lukas Geniušas, tarptautinio F.Šopeno pianistų konkurso Lenkijoje, Varšuvoje, sidabro medalio laimėtojas, pelnęs vieno perspektyviausių jaunųjų pianistų Europoje vardą. Užaugęs ir studijuojantis Maskvoje, dvidešimt vienų metų Lukas lietuviškai šneka labai laisvai ir paprastai.

- Lietuvoje atliksite vieną sudėtingiausių fortepijoninės literatūros ciklų - S.Rachmaninovo „24 preliudus“. Kaip pasirinkote šį kūrinį?

- Pastaruosius penkerius metus stengiuosi formuoti programas iš „everestų“: didelių ciklų, kūrinių, kuriems atlikti reikia didelės koncentracijos ir darbo, kūrinių, kuriuos reikia atlikti vienu įkvėpimu. Valanda muzikos be perstojo scenoje - kone sportinis iššūkis, susijęs su pianistine ir muzikine ištverme. Sunku viską sujungti, išgyventi vidinį siužetą, bet man patinka tokios užduotys. Atliekant visą ciklą atsiveria visai kitas planas, kita muzikinė struktūra.

S.Rachmaninovo muzika yra neišsenkantis inspiracijos šaltinis. Jis nerašė vidutinės reikšmės kūrinių - visi jie yra ilgai brandinti. Bet kuris jo kūrinys pianistui teikia didžiausią malonumą, bet ir daug darbo.

- Esate daugybės tarptautinių pianistų konkursų laureatas. Prieš metus pelnėte antrą vietą viename svarbiausių F.Šopeno pianistų konkurse Varšuvoje. Ką pakeičia pergalės?

- Jos pakeičia gyvenimo ritmą ir galimybes realizuoti save profesinėje srityje. Pakeičia viską. Juk aš negroju tik sau, savo namuose. Tai, ką darau dabar, kur ir kiek koncertuoju, ir yra šių pergalių rezultatas.

Gausiai koncertuoti pradėjau tik pastaruosius dvejus metus. Pernai pagrojau 60 koncertų, tarp jų ir Japonijoje, ir JAV. Šį sezoną pagrojau mažiau, bet atlikau labai daug skirtingo repertuaro - devynis skirtingus simfoninius koncertus ir tris solines programas. Dabar neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra sunkiau nei daug kartų atlikti tą pačią programą.

- Kaip prisimenate pasiruošimą tokiam dideliam kelių turų konkursui?

- Konkursas yra labai sunkus dalykas. Ištisus metus grojau vien F.Šopeno muziką ir kartais tapdavo sunku ištverti vien šį romantinį sirupą. Ruošimasis konkursui yra kitoks nei koncertui. Labai daug valandų praleidžiama tobulinant kiekvieną gaidą, norint įgyti tokią kontrolę, kad net ir vidury nakties galėtum viską sugroti būtent taip, kaip reikia.

- Galbūt mėginote iš tiesų susikurti ekstremalias sąlygas, kad galėtumėte save taip išbandyti?

- Nebūtina jų specialiai kurti. Gana įprasta, kad nuskridus į kitą žemyną koncertuoti tenka jau kitą dieną. Tai reiškia, kad koncertas vyksta, pavyzdžiui, šeštą ryto Maskvos laiku. Organizmas nespėja prisitaikyti.  Tenka sutelkti visas savo pastangas, kad sugebėtum išlikti dvasinio smūgio momentu ir perduoti energiją publikai.
O kartą per koncertą kando uodai! Tai buvo koncertas lauke, mažame miestelyje už Varšuvos. Visa atmosfera tąsyk buvo savotiška. Dalis publikos sėdėjo su buteliais, pradėjo gerti... Pamenu, kad grojau naujai išmoktą F.Šopeno sonatą ir staiga pradėjo pulti uodai. Per pertrauką kažkas paskolino purškiklį nuo uodų.

- Legendinėje Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje, kurioje studijuojate, kadaise mokėsi ir Jūsų tėvai. Ar skiriasi jų pasakojimai nuo šiandienės studentų realybės?

- Lygindamas šiandienę konservatoriją su šeimos pasakojimais negaliu pasakyti nieko pozityvaus. Profesionalumo lygis muzikoje krenta visur, taip pat, deja, ir Maskvos konservatorijoje. Galbūt todėl, kad prieš trisdešimt metų atranka buvo daug griežtesnė, o kurse studijuodavo 15-20 fortepijono specialybės studentų. Ir visų jų klausyti buvo verta. Dabar pianistų įstoja keturis kartus daugiau, drauge su aspirantais susidarytų gal keturi šimtai studentų, tačiau tikrų asmenybių, į kurių koncertą verta nueiti, yra geriausiu atveju dešimt.
Vis dėlto vertinu tai, kad ši konservatorija yra garsi visame pasaulyje. Jos atstovai - nuo S.Richterio ir E.Gilelso iki šiuolaikinių B.Berezovskio ar I.Pogoreličiaus, kuris, beje, buvo mano močiutės mokinys. Niekuomet neteko mokytis Džuljardo ar Paryžiaus konservatorijoje, tad negalėčiau su jomis lyginti Maskvos konservatorijos. Vis dėlto šiuo metu didžiausias pranašumas yra laisvė: jei esi ko nors vertas, gali prasimušti, gali važiuoti ir mokytis, pasiekti galima labai daug.

- Jūsų tėvai - žymūs pianistai Petras Geniušas ir Ksenija Knorė (Knorre). Nuo pat vaikystės Jūsų dėstytoja - profesorė Vera Gornostajeva, kuri yra ir Jūsų močiutė. Ar sunku mokytis pas šeimos narį?

- Mūsų asmeninių santykių pamatas visada buvo muzika. Taip yra nuo vaikystės. Ji visada rūpinosi mano dvasiniu, muzikiniu gyvenimu. Kito asmeninio gyvenimo, mes ir neturėjome. Ji nėra ta močiutė, kuri kepa anūkui blynus - tikriausiai jų kepti ji net nemoka.

Nėra paprasta visą laiką mokytis pas vieną žmogų. Mes vienas prie kito labai pripratę, glaudžiai susimuzikavę. Ji yra išskirtinė pedagogė, vieno svarbiausių rusų fortepijono mokyklos atstovo H.Neihauzo tiesioginė pasekėja. Ji turi neišsenkamą kultūrinį bagažą. Didele dalimi esu jau jo prisisotinęs. Būdamas šešiolikos pajutau, kad jau turiu savo suformuotą muzikinį mąstymą, dėsnius, savo balsą, kuris yra nepriklausomas. Tas balsas nėra paveldėtas iš jos ar ko nors kito, o įgytas mano paties.

Mano nuomonė dažnai kertasi su močiutės. Konfrontacija gali būti ir labai dramatiška, o tuos momentus būna sunku išgyventi. Sakau sau, kad grosiu taip, kaip pats galvoju ir noriu, ir mėginu savo skambinimu ją įtikinti. Bet dažnai to padaryti nepavyksta. Tada mėginu pagroti kitaip. Kiekvienas mūsų bandome įpiršti savo poziciją, bet to ginčo metu gimsta didžiausia dvasinė teisybė.

Palyginčiau tai su peiliu, kurį reikia ilgai galąsti, kad jis būtų tinkamai aštrus. Tai gali tęstis savaitėmis, ir kas kartą besiginčydami „galandame“.

- Ar žinote, kas yra žvaigždžių liga?

- Buvo toks periodas, kai pajutau, kad daug yra pasiekimų, daug gerbėjų, daug koncertų... ir atsipalaidavau. Galbūt nuo žvaigždžių ligos mane apsaugo artimieji, kurie žino, kaip neįsmukti į tą balą. Močiutė tokiu atveju prabiltų pirmoji. Manau, kad dienos, kai būčiau nusprendęs, kad jau viską pasiekiau ir man nebėra ką veikti, dar nebuvo.

Informacija

Pianisto Luko Geniušo koncertai:

2012 m. sausio 17 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje;

2012 m. sausio 19 d. 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje.

Daugiau informacijos:

www.culture-live.lt

Parengta pagal dienraštį "Respublika"