respublika.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas Saulius Repečka: Vienintelis sąžiningas kriterijus - kokybė (7)

2016 gegužės mėn. 29 d. 08:09:08
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Į užtarnautą poilsį neseniai pasitraukus ilgamečiam Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovui Valentinui Sventickui, jo įpėdiniu tapo solidžią leidėjo ir redaktoriaus darbo patirtį turintis žinomas literatūros vertėjas ir kultūros veikėjas Saulius Repečka. Paklaustas apie tai, kaip įsivaizduojąs šios leidyklos ir savąją - leidėjo - misiją, naujasis leidyklos vadovas atsakė, jog jaučiasi it privatus gydytojas, kuriam labiausiai iš tikrųjų rūpi žmonių sveikata, bet gyvenimas verčia galvoti ir apie pajamas kaip galimybę išgyventi.

 

- Daugel metų dirbate leidybos srityje, turite solidžią „Baltų lankų“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus patirtį - jūsų kompetencija niekas neabejoja, tačiau smalsu paklausti, ar suprantate, kad ši leidykla, kuriai nuo šiol vadovaujate, nuo kitų leidyklų ryškiai skiriasi? Na, pirmiausia tuo, jog bent iki šiol jai rūpėjo ne tiek pardavimai ir komercinė sėkmė, kiek tauri misija formuoti nacionalinį lietuvių literatūros stuburą. Čia turiu omeny leidyklos dėmesį klasikai ir reikalavimus kokybei, ir ilgalaikius leidybos projektus, kaip antai „XX a. lietuvių literatūros aukso fondas“...

- Žinoma, kad suprantu. Nors nemanau, kad sąmoningai lietuvių kultūrai dirba vien ši leidykla, - neabejoju, kad tokių pat kilnių tikslų turi ir kitos, tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos tradicijos ir įdirbis, be abejo, išsiskiria bendrame kontekste.

Gal kada ir būta laikų, kai ši leidykla turėjo išskirtinių, galima net sakyti, monopolinių misijų, kaip antai šiuolaikinės lietuvių poezijos leidyba, bet šiuo metu poeziją vis noriau imasi leisti ir kitos leidyklos, todėl autoriai yra visiškai laisvi rinktis, su kuria leidykla bendradarbiauti. Manau, tai džiuginantis ženklas, iškalbingai bylojantis tiek apie visuomenės grįžimą prie rimtosios literatūros, tiek apie gerėjančią mūsų kultūros sklaidos situaciją.

Kita vertus, mūsų leidyklos steigėja yra Lietuvos rašytojų sąjunga ir ji leidžia suprasti, jog norėtų mus matyti kaip savuosius atstovus, tačiau juk ir Rašytojų sąjungos nariai kitą sykį parašo prastų knygų...

Todėl, manau, vienintelis sąžiningas kriterijus pasirenkant, kurią knygą leisti, o kurios atsisakyti, - literatūros vertė.

Tai sakydamas visai neturiu omeny vien aukštosios literatūros. Esu įsitikinęs, kad reikalinga žmonėms ir pramoginė, komercinė, nuotykinė literatūra, net ir gilesnio apsiskaitymo žmones įprastai šiurpinantys meilės romanai, vadinami „muilo operomis“... Svarbus čia yra ne literatūros porūšis, o konkretaus autoriaus talentas ir konkretaus kūrinio kokybė.

Žinoma, esama gausaus ir tokios literatūros srauto, kurią leisti save gerbiančiai leidyklai yra gėda. Tokiu atveju, net jeigu reikėtų rinktis tarp akivaizdaus pelno ir garantuoto skurdo, leisti akivaizdžiai skaitytojų skonį ir net kalbos kultūrą gadinančios literatūros aš nesutikčiau.

Jaunesnis būdamas buvau ir dar griežtesnis - buvau šventai įsitikinęs, jog visų be išimties leidyklų misija yra ne pataikauti, o formuoti, auginti skaitytojų skonį. Todėl įsivaizdavau, kad leidyklos turi drauge dirbti ir kaip tam tikros kokybės cenzorės, išvalančios pelus iš grūdų.

Kai pardavimai ir reitingai tampa vieninteliu kriterijumi - gero nelauk. Juk matome, kas nutiko su mūsų televizijomis, kurios panūdo orientuotis vien į komercinę sėkmę, - ko gero, jau didesnioji Lietuvos visuomenės dalis pasakytų, jog tai, ką mums siūlo televizija, - gėdingai, tiesiog nepraryjamai blogai. Tad maniau, jog leidykloms pernelyg užsižaidus su komercine sėkme yra pavojus tokių padarinių sulaukti literatūroje.

- O dabar nustojote taip manęs? Su amžiumi tapote nuolaidesnis?


- Su amžiumi supratau, kad būtina ieškoti aukso vidurio. Pirmiausia tikėtis, jog vienas pats perauklėsi visuomenę ir pripratinsi prie aukštosios kultūros, - naivu. Antra, stovėdamas alkanas su ištiesta ranka ir tai aukštajai kultūrai mažiau tepajėgsi nuveikti, nei išmintingai laviruodamas tarp darbo kultūrai ir gebėjimo pasirūpinti leidyklos finansiniais reikalais.

Pavyzdžiui, Vakarų Europoje yra įprasta vienai leidyklai turėti keletą atskirų prekės ženklų - vadinamųjų „inprintų“, ženklinančių leidžiamos literatūros pobūdį ir aiškiai atskiriančių vienos rūšies produkciją nuo kitos.

Na, manau, ir mes - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla - pamėginsime tapti tokiu dvilypiu dariniu, turinčiu ir aukštosios, ir komercinės literatūros leidybos padalinius. Tai vienas iš mano iššūkių, kuriuos bandysiu įgyvendinti.

- O kada tai įvyks?

- Manau, tai įvyks dar iki šių metų pabaigos.

- Bet vis dėlto - kur ta riba, už kurios save gerbiantis bei kultūros žmogumi save vadinantis leidėjas neturėtų žengti?

- Ta riba yra gana trapi - ji priklauso nuo konkretaus leidėjo skonio ir literatūrinio išprusimo.

Aš pasitikiu savo literatūriniu išsilavinimu bei darbo patirtimi. Manasis atrankos metodas - labai paprastas: jeigu pradėjęs skaityti knygą pajuntu, jog esu išmintingesnis, labiau išsilavinęs ir literatūrai gabesnis už knygos autorių, suprantu, kad jos leisti nereikia.

Deja, negali persistengti ir su vertinga, bet itin specifine, kaip aš vadinu, - nišine literatūra, žymių žmonių atsiminimais, studijomis vienu ar kitu klausimu... Visa tai išleisti būtų prasminga ir dora, tačiau kai rinka yra tokia maža, jeigu knygos tiražas neišparduodamas, - net ir parama leidybai nieko nekeičia, - ratas labai greitai užsidaro ir leidykla ima merdėti.

- O koks šiais laikais yra vidutinis nekomercinės literatūros knygų tiražas?


- Vidurkis - tūkstantis du šimtai egzempliorių.

- O komercinės?

- Jį labai sunku apskaičiuoti, bet panašiai - iki dešimties tūkstančių.

- Skirtumas akivaizdus. Panašiai turbūt lietuvių autorių knygos pralaimi užsienio literatūrai?


- Leisti gerą lietuvių literatūrą - mūsų leidyklos prioritetas, verstinė literatūra mums tėra antrinės svarbos misija, bet jeigu leistume vien lietuvių autorių knygas, vargu ar būtų patenkinti patys lietuvių autoriai - jiems juk rūpi išsileisti knygą gerą vardą turinčioje, prestižinėje leidykloje, o neleisdamas pasaulio klasikos, populiarių nūdienos užsienio autorių kūrinių, šiandienėje Lietuvoje prestižo nesusikursi.

Tačiau sakyti, kad lietuvių rašytojų kūriniai pagal skaitytojų dėmesį pralaimi užsienio literatūrai, būtų netiesa. Mūsų leidyklos leista rašytojos Aldonos Ruseckaitės knyga apie Žemaitę sulaukia jau ketvirto tiražo, jos romanas apie Maironį - taip pat kartojamas... Tenka vis kartoti Jurgio Kunčino „Tūlos“ tiražą... O ką jau kalbėti apie Alvydo Šlepiko bestselerio „Mano vardas Marytė“ fenomeną...

Taigi, šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad skaitytojų dėmesys šiuo metu kaip tik labiau krypsta į lietuvių literatūrą. Kol kas komercinėms leidykloms ši tendencija atrodo neįtikėtina - jos vis dar bijo rizikuoti, juk, sutikite, kas gali komercinės literatūros leidėjui atrodyti beviltiškiau nei romanas apie Žemaitę?.. Tačiau, manau, situacija greitai pasikeis - pirmieji sėkmės pavyzdžiai rodo, kad ir iš lietuvių autorių knygų galima visai neprastai uždirbti.

- Anksčiau ir Lietuvos leidyklos, ir patys rašytojai suvokė turį bendrą vardiklį - visi jie dirbo lietuvių literatūrai. Dabar net ir atskiri autoriai turbūt jau dirba tik kiekvienas sau?


- Lietuvių rašytojų santykis su lietuvių literatūra, deja, iš tiesų yra smarkiai pasikeitęs. Šiandien įprasta autoriui įsivaizduoti save kaip visiškai individualų kūrėją, neatstovaujantį jokiems nacionaliniams kontekstams. Komercinis mąstymas, deja, prasiskverbęs giliau ir plačiau, nei mums atrodo. Daugelio tikslas - tik pardavimai ir populiarumas, apie įdirbį bendram lietuvių literatūros laukui mažai kas besusimąsto.

Tačiau tikiu, kad čia tik laikotarpis toks, - dvasinis užtemimas, nuo kurio visuomenė jau pati ima pavargti. Lietuvos visuomenė po truputėlį grįžta prie savo šaknų, aukštųjų vertybių... Manau, netruks pasikeisti ir rašytojų požiūris.

Na, o leidykloms, kad ir kaip būtų, ne karta, kuriai autorius atstovauja, ne ideologinės nuostatos, ne autoriaus požiūris į nacionalines vertybes, ne lytis, politinės pažiūros, pavardės „svoris“ ar padėtis visuomenėje, - turi lemti pasirinkimą leidžiant knygas, o tik profesionalumas ir konkretaus kūrinio vertė. Todėl paskui laiko madas - „duokim kelią jaunimui“, „senimui“ ar „naujas vertybes diegiančiai literatūrai“ - niekada neseksiu. Mano, kaip leidėjo, šūkis visuomet bus: „Duokim kelią kokybei“.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IŠSIŲS: Šiaurės Korėja nusprendė išsiųsti praėjusį mėnesį neteisėtai į šalį patekusį JAV pilietį; vyras, įvardijamas kaip Lorensas Briusas Baironas, į Šiaurės Korėją atvyko spalio 16 dieną, neteisėtai kirtęs šalies sieną su Kinija; šiuo metu jis yra sulaikytas.
  • NARKOTIKAI: Naujosios Zelandijos policija sulaikė 190 kilogramų kokaino; tai - didžiausia šalies istorijoje konfiskuota šių kvaišalų siunta; narkotikai buvo paslėpti konteineriuose su bananais, kurie rugpjūčio mėnesį buvo atgabenti į Oklandą iš Panamos miesto Balboa.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -4   +2 C

 

   -1  +5 C

  +3   +6 C

   +3  +7 C

 

   +4  +6 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   3-5 m/s

 

USD - 1.1305 PLN - 4.2933
RUB - 75.2446 CHF - 1.1365
GBP - 0.8837 NOK - 9.6028
reklama
Ukis 2018