respublika.lt

Lietuvio šventei reikia Lietuvos

(0)
Publikuota: 2012 rugsėjo 29 08:10:11, Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×

Šiais žmonių sąmones skalaujančiais eurochaoso laikais nuo visų tautinių, istorinių, kultūrinių, religinių kontekstų išlaisvintai visuomenei gyventi ir gyvenimu džiaugtis vis labiau ima trukdyti tai, kad šiame naujoviškame mūsų gyvenime tarsi nebelieka turinio. Antai ir šventes švęsdami žmonės negali atsistebėti: „Ir maisto skanaus netrūko, ir gėrimų buvo į valias, tačiau šventės pojūčio nepatyrėme. Kodėl?“

 

„Ogi todėl, kad bet kokia šventė, netekusi autentiško nacionalinio, ritualinio, kultūrinio turinio, virsta tiesiog išgertuvėmis, teikiančiomis persisotinimą kūnui, tačiau sielai nepasiūlančiomis nė kąsnelio“, - sako teatro „Arti“ aktorius Dainius VENGELIS, jau aštuonerius metus į lietuvių šventes mėginantis grąžinti lietuviškumą.

- Norite pasakyti, kad teatras „Arti“ mojo į šlovę, į solidžias scenas ir tarsi koks knygnešys ėmė vaikščioti po plačiąją visuomenę su tauria šviečiamąja misija - nacionalinius gražius šventimo papročius grąžinti į natūralų tautos gyvenimą?

- Na, pirmiausia mūsų teatras, tai viso labo du žmonės - aš ir buvusi studijų draugė aktorė Jurga Gailiūtė. Mūsų kursas, kitados surinktas „Senamiesčio teatro“, ir buvo rengtas kaip aikščių, gatvių, socialinių provokacijų teatras, įtraukiantis į meninį veiksmą neprofesionalus. Tad nieko sau neįprasto nedarome - dirbame ne tik pagal specialybę, bet ir pagal specializaciją.

Teatrą nešti į privačias žmonių šventes galimybę gavome gana atsitiktinai - prieš aštuonerius metus, tuokiantis anglakalbiui ir lietuvaitei, mano kolegę nusamdė kaip vestuvių pokylio vedėją, gebančią tai daryti dviem kalbomis. Taigi mums sėkmingai susidorojus su užduotimi, žmonėms patyrus, kad jau pats vedėjų buvimas kuria stilingą puotą ir aukštesnę kokybę, kad jų funkcija skiriasi nuo piršlio, kuris sėdi prie stalo ir geria drauge su visais, vis dažniau būdavome kviečiami į vestuves. Na, o atradę sau nišą, tuojau pat ėmėme galvoti, ką galime nuveikti puoselėjant ir saugant gražias autentiškas lietuviškas tradicijas.

Beje, paradoksalu - dėl tų tradicijų pagarsėjome kaip netradiciniai vestuvių meninės dalies kūrėjai. Beveik kiekvienas, vos pradėjęs kalbą (ypač pirmaisiais veiklos metais), tuoj sakydavo: „Kreipiamės į jus, nes nenorime tradicinių vestuvių“. Skambėjo liūdnai, kol neišsiaiškinome, ką gi žmonės turi omenyje, sakydami „tradicinės vestuvės“. Pasirodo - nieko bendro su etnokultūra. (Juokiasi.) Jų požiūriu, tradicinės vestuvės - sovietinio proletariato „balius“ su balta mišraine, galybe degtinės, nešvankiais juokeliais ir pačiu lėkščiausiu „popso“ repertuaru.

Taigi sutikome labai daug žmonių, nebenorinčių tokių vestuvių. Tiesa, iš pradžių, siūlydami senovinius vestuvinius ritualus, vengdavome juos vadinti tradiciniais, kad nenugąsdintumėm žmonių, tačiau pačius ritualus, iš senovės pareinančius vestuvių papročius žmonės priėmė su tikru išsiilgimu.

- Įdomumo dėlei pavardykite, kokius tradicinius ritualus kviečiate prisiminti?

- Ritualinis jaunųjų sutikimas su vandeniu ir druska. (Būtent - vandeniu, o ne degtine...) Paprotys jaunavedžiams ištepti viens kitam lūpas medumi, kad vedybiniame gyvenime iš jų lūpų nebirtų keiksmai, pikti ir užgaulūs žodžiai... Vestuvinis burtas su šluota, lemiantis, kurio bus svaresnis žodis šeimoje, ritualas su liepteliu bei lėkštute, linkintis jaunai šeimai vaisingumo... Šeimos židinio jauniesiems įteikimas su visais tam prideramais palaiminimais, lietuvių liaudies dainomis...

- Na, o jei švenčiamos ne vestuvės, o, tarkim, krikštynos, Užgavėnės, Joninės?..

- Turim sukūrę ir įspūdingą krikštynų programą su medelio sodinimu, šventiniais burtais, kupinais gerų palinkėjimų naujagimiui, ir Užgavėnių - su būtinaisiais Kanapinio ir Lašininio personažais... Kiekvienai šventei parenkame jai skirtus, protėvių turėtus ritualus.

- Iš kurgi jūs patys esate tokie geri etnokultūros ir senovinių papročių žinovai. Kas gali patvirtinti, kad jūsų atliekami ritualai - išties autentiški, o ne šiuolaikinių vestuvių užstalėse gimę žaidimėliai?

- Kadangi išties nesame tikri etnokultūros specialistai, nuolatos konsultuojamės su mokslininke - etnologe Gražina Kadžyte. Ji ir galėtų patvirtinti mūsų atliekamų šventinių ritualų autentiškumą, nes nuo pat veiklos pradžios nusprendėme „nechaltūrinti“, saikingai improvizuoti, papročių neiškraipyti. Be to, visuomet, atlikdami kokį nors ritualą, stengiamės žmonėms išaiškinti jo simbolių prasmę. Na, kad ir šeimos židinio įteikimas jaunavedžiams - argi jis gali tapti svarbiu vestuvių ritualu, jei nei židinį paduodantys jaunųjų tėvai, nei patys jaunavedžiai nežino, ką visa tai byloja ir kam to reikia?..

Tačiau nepamanykite, kad mūsų programoje - vien ritualai, ten yra visko - vestuvės juk negali apsieiti be linksmybių, todėl ateina į puotą ir „gruzinų“, ir „čigonų“, užsuka net ir pats „Pavarotis“... Su vestuvių dalyviais kaskart sukuriame improvizacijų spektaklį, kuris drauge ir reginys publikai, ir puiki atrakcija patiems „aktoriams“. Kartais atsiskleidžia tokių talentų, kad imame stebėtis, kodėl jie - ne teatre.

- Na, o jei kas paprašytų jūsų sukurti šventę Kovo 11-osios arba Vasario 16-osios progai? Juk jeigu pastebėjote, nei tauta, nei valdžia neišmano, kaip tinkamiausiai derėtų šias šventes švęsti?

- Na, tokio iššūkio mūsų teatras dar neturėjo, tačiau, neabejoju, rastumėme sprendimą. Antai kartą dzūkai paprašė mūsų sukurti šventinį renginį ant Liškiavos kalno. Iš pradžių išsigandome - mūsų specializacija dirbti uždarose patalpose, kur galima dirbti su šviesomis, dialogais... Atvirose erdvėse reikia visai kitokių sprendimų.

Tačiau pasitarėme su muzikologe Zita Kelmickaite ir sukūrėme renginį su liaudies dainomis, ritualiniu ėjimu ratu aplink medį, užkeikimais, daudyčių muzika... Žodžiu, tai buvo panašu į senovines pagoniškas apeigas, o dalyviai sakė, jog nuo įspūdžio šiurpuliukai per nugaras lakstė.

- Lietuvoje esama įvairių tikėjimų žmonių. Pagonybės ritualai juk gali nepatikti katalikams, katalikiški - žydams, ir taip toliau... Sunku išlaviruoti tarp viso to su savo etnokultūrinėmis šventėmis?

- Kurdami šventes mes nepropaguojame jokios konfesijos, o senoviniuose ritualuose, žinoma, viskas taip susipynę, kad be sakralinių ir mistinių elementų tiesiog negalėtų egzistuoti, tačiau juk žmonės turi suprasti, kad mūsų apeigos - šventinės, mes per jas neatnašaujame kaži kokioms dievybėms. Pavyzdžiui, tradiciškai bevažiuojant į bažnyčią jaunosios motina jaunikiui, pabroliams ir piršliui įteikia po į skarelę įvyniotą rūtos šakelę, idant kelias laimingas būtų. Argi čia nėra pagoniškojo burto? Žinoma, kad yra. Tačiau vargu ar tai gali šokiruoti kataliką ar judėją, ar dar kokios kitos religijos atstovą. Manau, visi geba pažvelgti tai kaip į kultūros, o ne į kulto ženklus. Religinius potyrius žmonės išgyvena kituose kontekstuose, o per šventes svarbūs kiti akcentai. Per aštuonerius veiklos metus supratau, kad lietuviui šventėje gyvybiškai reikia lietuvybės, iš amžių glūdumos ataidinčio protėvių balso, galimybės susilieti su savąja tauta... Visiems iki vieno reikia - net ir tiems, kurie patys to nesuvokia, nesugeba įvardyti.

- O kuri karta labiausiai pamiršusi kelius į tautos paveldą? Kokio amžiaus žmonėms labiausiai reikia jūsų pagalbos?

- Jaunimui, gimusiam po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Jie neretai raukia nosį, išgirdę mūsų pasiūlymus, būna, jog pageidauja, kad vestuvių puotos tema būtų „Džeimsas Bondas“ ar „Karibų jūros piratai“... Tačiau šventėje visuomet esama kelių kartų atstovų - vyresniajai kartai nuoširdžiai įsijungiant, į tradicinius lietuviškus ritualus įsijungia ir jaunimas. Be to, pastaraisiais metais pastebiu ypač augantį jaunimo ilgesį savo tautos, autentiškos jos kultūros šaknims, tradicijoms. Ir nieko stebėtino - pabuvęs tautos, turtingos jos kultūros kontekste, žmogus jaučiasi ne toks vienišas, stipresnis, oresnis...

- Labai graži jūsų misija. Tačiau ar neapmaudu vietoj didžiųjų scenų teatrą kurti užstalėse, jūsų pavardės nemirga afišose, laikraščiuose, niekas jums neteikia scenos kryžių?

- Su tuo, žinoma, psichologiškai reikėjo susidoroti, tačiau visa tai - praeitis. Juk eidami studijuoti ne sėkmės istorijomis tikėjome. Tikėjome, kad teatras vis dar pajėgus ištesėti sielos apvalymo pažadą. Ir dabar tuo tikiu. Tikiu, kad toks teatro ėjimas į žmones gali būti dvasinio teatro atgimimo pradžia. Juolab kad teatrą nešame pas tuos žmones, kuriems dėl aplinkybių, geografijos, išsilavinimo ar finansinės padėties teatro salės nepasiekiamos.

O dėl įvertinimų... (Juokiasi.) Kartą vestuvėse, kurias rengėme, vienas iš svečių buvo garsusis režisierius Rimas Tuminas. Visą programą jis sėdėjo tylėdamas, nuleidęs akis (buvome nepaprastai įsitempę, manydami, kad būsim suniekinti), tačiau po renginio priėjo, paspaudė rankas ir ištarė: „Ačiū už gerą skonį“. Man tai buvo pats didžiausias „scenos kryžius“.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s