respublika.lt

2018 rugsėjo 20, ketvirtadienis

Lietuvio kodas, kurio nenulaužė ir šimtmetisnuotraukos (8)

2018 liepos mėn. 01 d. 07:01:17
Irena BABKAUSKIENĖ

Ne vieną, matyt, nustebins (arba ne) faktai, jog Lietuvą, kurią carinės Rusijos valdininkai vadino „kraštu su kontrabandininko siela“, ir šiandien galima pavadinti taip pat, o emigracijos mastai ir dabar, ir prieš šimtmetį stulbino. Kas dar užkoduota mūsų tautos genuose? Istorikas Gediminas Kulikauskas, neseniai išleidęs knygą „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“, sako atradęs labai daug stulbinančių panašumų tarp amžiaus senumo ir šiandienos įvykių, lietuvių įpročių ir bruožų. O daug ydų, kurias dažnai bandome suversti sovietmečiui, pasirodo, atsinešėme iš kur kas ankstesnių laikų.

 

- Pristatant knygą „Lietuvio kodas“ užsiminta, jog kai kas joje labai nustebins ir rasime tai, ko nesitikėjome. Kas labiausiai nustebino jus patį?

- Panašumų tarp mūsų ir mūsų prosenelių kiekis ir gylis. Pradėdamas rašyti pats nesitikėjau, kad to senovinio šimtamečio lietuvio būdo bruožuose atpažinsiu tiek šių dienų tautiečio savybių. Apie daugelį kurių (dažniausiai neigiamų), tiesą sakant, galvojau, jog tai viso labo nykstantis sovietmečio palikimas. Bet paaiškėjo, kad daugelis jų būdingos net XIX amžiaus lietuviui.

- Koks buvo tas prieš šimtą metų gyvenęs lietuvis?

- Kiek uždarokas, šiurkštokas, niūrus, be didžiausios būtinybės nelinkęs keistis, bet problemų užspaustas į kampą - kertantis iš peties. Užsispyręs ir sunkiai priimantis naujoves, besistengiantis laikytis senelių papročių. Galintis dešimtmečiais ignoruoti valdžios nurodymus, jei laiko juos idiotiškais. Tai - priespaudos lietuvis, prisitaikęs gyventi svetimųjų užvaldytoje šalyje ir valstybėje, pratęs išgyventi sunkius laikus. Tarytum koks augalas dykumoje, kur tik kartą per šimtmetį palyja laisvės lietumi. Į valstybę ir valdžią žvelgiantis kaip į svetimą, nesuprantamą, keistus, nelogiškus ar kenksmingus potvarkius paprastiems žmonėms leidžiančią beveidę stichiją. Todėl nematantis jokios didesnės nuodėmės, pavyzdžiui, carinio valdiško miško vagystėje arba kontrabandos gabenime ir vartojime. Žodžiu, ne veltui dar kryžiuočiai lietuvius vadino „kietasprande tauta“. Tik jei šitas kietas sprandas leisdavo išgyventi okupacijos sąlygomis, atėjus laisvės metui tas pat lankstumo trūkumas jau imdavo varžyti progresą.

- Kai prieš dešimtmetį pasirodė amerikiečių rašytojo Džonatano Franseno (Jonathan Franzen) romanas „Pataisos“, kuriame rašoma, jog lietuviai valgė arklieną, labai įsižeidėme, reiškėme visokius protestus. Kas mus supykdė? Ar tai, kad paliestas Lietuvos žemdirbio mylimas pagalbininkas arklys, ar paminėjimas, jog valgėme arklieną?

- Man pačiam sovietmečiu teko valgyti arklienos - kai mus, mokinukus, vežė į gretimą kolūkį padirbėti, o vėliau vaišino pietumis. Tik po valgio sužinojome, kad valgėme arklieną ir daugelis... pasišlykštėjo. Nors patys labai nežinojome, kodėl, bet jausmas nebuvo malonus. Man atrodo, kad arklienos valgymas jau žymėdavo kažkokią kraštutinę ribą. Jei tam aukojamas sveikas darbinis arklys - iš esmės suvalgomas pagrindinis šeimos darbininkas, kartu ir transporto priemonės „variklis“, tarytum sau ranką nusigraužtum. Turi būti arba išprotėjęs, arba prispirtas kraštutinio bado. Arba - tasai suvalgytas arklys turi būti paskutinė gaišena, jau niekam nebetikęs - bet tokio valgymas irgi signalizuoja apie nuosmukį. Juolab kad šeiminykščiai su arkliu buvo susigyvenę, žinojo jo charakterį, iš esmės jis buvo lyg ir šeimos draugas. Senovėje žirgai bene vieninteliai, be žmogaus, pilkapiuose laidoti su įkapėmis, yra net atskiri žirgų pilkapynai. O arkliavagystė Lietuvos kaime laikyta vienu sunkiausių nusižengimų.

- Kas buvo ant lietuvio stalo prieš šimtmetį?

- Ant eilinio, valstietiško stalo dažniausiai buvo bulvės ir duona, sriubos ir košės. Kiti valgiai - kad ir ta pati kiaušinienė - jau tik progomis, svečiams. Žemaičiai labiau mėgo košes: bulvių ar miežinių kruopų, maišytų su ruginiais miltais, žirniais. Iš sriubų - barščius ar bulvienę. Vidurio lietuviai, atvirkščiai, labiau buvo linkę į sriubas - kopūstienę ar tuos pat barščius. Tik suvalkiečiai, buvę tos zonos „elitu“, neretai dar užkirsdavo blynų ar plokštainio. Aukštaičiai irgi buvo linkę į blynus, taip pat - varškinius patiekalus, barščius ir kopūstų sriubą. Bet visi šiuos valgius gausiai užkąsdavo bulvėmis ir duona. Na, o vienu visų trokštamiausiu skanėstu (ypač pasninkų metu) buvo... silkė.

- Nemažai vietos knygoje skiriate lietuvių higienai. Kas labiausiai glumino renkant faktus apie higieną? Ar galima sakyti, jog buvome nevalos?

- Negalima taip pasakyti (kad buvome nevalos). Tiesiog atsilikinėjome nuo progreso vėjų - jei Danijoje lauko išvietės imtos statyti XVIII a., tai Lietuvoje - XIX a. pabaigoje, o daugiau (ir tai tik per prievartą) tik I pasaulinio karo metu. Bet ne dėl nevalyvumo - tų senovės žmonių, „miško ir žemės vaikų“, požiūriu nevalos labiau būtume mes, vaikščiojantys „savo reikalu“ nuolatos į tą pačią vietą, toli gražu nekvepiančią „parfumais“, o ne pritupiantys vis kitoje, krūmyne ar miškelyje. O dar didesnį pasišlykštėjimą mūsų seneliams keldavo namų vidaus tualetai: dažnas, aplankęs anūkus kur miestelyje, kategoriškai atsisakinėdavo juo naudotis ir geriau pėdindavo artimiausio miškelio link. Ir čia ne tik Lietuvoje: teko skaityti liudijimų, kad net JAV XX a. 3-4 dešimtmečiais kai kurios kaimiečių šeimos lygiai taip pat bjaurėjosi vidaus tualetais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šimtmečio senumo lietuvių sodybos gerokai... smirdėjo ir ne vienas to meto liudininkas rašo, kad „pakraščiai būdavo pribjauroti“. Bet prie tokios nešvaros valstiečiai buvo pripratę, dėl jos nesukdavo galvos, mat „bjaurastis“ paprastai sudorodavo laisvai besibastančios kiaulės... Ir jei koks šviesuolis sugalvodavo pabarti tokius apsileidėlius, labiau juos bardavo ne tiek už nevalyvumą, kiek už netaupumą - kad šitaip iššvaisto labai vertingą trąšą... Na, o dėl sugluminimo... Tikrai nesitikėjau, kad XIII-XIV a. Kernavės lauko tualetas - duobė su per vidurį permestomis pora lentų - bemaž nepakitęs bus naudojamas ir kai kuriuose tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės rajonuose.

- Ar Lietuva tebėra, kaip sakė carinės Rusijos valdininkai, kraštas su kontrabandininko siela? Ką, be jau išgarsintų apelsinų, kontrabandininkai vežė anuomet ir kokios prekės yra populiariausios šiandien?

- Kol kas ta kontrabandos siela tikrai neišsivadėjus, bet reikia suprasti, kad mūsų protėviams šimtmečiais teko gyventi imperijų pasienyje. Tad tiek pat egzistuoja ir kainų skirtumas su kaimyninėmis šalimis, kas yra „amžinuoju“ kontrabandos varikliuku. Dauguma caro laikų lietuvių valstiečių nematė kontrabandos gabenime ir naudojime nieko blogo („juk perkame, nevagiame!“), juolab kad ir valdžia buvo svetima. Bet ir šių dienų Lietuvoje dar visai neseniai - 2012 metais - net 61 proc. gyventojų toleravo kontrabandą. Ir nors ši tolerancija mažėja, stojus sunkesniems laikams, ji bet kada gali vėl šoktelti. Žvelgiant į prekes, tiek cariniais, tiek tarpukario Lietuvos laikais populiariausia kontrabandine preke buvo spiritas, dažniausiai prūsiškas. Veža jį ir dabar, tik labiau iš Lenkijos, o pastaruoju metu ir Latvijos. Tabako gaminių kontrabanda ankstesniais laikais nebuvo populiari, mat kone kiekvienas ūkininkas pats užsiaugindavo tabokos. Cariniais laikais populiarios kontrabandinės prekės (be spirito) buvo arbata, draudžiamos knygos, revolveriai, „gyvosios prekės“ - nelegalių emigrantų ar šiaip bėglių nuo įstatymo pervedimas per sieną... Na, o tarpukario Lietuvoje - įvairiausi dalykai: nuo mielių (vokiškos buvo pigesnės ir geresnės) iki dviračių, nuo žiebtuvėlių iki šokolado.

- Kalbėdami apie lietuvio mentalitetą neretai sakome, kad jį labai paveikė sovietmetis, pavyzdžiui, „gerti kibirais“ išmokome būtent tada. Ar tikrai? Kokia buvo gėrimo kultūra anuomet?

- Tų „kibirų“ tikrai nemažai būdavo išlenkiama ir iki sovietmečio, juolab kad patį posakį „gerti kibirais“ galima suprasti visai kitaip, nes cariniais laikais, „kibiras“ buvo degtinės mato vienetas, lygus 12,3 l. O gerta, deja, nemažai - 1924 m. paskaičiuota, kad vienam Lietuvos gyventojui teko 2,5 litro legalios valstybinės degtinės ir apie 7,5 l „nelegalios“ (dažniausiai kontrabandinio spirito). Iš viso 10 l žmogui, kas nedaug skiriasi nuo... 2017 m. skelbto 12 litrų alkoholio vienam šių dienų tautiečiui. Bet būta niuansų - pasienio sritys kone visuotinai gėrė gerokai pigesnį kontrabandinį spiritą, mat smetoninis 0,25 l buteliukas 40 laipsnių stiprumo valstybinės degtinės kainavo apie 5,35 Eur dabartiniais pinigais, o 0,75 l butelis jau apie 17,1 Eur. Centrinėms sritims to spirito tekdavo mažiau, tad ten tai būdavo kompensuojama namine ar visokiais „šamarlakais“ (alaus, naminės degtinės ir denatūrato mišiniu).

- Dar vienas bendras bruožas su anų laikų Lietuva - emigracija. Ar skiriasi jos mastai ir priežastys? Kur daugiausiai žmonės emigruodavo? Ar dėl paliekančių Lietuvą žmonių buvo nerimaujama taip, kaip dabar?

- Nerimauta, ir ne ką mažiau - juk emigruodavo dažniausiai jauni darbininkai. Daugiausia į JAV, bet ir į Pietų Afriką, Didžiąją Britaniją, Vokietiją. Vien 1913 m. iš Lietuvos išvyko daugiau nei 24 tūkst. jaunuolių ir tai laikyta baisiu smūgiu kraštui, skambėjo visi laikraščiai. Mūsiškiai iš Rusijos imperijos bėgo masiškai: tesudarydami vos 1,3 proc. imperijos gyventojų, lietuviai sudarė net 10 proc. emigravusiųjų iš jos. Manoma, kad nuo XIX a. vidurio iki I pasaulinio karo emigravo apie 400 tūkst. lietuvių. O tuometinės emigracijos priežastys iš esmės atitinka šių dienų. Apie išvykstančius jaunuolius rašyta, kad „vargti, kaip jų tėvai vargo, jie nebenori, nes jų didesni kultūros reikalavimai, didesnis pageidavimas žmoniškai gyventi ir išsikovoti geresnę ateitį.“ O šiaip lietuviai jautėsi įvaryti į kampą savo pačių krašte: bernauti kaime už grašius jau retas benorėjo, amatininkavimo kratėsi dėl aplinkinių neigiamo požiūrio, o miestai ir verslai buvo pilni svetimtaučių, dažniausiai kur kas gabesnių ir amatuose.

Kaimuose rimtai pristigus darbo rankų, ieškota išeičių: vieni gaspadoriai pradėjo pirktis daugiau žemės ūkio mechanizmų, o dvarininkai... įsivežinėti darbininkus iš Minsko ir Vitebsko gubernijų. Tikėta, kad emigracija liausis, kai lietuviai apsigyvens miestuose ir užsiims verslais. „Jeigu prekyba būtų mūsų rankose, tada iš jos mūsų krašte galėtų gražiai pragyventi <...> 300 tūkstančių lietuvių, kurie šiandieną yra priversti bastytis po svetimus kraštus“, - 1890 m. rašė vienas lietuvių kunigas. Šiandien mūsų rankose ir miestai, ir verslas, tačiau emigracijos mastai pralenkia šimtmečio senumo...

Tęsinį skaitykite kito šeštadienio "Respublikoje"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TILTAS: Italijos šiaurėje esančio Moncos miesto valdžia nusprendė tučtuojau uždaryti tiltą per Lambro upę ir uždraudė važiuoti juo automobiliams bei eiti pėstiesiems, kadangi per techninę patikrą aptikta didelių konstrukcijos problemų.
  • PLAGIJATAS: Ispanijos vyriausybės vadovas Pedras Sančesas ir ekonomistas Karlosas Osana savo knygoje panaudojo diplomato Manuelio Kačo kalbos ištraukas, nenurodydami pirminio šaltinio.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar stebėsite su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje susijusius renginius?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +11 +16 C

   +13  +15 C

 

   +12  +13 C

  +23  +26 C

   +24  +26 C

 

   +16  +17 C

  4-8 m/s

 2-5 m/s

 

    3-5 m/s

 

USD - 1.1667 PLN - 4.2951
RUB - 78.0688 CHF - 1.1304
GBP - 0.8881 NOK - 9.5470
reklama
Ukis 2018