Lietuvi, kur tavoji kepurė žemių?nuotraukos (11)

2017 spalio mėn. 16 d. 07:53:34 Perskaitė 2835

Apie Lietuvos ieškojimus protėvių pilkapiuose ir nūdienos žmonių širdyse kalbamės su archeologu, prigimtinės kultūros, senųjų šventviečių, partizanų kovų vietų tyrėju, Jono Basanavičiaus premijos laureatu, humanitarinių mokslų daktaru Vykintu Vaitkevičiumi.

 

- Eidamas į šį susitikimą pagalvojau: štai mes su jumis, Vykintai, dirbame tą patį darbą - ieškome Lietuvos. Tik jūs ieškote jos po kapus ir pilkapius, o aš - žmonių širdyse. Apmaudu, bet man atrodo - daugiau randate jūs negu aš.

- Lietuva - neaprėpiama. Neapsakoma laimė yra keliauti po ją, ieškoti jos ir vis atrasti. O smagiausia, kad nesėkmių šiose paieškose nebūna, net jeigu nerandi to, ko ieškai, jei į tą pačią vietą tenka vis grįžti ir grįžti - visada esi pakylėtas, visada - apimtas džiaugsmingo įkvėpimo, tarsi vos liestumei kojomis žemę.

Sakote, ieškau po kapus? Ne, ne visai taip. Kaip tik prieš porą dienų vežiausi drauge Klaipėdos universiteto studentus, norėdamas jiems parodyti, kaip ir kur tos Lietuvos ieškau. Viena yra ieškoti ir surasti senovės gyvenvietes, laidojimo vietas, šventvietes, o visai kas kita - parodyti, pakalbinti Lietuvos žmones, kurie yra labai arti žemės, labai daug žino, o ir patys yra virtę neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalimi. Jie - nelyg žyniai ar vaidilos, vedantys mus didelių ir mažų atradimų keliais, besidalinantys savo išmintimi ir patirtimi.

Antai kitą dieną įsiprašėme į svečius pas Melnragėje, prie pat paplūdimio, gyvenančią devyniasdešimtmetę Albiną Augustytę-Paukštienę. Nieko aiškaus ir konkretaus nesitikėjome - manėme, tiesiog apie jos gimtinę, apie jaunystę pasikalbėsime. Pasirodo, ji - Lietuvos partizanų ryšininkė, ištikima rėmėja, jų viso buvimo, jų kovos, jų žūties liudininkė. Dvi su puse valandos Albina mums savąją istoriją pasakojo ir neįstengė sustabdyti ašarų - vis verkė, verkė, verkė...

- Vadinasi, per dvidešimt septynerius Lietuvos nepriklausomybės metus buvote pirmieji, kuriems jos patirtis buvo įdomi, kurie ją išklausė?

- Nemanau, kad pirmieji, ir nemanau, kad kitiems nebuvo įdomu, - šitai kalbėdamas tenoriu pasakyti, kad per tuos dvidešimt septynerius nepriklausomybės metus Tauta dar neišverkė savojo skausmo, jos žaizdos vis dar neužgijo. Todėl ne po kapus, kaip sakote, Lietuvos ieškokim, o pasistenkim ją perimti vieni iš kitų, vaikai iš tėvų, vaikaičiai - iš senelių kartos.

Teko matyti „Šventinio bankucheno“ klipą surepuotai Lietuvos istorijai? Negana to, kad jiems repo ritmu pavyko per penkias minutes papasakoti iš esmės visą Lietuvos istoriją, negana to, kad jiems pasisekė pateikti šitai taip, kad ją atmintinai išmoko visas šalies jaunimas, - jie mūsų sąmonėje klipu sėkmingai įtvirtina dar vieną itin svarbų dalyką - kad pamatęs troleibuse stovintį politinį kalinį ar tremtinį, tu be kalbų privalai užleisti jam vietą, nes tas žmogus kovojo būtent už tave!

Šiaip mus erzina tiesmuka didaktika ir imperatyvai, todėl patariama jų vengti, tačiau tik ne tokiais atvejais - esama dalykų, kurie šventi, prieš kuriuos nedora būtų maištauti. Žvelgdamas į savo studentus, besiklausančius devyniasdešimtmetės močiutės pasakojimo, pajutau, kad jie galvoja tą patį: štai lietuvė moteris, kuri yra kruvinai kankinta, kalinta, tremta, savąjį brolį partizaną palaidojusi savomis rankomis, todėl net ne tai svarbu, ką ji žino apie Lietuvos istoriją ir kultūrą, ji pati - istorija, ji pati - Lietuva!

- Guodžia, kad tarp senolių tokių dar esama, bet, sakykit, ar mes, sulaukę jų amžiaus, irgi būsime virtę nacionalinio konteksto ir lietuviško kraštovaizdžio dalimi? Vargu. Liūdna, bet, man atrodo, jie tokie - paskutiniai.

- Paradoksalu, bet visoms lig vienos kartoms šitaip atrodė. Gerai žinau Petrą Tarasenką, dar 1920-aisiais raginusį suskubti, kartojusį kad viskas, išeina paskutinioji Lietuvos šaknis sergėjusių senolių karta, o dabar - po šimtmečio - vėl dėl to paties nuogąstaujate jūs... Gal baimė prarasti tą tęstinumą kaip tik nuo to praradimo mus ir saugo - bijodami, kad senolių neliks, palengva patys jais tampame? Nors dar nesu visai žilagalvis, vis aiškiau juntu, kad nejučia pats tampu tokiu senoliu pasakotoju savo bičiuliams, bendraminčiams, studentams...

Tautosaka juk nėra kažkas baigtinio - ji kuriama, ji tęsiasi ir šiandien. Įmeski akmenėlį į ežerą, o ratilai sklinda platyn, platyn, platyn. Taip ir su Lietuvos ieškojimu - atvyksti į kaimą turėdamas vieną tikslą, išvyksti nemaža sužinojęs apie visai kitus dalykus, ieškai alkakalnio - surandi Lietuvos partizanų bunkerį, ir atvirkščiai.

Pirmiausia svarbu, kad ieškai. Juk ieškoti - tai domėtis, skaityti senuosius tekstus, dabarties liudijimus, keliauti, bendrauti su žmonėmis. Be to, niekada juk neveiki vienas. Visuomet stengiesi įtraukti į šias paieškas ir bičiulius - taip sklinda besidominčiųjų ratilai. O galiausiai - svarbu tai, kaip pats perpasakoji kitiems, ką atradęs, svarbu, kaip tavajame pasakojime atrasti, sužinoti dalykai susijungia su patirtimi, kaip puoselėja, auklėja, ugdo.

Na, pavyzdžiui, prieš mėnesį susipažinau su aštuoniasdešimt penkerių metų senoliu Jonu Liuliu. Įsikalbėjome, paaiškėjo, kad jis partizanų ryšininkas. Pasakojimai - tai viena, tačiau bepasakodamas jis atsiraitojo rankoves ir parodė partizanų jam padarytas tatuiruotes: Gedimino pilis, žodžiai „Myliu Tėvynę Lietuvą“, Jogailaičių kryžius, „Lietuvi, nepamiršk motinos Tėvynės“, LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis - aut. past.) ir ant Laisvės varpo išlieti žodžiai: „O skambėk per amžius Lietuvos vaikams: tas laisvės nevertas, kas negina jos“... Istoriją ir iš vadovėlių sužinosi, bet pamatęs šį liudijimą, įaugusį į žmogaus kūną tiek perkeltine, tiek tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nepamirši, nes tai gyva. Dar daugiau - tai iki šiol nematytas neregėtas tiltas tarp mūsų ir laisvės kovotojų!

- Labai gražus, įspūdingas jūsų pasakojimas ir jis tikrai guostų, jei tokias patirtis man pasakotų eiliniai Lietuvos piliečiai, o ne mokslininkas ar jo studentai, kuriuos domėtis visu tuo ragina ne tiek patriotinis, kiek profesinis interesas. Sutinku - Lietuva neišsemiama ir neaprėpiama, bet labai mažai kas šiandien begyvena Lietuvoje, net ir iš tų, kurie formaliai niekur nėra emigravę. Štai kas man kelia didžiausią nerimą.

- Suprantu, apie ką kalbate. Laikas nuo laiko mane irgi apima tuštėjimo įspūdis - kaimų mokyklų uždarinėjimas, emigracija, susvetimėjimas, žmonių abejingumas vieno kitam, sau patiems, Tautos šaknims... Būna, ketvirto kurso studentas klausiamas nebegali pasakyti savo mamos, savo močiučių mergautinių pavardžių. Jeigu žmogus tam abejingas, tai ar gebės jis mylėti Lietuvą, ar domėsis, ar rūpinsis ja?

Beje, dėl to abejingumo, savo šaknų gėdijimosi ir nevisavertiškumo komplekso - ar nekilo mintis atsekti, kada tiksliai jo ženklų visuomenės sąmonėje pradėjo rastis? Panašiai - prieš penkiolika metų? Tai žinant, galima svarstyti, kas ir kokiu tikslu mus ta liga užkrėtė. Juk nors savęs menkinimo sindromas atsirado lyg anonimiškai, lyg nejučia, bet labai gerai žinomais, patikrintais būdais. Todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad tai priešiškos Lietuvai valstybės, veikiausiai Rusijos, pastanga. Užtenka, kad dvidešimties patriotiškai nusiteikusių lietuvių (jie dažnai būna vadinami ir „tikrais lietuviais“) būrelyje vienas kaži ką negražaus pasakytų apie Lietuvą, - ir ta sėkla jau bus į dirvą mesta, o ką manyti, jei to „negražaus“ sakytojas yra ne vienas konkretus asmuo, o visas TV kanalas? O jei didžiuma TV kanalų ir šalies laikraščių?

Nerimą keliančių dalykų yra, tačiau guodžiuosi ir tvirtėju, žvelgdamas į 1990-aisiais gimusią kartą - pastebiu joje aiškų tautinį atgimimą. Jis yra toks palaikantis, toks įkvepiantis, kad tikrai širdyje tampa ramiau. Gera matyti, kad štai užaugo sovietinės okupacijos nesužalotų žmonių karta.

- O ar tik ne ši karta kaip tik ir yra didžiausia kosmopolitė?

- Juokaujate? Ar kosmopolitai po devynis šimtus būryje rašytųsi į ekspediciją „Misija Sibiras“? Ar į pėsčiųjų žygį Žemaitijoje - du tūkstančiai žmonių? Netikiu. Man, priešingai, tai yra panašu į Atgimimo metus. Palengva vėl sugrįžta senieji lietuviški vardai. Manote, tai atsitiktinumas? Jokiu būdu. Atvirkščiai - pasakyk man savo vaikų vardus, ir aš pasakysiu, kas tu toks.

Yra tokių kosmopolitų, taip pat ir tarp studentų, kurie laiškus užbaigia žodžiais „best regards“, tačiau kaip tik šitai ir yra mūsų, susipratusiųjų, užduotis - kovoti dėl kiekvieno jų proto ir sielos. Arba spėsime juos pagriebti, arba jie atitrūks nuo Tautos, taps abejingi. Tautos šaknis - sužalota, bet nenukirsta. Todėl daug kas priklauso nuo kiekvieno mūsų pastangų, o pirmiausia - nuo mokytojų. Beje, būtent apsnūdę, dažnai savosios misijos išsižadėję, nei vaikų, nei Lietuvos nemylintys mokytojai yra ta terpė, kurioje slypi abejingumo savosioms šaknims užkratas. Užduokite klausimą vaikams, ką jie veikia per pilietinio ugdymo pamokas, ir sužinosite visą tiesą, patį svarbiausią dalyką. Galėsite padaryti išvadą, ar tas mokytojas, klasė ir mokykla yra židinys, apie kurį čia kalbame, ar tai drumzlinas vanduo.

Visos mūsų pastangos, kaip sako mano bičiulis, dėl vieno milijono žmonių, daugiausia jaunų žmonių. Jeigu tą milijoną sąmoningų Lietuvos piliečių išsaugome ateičiai - Lietuva gyvuos ir turės stuburą. Todėl ir jūs, ir aš turime nustoti gailėti savojo laiko, savųjų jėgų - imti tuos žmones, kviesti po vieną ir kalbėtis su jais (jūs poezijos ir dainų kalba, aš - istorinėmis žiniomis), budinti, garsiai ištarti: „Žmogau, tu iki šiol miegojai ir net nematei, kas aplink tave. Mes turim tokią nuostabią žemę, tokią garbingą istoriją ir tokią gražią Lietuvą, kuriai tavęs reikia! Politinė valdžia - niekas, ji keičiasi, o Lietuva - vienintelė ir kitos tokios nėra.“

- Esate pasakojęs legendą apie piliakalniuose miegančią Lietuvos karžygių kariuomenę, kuri sunkiausiu Tautai laiku atsikels ir išgelbės Lietuvą. Gal žinote būdą jai pažadinti?

- Žinau, ją pažadinti gali kryžminė ugnis, tačiau kažin ar dabar metas ją žadinti, nes prisakyta, kad kreiptis galima tik tada, kai reikalas bus žūtbūtinis. Juk girdėjote sakmę apie lenkus, juokais pažadinusius Vytautą Didįjį? Norėjo jie patikrinti, ar tiesą sako lietuviai, esą kryžmine ugnimi galima pažadinti valdovą, ir pašaudė kryžmai prie jo kapo. Vytautas atsikėlė, bet supratęs, kad yra pažadintas tik dėl tuščio smalsumo, supykęs ištarė: „Kadangi žadinate mane be tikro reikalo - būsite pasmerkti per amžius bartis ir nesutarti tarpusavyje.“ Taigi neskubėkime ir mes „prisiprašyti“ kokios bausmės.

- Sakote, ne metas? O kaipgi griūvantis Gedimino kalnas - juk tai ne šiaip sau, be abejo, tai turi ir simbolinę prasmę?

- O kas gi yra piliakalnis? Per šimtmečius ir tūkstantmečius tai - susitelkimo vieta, bendras visų rūpestis, kiekvieno asmeninis indėlis. Kiekvienas neša po savo žemių kepurę, idant piliakalnis atsirastų, stovėtų. Neša ir nenustoja nešti, lyg skruzdės savo skruzdėlyną. Todėl šiandienis Gedimino kalno kreipimasis į mus - taip pat visiškai aiškus: „Lietuvi, o kur tavoji kepurė žemių? Ką tu padarei, kad mūsų tautos kalnas kiltų, kad Lietuva gyvuotų?“ Juk reikia nešti ne tik į savo svirną, bet ir į bendrą aruodą!

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net