respublika.lt

2017 gruodžio 13, trečiadienis

koncertas

Laisvė - tai didžiulė atsakomybėnuotraukos (8)

2016 rugpjūčio mėn. 08 d. 08:15:11
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Už puikų poezijos skaitymą šiemet Laimono Noreikos premija apdovanota žinoma Lietuvos aktorė Aldona Vilutytė, paklausta apie lietuvių nacionalinę kultūrą ir jos padėtį globalėjančiame nūdienos pasaulyje, sako, kad laisvė - tai galimybė iš begalybės rinktis, o ne skendėti ir blaškytis neapibrėžtoje begalybėje.

 

- Bandau spėti, kad su poezija bičiuliaujatės nuo vaikystės ir ji jums reikalinga ne tik sceniniam skaitymui.

- Poeziją skaitau ir mėgaujuosi nuo vaikystės, tačiau visuomet skaitydavau ją tik sau - niekada publikai, niekada garsiai... Atvirai tariant, itin atsargiai žiūrėjau į viešą poezijos skaitymą publikai. Poeziją skaityti renginiuose pradėjau tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiesiems aktoriams ėmusi dėstyti scenos kalbą. Ko gero, būtent savo studentams turėčiau būti dėkinga, kad žengiau šitą žingsnį - tiesiog pamaniau, kad jeigu pati nebūsiu pabandžiusi skaityti poezijos viešai ir nežinosiu, kaip tai daroma, kaip gi galėsiu mokyti to kitus...

Nežinau, kaip mokyti skaityti poeziją, iš ko mokytis, nes turime „nusistovėjusią“ kritinę nuomonę apie poeziją skaitančius aktorius, o dar kritiškesnę - apie savuosius eilėraščius skaitančius poetus.

- Tikrai? Ir dėl ko gi jiems priekaištaujama?


- Apie aktorius sakoma, kad jie į eilėraštį įdeda pernelyg daug savęs, na, o poetai - beria posmus it žirnius į sieną, be jokios emocijos ar intonacijos.

- Pati skaitote nei kaip aktoriai, nei kaip poetai?

- Niekada neskaitau poezijos viešai kruopščiai tam nepasiruošusi. Galbūt ruošiuosi netgi pernelyg preciziškai, bet suprantate - kai eilėraščiai itin patinka, o autorių - itin gerbi, ta pagarba ima truputėlį kaustyti. Man, pavyzdžiui, šitaip yra su Sigito Gedos poezija, kurią tiesiog dievinu.

Mano „metodas“ yra toks - pirmiausia pati sau privalau atskleisti eilėraštį. Taigi, skaitau jį mintyse, skaitau garsiai, skaitau dešimtį, dvidešimtį kartų, ir staiga man jis atsiskleidžia, tarsi pats pasako, kaip jį reikia skaityti...

Poezijai reikia skirti laiko. Poezija priverčia žmogų sustoti ir apsidairyti, suklusti... Kai jaučiu, kad man to sustojimo gyvenime labai reikia, imu į rankas poezijos knygą. Ir jeigu ją skaitau ir nieko nesuprantu - vadinasi, dar nesustojau. Skaitau vėl, ir ateina akimirka, kai išgirstu kalbos melodiją, poezijos ritmiką, prasmę... Išgirstu eilėraščio visumą. Esmę. Štai tuomet poezija nuneša, išveda iš buities, iš kasdienybės zonos.

Tikrai nesu iš tų skaitovų, kurie susikuria skaitymo schemą - maždaug: čia privalau nutylinti, o čia - patoso įlieti... Kiekvienas poetas, kiekvienas eilėraštis yra unikalūs, įvairūs savosiomis tonacijomis ir prasmių laukais, todėl, manau, vienintelė tikra taisyklė skaitant poeziją - yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Juk bet kokios taisyklės gimdytų šablonus.

- Esate ne tik aktorė, bet ir dėstytoja, bendraujanti su ateinančiomis kartomis. Todėl noriu paklausti, ar šiuolaikinio jaunimo santykis su poezija keičiasi?

- Nūdienos jaunimas yra jau nebe žodžio, o vaizdo karta. Jiems labai sunku susikaupti sudėtingesniam tekstui, gilesnei literatūrai. Pastebėjau, kad nūdienos studentui sunku pasakyti visą eilėraštį, jeigu jis ilgesnis nei trys eilutės. Tačiau juk suprantate, kad kalbant apie kartą yra neįmanoma, o ir būtų neteisinga ką nors apibendrinti, nes kiekvienoje kartoje visada esama itin ryškių asmenybių, kurioms šie mano išsakyti apibūdinimai visai netinka.

Be to, į aktorinį įprastai stoja žmonės, kurie jau turi santykį su menu, atsineštą iš mokyklinių laikų, - jie skaito, o kartais ir kuria poeziją, groja, dainuoja... Todėl vargu ar jie gali atspindėti bendrus kartos bruožus.

Bet netgi ir ši jaunimo dalis skaito sunkiau ir nepalyginti lėčiau, nei skaitydavome mes savo jaunystėje. Aš paauglystėje tiesiog ryte rydavau knygas. Kartais net apsimesdavau serganti, kad galėčiau neiti į mokyklą, o vietoj pamokų - pabaigti skaityti kokią mane užvaldžiusią knygą. Perskaičiusi pajusdavau liūdesį, kad ji baigėsi, ir stverdavau kitą knygą, kad stebuklas grįžtų.

Ir dabar kitaip gyventi negalėčiau. Man reikalingas tas literatūros pasaulis, bendravimas su personažais, vidiniai monologai, fantazijos polėkiai... Knygos mane suformavo - daugelis jų virto neatsiejama mano esybės dalimi.

- Šiųmetinė „Poezijos pavasario“ laureatė poetė Ramutė Skučaitė man yra sakiusi, kad jaučiasi pralaimėjusi. Nes, pasak jos, šiandien yra kuriamas toks žmogus, kuriam poezijos apskritai nebereikėtų. Ji teisi?

- Poezijos renginiai Lietuvoje yra nemokami, tačiau, nepaisant to, į juos žmonės renkasi vangiai, ateina tik patys poetai ir vyresnio amžiaus žmonės - jaunimo juose retai kada pamatysi.

Menu, dainininkas Domantas Razauskas man pasakojo, kad jo senelis, klausydamasis savo mėgstamos klasikinės muzikos, net jei tai darydavo vienas, savo namuose, - visada pasipuošdavo kostiumu ir pasirišdavo kaklaraištį. Man tai nepaprastai gražu, bet, deja, tokios pagarbos menui šiandien jau nebėra.

Deja, poezija ir muzika mūsų gyvenime palengva virsta vien fonu. Klausytis poezijos tapo madinga kavinėse, plepant prie staliukų, geriant vyną... O ką gi tai reiškia? Kad neketiname į poeziją gilintis, tenorime jos kaip pramogos, kaip laisvalaikį pagardinančios nereikšmingos smulkmenos.

- O su teatru ar ne tas pats?

- Teatras Lietuvoje yra geras. Žinoma, jis yra labai įvairus - įvairaus jo ir reikia, tačiau nedvejodama tvirtinu - tikrai turime iš ko rinktis.

Bėda ta, kad gyvename nepaprastai suspartintu tempu, kur žmonės į nieką negali sau leisti pasinerti visu protu ir visa širdimi, nes paprasčiausiai neturi tam laiko. Anksčiau režisierius spektakliui kurti galėdavo skirti kone pusmetį, o dabar spektaklį būtina pastatyti per tris savaites, nes teatras neturi sąlygų keliems mėnesiams užsidaryti ir kurti - taip elgdamasis jis neišgyvens.

Aktorius turi dirbti per penkias šešias tarnybas, kad galėtų susidurstyti sau minimalias pajamas pragyvenimui. Pavyzdžiui, aš šiuo metu dirbu penkiuose darbuose, kad nereikėtų reikalauti iš teatro to, ko jis man negali pasiūlyti, - kad spektaklio kūrimo metu galėčiau ramiai atiduoti tam visą save, nesibaimindama, iš ko reikės pramisti.

Išties teatras kaip aukštasis menas traukiasi. Jaunimas tokiam darbui neturi sąlygų ir lėšų - jie dirba įvairiuose VšĮ, kuria mažus teatriukus, eina į gatvę, į įvairias netradicines, neteatrines erdves, nes neturi salių, jie visais įmanomais būdais mėgina prisibelsti į visuomenės širdis - tapti aktualūs, kalbėti socialine tematika, ieškoti dialogo su publika, nuo klasikinės formos tolsta performanso link...

Bet kartoju dar kartą - šiandien turime iš ko rinktis, tiek kalbant apie teatrą, tiek apie literatūrą, tiek apie televiziją... Šiandien įprasta sakyti, kad visa tai, ką rodo per televiziją, - blogai, lėkšta, banalu ir buka. Tačiau jau dvi dešimtis metų įvairiose televizijose įgarsinu dokumentiką ir galiu patikinti, kad tai aukščiausios prabos dokumentika.

- O visa kita?

- Nepatinka vienas kanalas - įsijungi kitą, nepatinka lietuviškos televizijos - žiūri pasaulio televizijas, nepataikai pasižiūrėti vertingos laidos ar filmo realiu transliacijos laiku - gali pasižiūrėti įrašą... Sutikit, galimybės susirasti tai, ko trokšta siela, šiandien yra begalinės. O prisiminkime savos vaikystės laikus - milijonai visų Sovietų Sąjungos respublikų vaikų tuo pat metu žiūrėdavo tą pačią laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir paskui visi tik apie tai ir kalbėdavosi... Negi buvo geriau?

- Dėl pasirinkimo galimybių - jūs teisi, tačiau anksčiau kad ir ta minėtoji televizija prisiimdavo šiek tiek auklėtojo, šiek tiek švietėjo misiją, o dabar tuo tarsi sąmoningai neužsiima niekas - ir Šekspyras, ir Radžis yra dedami į tą pačią kokybės lentyną, nepasakant tiems besirenkantiems, kas yra kas.

- Matote, laisvė pirmiausia yra didžiulė atsakomybė. Nereikia to pamiršti. Atsakomybė pačiam atsirinkti, kas tau svarbu, kas svarbiau, o kas svarbiausia. Laisvės reikia mokytis. Laisvei reikia drąsos.

Laisvė yra iššūkis ne tik atsirinkti - laisvė taip pat yra ir iššūkis sustoti. Tas atsirinkinėjimas tarp vertybių, tarp kelių, tarp požiūrių negali būti begalinis. Atsirinkus reikia dar turėti drąsos ir nustoti rinktis toliau. Antraip gyvenimas tiesiog pavirs blaškymusi, o blaškymasis yra nemalonus ir labai varginantis dalykas.

Pasaulis, kuriame gyvenu, yra ribotas. Pati jį apribojau, pati save apsibrėžiau, apsisprendusi, kur būti ir kur nebūti. Begalinė laisvė vienam žmogui yra per didelė, todėl kiekvienas turime pats apsibrėžti jos ribas. Juk nuo ko nors atsiriboti arba kur nors su kuo nors neiti - taip pat laisvė.

- Arba - laisvė nesiglobalizuoti?

- Taip. Arba globalizuotis tiek, kiek pats nori. Čia juk taip pat esama pasirinkimo - gali tiesiog mėgautis arba verkti dėl visa ko vienodėjimo, bet lygiai taip pat tas aplink pastebimas vienodėjimas gali paskatinti užduoti sau klausimą, ar tikrai esu visiškai toks pats kaip visi. O jei ne - kuo išsiskiriu iš minios kaip lietuvis, kaip asmenybė? Pasaulėjauta, temperamentas, prigimtinės kultūros šaknys - šių skirtumų niekas nesuniveliuos. Juk daug kas į mus ateina iš mūsų gimtųjų vietų peizažų, iš upių ir debesų spalvų bei tonacijų, iš autentiškos vieno ar kito krašto ritmikos, iš gimtosios kalbos...

Žodžiu, esu iš tų, kurie verčiau linkę mokytis gyventi laisvėje, nei sakyti, kad laisvė - kenksminga.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KULTŪRA: Seimas patvirtino 2018 metų biudžetą. Kitų metų kultūros sričiai finansavimas didėja 28 mln. eurų; tai 22 mln. eurų ES investicijų lėšų ir 6,2 mln. eurų didesnė valstybės biudžeto dalis, palyginti su praėjusiais metais.
  • PRALAIMĖJO: Blede vykstančio pasaulio jaunimo ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės turnyro ketvirtosiose rungtynėse trečiadienį Lietuvos rinktinė 1:4 pralaimėjo Lenkijos komandai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar esate patenkinti Vyriausybės darbu per pirmuosius metus?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +3 C

   -3   0 C

 

   -1  +3 C

    +1  +4 C

   0  +4 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1766 PLN - 4.2044
RUB - 69.2925 CHF - 1.1671
GBP - 0.8807 NOK - 9.8245
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12