Kai kurie laisvieji menininkai paprastai greičiausiai išlaisvėja nuo pinigų. Nuo mados. Nuo konjunktūros. Nuo miestų. Migruodami ne į užsienius, o savęsp, susivokia kompanijoje besą su debesiu, ežeru ir pievų kvapus nešančiu vėju. Regis, tai būsiu parašiusi apie dailininką Gintarą GESEVIČIŲ, vis prašampantį Kirdeikiuose, Utenos krašte.
- Kodėl gi traukiatės nuo viešo gyvenimo ir, vaizdingai kalbant, lendate po gamtos apsiaustu?
- Taip, aš persirašiau gyvenamąją vietą į kaimą. Kodėl gi ne? Kiti juk gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje ar kitur, o pinigų projektams gauna Lietuvoje, ir premijas už kūrybą gauna Lietuvoje. Kam įdomu, aš kaime gyvenu ar Vilniuje, - juk gyventi Lietuvoje kai kurių akimis - jau ne lygis. Va, jei gyvenčiau Švedijoje - būtų kur kas įdomiau, o jeigu dar susikombinuočiau pažymą, kad dirbu silkių fabrike, kur, tiesą sakant, nenorėčiau būti, - būtų įdomumo viršūnė. O dėl viešo gyvenimo - kai perskaitau kokiam laikraštyje ar interneto puslapyje, kad kažkokia munkė ar pliurpaitė laukiasi trečio vaiko, pagalvoju, kaip aš pasenau, nes net nežinau, kas ta pliurpaitė. Ir tokio svarbumo informacija ten bene dominuojanti...
- Jus dar stebitės? - juk šiais laikas, kai menininko palikta šiukšlių krūva paežerėje yra šiuolaikinis menas, kiekviena pliurpaitė tampa įžymybė...
- Kai girdžiu sakant „šiuolaikinis menas“, irgi jaučiuosi keistai: ar tie sakytojai gyvena kitam šimtmetyje negu aš? Ar aš, gyvendamas tą patį laiką su jais, darau praėjusio amžiaus meną? Vieno garsaus dailininko jubiliejinės parodos atidaryme buvau pašiurpęs - nė vieno žurnalisto, nė vienos televizijos, nors kai kokį nors kvailą atrakcioną ar judančią nesąmonę parodo ant sienos, jie spiečiasi kaip musės prie karvės palikto „blyno“. Juk tą „šiuolaikinį“ meną, vadinamuosius „popartus“ darėme dar studijų laikais, ir funkcionieriai mesdavo juos iš parodų, įžvelgdami kažką negero; dabar tie funkcionieriai vaikšto į bažnyčią, sėdi pirmuose suoluose, arba dar arčiau altoriaus ir ploja rankomis matydami išsidirbinėjant: kvaksėjimą vadina dainavimu, užpakalio rodymą nuoga tiesa ir t.t., nors jiems vis vien, kam ploti, svarbiausia būti ant bangos. Apskritai, manau, kad menas yra įforminta, įprasminta žmogiškoji klaida, o kadangi kiekvienas yra Dievo tvarinys, Dievo atvaizdas žemėje, vadinasi, tos klaidos ir yra mūsų individualumas.
- Gal tai reiškia, jog būsite įsirašęs į „individualistus“ (yra taip besivadinanti dailininkų grupė)?
- Visi esame individualistai. Kiekvienas bomžas yra individualistas, kiekvienas durnius paskutinis, kuriam diagnozė nenustatyta, yra individualistas, - na, nėr nė vieno ne individualisto pasaulyje. Menininkai, mano galva, - per dideli individualistai.
- Tai kaipgi jūsų gyvenimas teka kaime?
- Iš svajonių dar liko pasistatyti studiją-namelį su vandentiekiu, o artimiausias rūpestis surengti parodą, - pernai uteniškiai prisiprašė, sakydami, jog darbus rodžiau gan seniai, nors iš tikrųjų juos kabinu kone kas dveji metai. Organizuosiu ją rudenį Utenos kultūros centro galerijoje (labai jauki salytė): joje bus „nešiuolaikinių“ plakatų ir „nešiuolaikinių“ estampų, sukurtų praėjusiame šimtmetyje, ir, jei neiškęsiu neparodęs, - keletas tapybos darbų. Tikriausiai neiškęsiu, jie bus nauji ir norėsis kažkam parodyti. Kai prieš keliolika metų pabandžiau daryt gyvenimo analizę, išsiaiškinau idomų dalyką - pasirodo, pats to neįtardamas, esu perfekcionistas. Ko imuosi, noriu padaryti idealiai. Parašyt geriau, negu jūs parašote, nupaišyt geriau už tą ar kitą... Aš galiu geriau, sakau, net nepabandęs, bet kai pradedu bandyt ir suprantu, kad tam reikės 20 ar 25 metų, kad kažko pasiekčiau, metu ir pradedu daryti kitką. Taip buvo ir su iliustracijomis, pavyzdžiui: kadaise Bolonijos knygų mugėje maniškės buvo gana gerai įvertintos ir to pakako, kad tarčiau sau pasiekęs šiokią tokią viršūnę ir imčiausi siekti kokios nors kitos. Tapyti pradėjau puikiai žinodamas, kad minimum prireiks penkerių metų, kad įvaldyčiau vien techninius dalykus. Bet ir šiandien, prabėgus dviem dešimtims, ne visi mane laiko tapytoju, nes popieriuje užrašyta, kad aš grafikas.
- Kodėl plakatai pirmoje vietoje?
- Nes jie nuo Dailės instituto baigimo (1976) buvo susiję su mano specializacija. Mano tetulė, gimusi Prancūzijoje (ji ilgus metus dėstė prancūzų kalbą Kauno medicinos institute), iš pradžių be didesnės pagarbos atsiliepė apie mano pasirinkimą: neva tapsiu tokiu pat teplioriumi afišų, kurias kinošnikai kabindavo prie kino teatrų. Aš įsižeidžiau: teta, o kaipogi Tuluz-Lotrekas (Toulouse Lautrec)? Šio dailininko, sukūrusio nemažai puikių plakatų, vardas grąžino man prestižą ir aš net stengiausi būti kaip Tuluz-Lotrekas; nežinau, pavyko man ar ne, bet kaip Gintarui - pavyko tiek, kiek pavyko. Svarbiausia plakatuose man turėjo būti intriga, kaip ir apskritai paveiksluose.
- Mūsų dienomis, kai pasitelkiami kompiuteriai, plakatistui galimybių turbūt dar daugiau?
- Taip, tiesa, šiandien gali ir nemokėti piešti. Paklausk šiandien to, kuris pripaišo ūsus Džokondai ar galėtų bent panašią į ją nupiešti, o kam reikia ją paišyti, atsakys, galima nuotrauką įdėti... Jei neklystu, profesorius Juozas Galkus yra gerai pasakęs apie kompiuterius: žinai, sako, duok patį brangiausią ar geriausią automobilį kokiam balvonui, ir jis nuvažiuos šimtą metrų iki pirmo stulpo. Jeigu neturi galvoj nieko, kompiuteris nepadės. Kompiuteris yra priemonė galbūt kaip geras šautuvas, geras ginklas laimikiui įgyti, bet turi būti žmogus, kuris nutaikys ir paspaus gaiduką. Taip ir mene - kompiuteris be kūrybos yra tiktai žaislas. O kas yra kūryba? Čia neseniai plenero organizatoriai mane egzaminavo šia tema, pvz., klausė, kas yra menas. Neblogai, tiesa? Gebėjimas kurti, rašiau, tėra priemonė mūsų sielų dialogui, galimybė ar talentu, ar savo netobulumu (išskirtinumu) paveikti kitų žmonių dvasią. O menas, mano nuomone, turėtų kelti ramybės ir užsimiršimo jausmą.
- Kodėl gebėdamas kurti nebekuriat plakatų šiandien? Juk vienu metu buvot vadinamas geriausiu Pabaltijo plakatistu?
- Lygiai tas pat būtų klausti, kodėl šiandien neiliustruoju knygų.
- Iš tiesų, kodėl? Juk buvot ir čia pasiekęs aukštumų...
- Iš tiesų, po ilgos pertraukos galvoji, velniam tu nedarei plakatų, dabar gal būtum nemažai pasiekęs, bet, kaip sakiau, toks jau tas charakteris - kai pasidaro nebeįdomu daryti vieną ir tą patį, griebiu daryti kažką kita. Kita vertus, nėra užsakymų. Kadaise esu perėjęs per leidyklas su savo iliustracijų papkute, bet žinot, kas atsitiko: Nepriklausomybės pradžioje keitėsi leidyklų savininkai, jų pridygo krūvos, didėjo konkurencija ir leidėjams apsimokėjo spausdinti knygas ant prasto popieriaus, pradžioje net su vogtomis iliustracijomis, nemokant autorinių atlyginimų, arba visai be jų, arba tenkinantis studenčioko darbu. Juokaudamas klausdavau leidėjų, ar nenorėtų nusikirpti pas kirpėjo mokinį už dyką. Nė vienas neužsimanė.
- O tapymui užsakymų nereikia?
- Galite įsivaizduoti tuos vaizdus, kuriuos matau nuvykęs į kaimelį? Ten ranka pati tiesiasi teptuko link... Bet gal pabaigsiu sakyti apie tą plakatą. Vienas žymiausių lietuvių plakatistų J.Galkus yra išleidęs albumą „Lietuvos plakato istorija“, jame skirta dėmesio ir mano darbams...
- Ten parašyta, kad Gesevičius - vienas ryškiausių viduriniosios kartos plakato atstovų, pasirodžiusių sovietmečiu ir aktyviai dirbusių Sąjūdžio metais. Kodėl aktyviausiai darbavotės plakato srityje būtent tuo periodu?
- Man rodos, kad visi mano kartos kultūrininkai, kuriuos pažinojau, ir ne vien tiktai kultūrininkai, buvo pagauti Atgimimo srovės. Retas liko nuošalėje, nebuvo įmanoma jai atsilaikyti. Laisvę juk išsikovojome ne todėl, kad buvome ginkluoti, bet dėl to, kad sovietai kapituliavo prieš vidinę tautos jėgą, kuriai turėjo įtakos ir vaizduojamasis menas, ir muzika, ir teatras...
- O kur toji jėga šiandien? Skrandyje, nes šiandien žmogus sotus?
- Nežinau, bent jau aš sotus su trijų šimtų eurų nesiekiančia pensija nesijaučiu. Gali verkti, gali piktintis, gali eiti protestuoti, bet...
- Kodėl neprotestuojate?
- Žinot, man kildavo minčių pasikviest žiniasklaidą, gal iš televizijos ką nors, atsisėsti kur Pilies gatvėje ar prie Kultūros ministerijos ir rinkti centus, bet pamaniau, kad tokiu atveju naujiesiems ponams bus suteikta per daug garbės. Kultūrininkų buvo pilna Seime, bet kultūra net jiems nebuvo prioritetas, ji buvo palikta savieigai, tikint, kad privalo išsilaikyti savo jėgomis. Špyga išėjo iš to išmislo. Niekur nebuvo ir nebus, kad kultūra pati išsilaikytų. Sako, nepriklausoma kultūra... kokia ji nepriklausoma, jei visą laiką lankstosi ją peninčiai rankai.
- Bet kūrybinės sąjungos irgi taikstosi su tokia padėtimi.
- Kiekvienoje žmonių grupėje, tiek lageryje, tiek kalėjime, mokykloje, leidykloje, redakcijoje ir pan. yra individualybės, yra lyderiai, yra tie, kurie sėdi priekyje, viduryje ir „galiorkoje“. Kiekvienoje žmonių grupėje nori nenori susimeta „chebrytės“. Aš visą gyvenimą galvojau: nereikia būti priekyje, bet ir „galiorkoje“ būti negerai, - mane traukė aukso vidurys. Gal ir pavyko, gal ir nepavyko. O „chebrytės“ paprastai tvarkosi savo „chebryčių“ reikalus.
- Na, ir kokia jūsų „chebrytė“?
- Šiuo momentu jūs ir aš (juokiasi). Ir Dievas dar, kaip sąžinė, žinokite, tarp mūsų. Jeigu jį prisimeni ir jauti su mumis esant, viskas yra gerai.