Kylanti žvaigždė - atradimas gimtajam miestui

„Šiaulių kraštui“ ji sakė: „Sunku būti pranašu namuose, siūliausi dainuoti per „Šiaulių dienas“, bet nepakvietė.“

Pradžia – nuo pagrindinių vaidmenų

Viktorijos Miškūnaitės karjeros pradžia stebina. Prieš porą metų baigė studijas Teatro ir muzikos akademijoje, o jau suvaidino pagrindinius vaidmenis Lietuvos operos ir baleto teatro prestižiniuose spektakliuose.

Ji – Rozalinda „Šikšnosparnio“ premjeroje, Violeta – „Traviatoje“. Ji ir „bohemiečių“ Despina – spektaklyje „Visos jos tokios“.

Šveicarijoje prestižinio Verbier festivalio vasaros akademijoje pelnė specialų prizą už gražiausią balsą.

Pirmasis jos dainavimo mokytojas, šiaulietis Rimantas Narkus, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojas, mokinės sėkmės nelaiko atsitiktinumu.

„Mane visada stebino Viktorijos noras dainuoti, meilė muzikai spindi jos akyse, – sako R. Narkus. – Jos interesai platūs: gražiai piešia, jai nesunku ir ketureilį parašyti – tie talentai matėsi nuo paauglystės.“

Mokytojas pabrėžia, jog V. Miškūnaitė yra ir iš tų menininkų, kurie dalijasi savo talentu ir žiniomis. Pakviesta Šiauliuose vesti meistriškumo pamokų muzikos mokytojams – atvažiavo su džiaugsmu.

Remigijus Adomaitis, „Dagilėlio“ choro vadovas, gerų žodžių taip pat negaili: „Viktorijos Miškūnaitės balsas – gražios spalvos, stiprus. Ji dar jauna dainininkė, kūrybinį kelią tik pradeda ir dar ne viską atskleidė. Bet tai, kad atlieka operoje pagrindinius vaidmenis – jau pripažinimas.“

Pati dainininkė sako, jog kelias į muziką nebuvo toks paprastas. Jos istorija – lyg šiuolaikinės Pelenės.

Dainuoja nuo mažens

– Kokios jūsų šaknys, ar muzikų šeimoje?

– Mano šaknys – ne vien lietuviškos. Močiutė iš mamos pusės – rusė iš Novgorodo. Lietuvoje atsidūrė per karą. Tėvus naciai sušaudė, o vaikus trėmė į Vokietiją. Vežė per Lietuvą, o tuo metu baigėsi karas – taip ir liko Lietuvoje. Ištekėjo už lietuvio.

Aš lietuvė, bet rusiškas šaknis gerai jaučiu muzikine, menine prasme. Mano didžiausia svajonė yra suvaidinti Tatjaną „Onegine“.

Giminėje ir šeimoje muzikų nebuvo, bet visi labai mėgo dainuoti. Nuo trejų metų dainuoju. Eidavau gatve mamai įsikibusi į ranką ir dainuodavau. Mama tildydavo: „Reikia gražiai elgtis.“ O man taip linksma, kad žmonės žiūri, šypsosi, klausosi – ir dar saldainių gaunu.

Kai dainuoju, gera matyti džiaugsmą žmonių akyse – tai ypatingas jausmas.

Fortepijoną pakeitė dainavimu

– Į muzikos mokyklą atvedė mama, norėjo, kad mokyčiausi groti fortepijonu. Bet pasitaikė labai griežta mokytoja, man nepatiko. Netiko ir tai, kad fortepijonu grojant reikia labai daug sėdėti.

Kai mokytojas Rimantas Narkus pradėjo kalbinti pereiti į chorinį dainavimą, mamai pasakiau, kad nebegrosiu. Įvyko labai dramatiškas pokalbis, bet mokytojas mamą įkalbėjo: „Ji turi balsą, ir turi dainuoti.“

Tiesiog drebėjau, kaip norėjau dainuoti. 24 valandas per parą – plauni indus – dainuoji, duše – dainuoji, mokykloje, bažnyčios chore – visur.

– Muzikos mokyklos rutina ypač paaugliams įgrysta. Ar nebuvo kilęs noras trauktis?

– Teko mesti muzikos mokyklą ne savo noru. Tėvai išsikėlė gyventi šalia Gruzdžių, buvo per toli važinėti į Šiaulius. Tuo momentu lyg ir džiaugiausi, kad baigėsi visokie solfedžiai.

Metus pragyvenome kaime, po to grįžome atgal į Šiaulius. Per tuos metus taip pasiilgau muzikos. Įvyko didysis lūžis – supratau, kad muzika yra mano kelias.

Trims šiauliečiams dėkinga

– Kas skatino rinktis dainininkės profesiją?

– Kai prasidėjo diskusijos, kur stoti studijuoti, iš ko gyvensiu, – tėvai nenorėjo, kad mokyčiausi muzikos. Kas tas dainininkas, iš ko gyvensi – jokių pinigų ir perspektyvos – reikia darbą susirasti.

Šiauliuose trys žmonės lėmė, kad tapau dainininke. Rimantas Narkus – mano pirmasis mokytojas, Antanas Narbutas, kuris mane pastūmėjo į profesionalo kelią.

A. Narbutas – šv. Ignaco bažnyčios vargonininkas, o aš giedojau bažnyčios chore. Jis ir įkalbėjo: „Turi stoti į akademiją, turi talentą ir privalai dainuoti.“

– O kas buvo trečias?

– Mama pasakė, jog negalės manęs Vilniuje išlaikyti. Man tai buvo nesvarbu. Sakiau, gyvensiu gatvėje, bet dainuosiu.

Priešpaskutinę dieną, kai dar buvo galima paduoti dokumentus į Akademiją, buvau pas klasės draugę. Jos mama verslininkė sako, dukrai siūlome į Norvegiją važiuoti – nenori, spyriojasi, o kur tu nori stoti?

Pasakiau, kad norėčiau stoti į Muzikos akademiją, bet neturiu pinigų kelionei. Klausia, kiek reikia? 100 litų? Ištraukia iš piniginės tą 100 litų: „Važiuok.“

Tikinu, jog negalėsiu grąžinti. „Kai būsi operos žvaigždė, grąžinsi.“ Dabar bandau ją surasti, pakviesti į koncertą ir nerandu.

Šiandien sakau jai "ačiū" – jūs į mane investavote, jau esu dainininkė.

– Kaip pavyko įstoti?

– Nuvažiau į Vilnių, per naktį išmokusi liaudies dainą stojamiesiems. Vilniuje buvau pirmą kartą – vaikštau su žemėlapiu, toks didelis miestas.

Per konsultacijas girdžiu, už durų kažkas taip gražiai dainuoja – tiesiog L. Pavarotis. Atsidarė durys ir išeina Rafailas Karpis. Tą pirmą įspūdį, kurį padarė jo balsas, iki šiol atsimenu.

Rafailas Karpis, Eugenijus Chrebtovas, Ieva Prudnikovaitė – tai mano karta.

– Kaip atsitiko, kad „atsilikote“ nuo jų?

– Tik 2012 metais baigiau akademiją, nes teko auginti vaikus – turiu du. Todėl studijavau su pertraukomis. Niekas nė nebetikėjo, kad grįšiu mokytis.

– Po Rozalindos vaidmens „Šikšnosparnio“ premjeroje buvote įvardyta naujuoju operos balsu, iš bjauriojo ančiuko virtusi operos gulbe. Kaip atsitiko, kad jums patikėjo Rozalindą dainuoti premjeroje?

– Buvau grįžusi iš studijų Štutgarte. Pamačiau skelbimą apie perklausą ir nuėjau – tai buvo „paskutinės minutės pasiūlymas“.

Mane atrinko į trečią sudėtį. Tai toks atsarginių suolelis, nuo kurio niekada nepakilsi ir į sceną neišeisi. Bet tau leidžia sėdėti repeticijose.

Aš tuo labai džiaugiausi – įgysiu praktikos, esu viena koja teatre, galiu stebėti, kaip dirba profesionalai.

Likus dviem savaitėms iki premjeros, dvi pagrindinės solistės susirgo, ir mane pakvietė pavaduoti. Pabūti scenoje, kad kiti turėtų ką veikti repeticijoje.

Gruodžio 31-ąją – naujametę naktį – turėjo būti „Šikšnosparnio“ premjera. Gruodžio 28 dieną dar niekas nežinojo, kas dainuos. Kad aš galėčiau dainuoti – nė minties nebuvo.

Kai paskambino ir pasakė, jog aš dainuosiu, negalėjau patikėti. Maniau, apsiriko. Sakau, aš – Miškūnaitė. Atsakė, jog man ir skambina.

– Kaip manote, kodėl jus pasirinko?

– Gal įžvelgė mano didžiulį norą būti scenoje? Aš dievinu teatrą. Daugiau bijau koncertų – juose jautiesi nuogas, nes esi vienas. O teatras yra misterija, ten vyksta pasaka, esi apgaubtas magijos.

– Bet ne kiekvienam dainininkui duota būti ir geru aktoriumi.

– Visada norėjau būti scenoje, vienu metu svajojau būti aktore. O šiuolaikinėje operoje dainavimas ir vaidyba yra lygiaverčiai. Tie du pradai sudaro operos esmę. Anksčiau tai jaučiau tik intuityviai, o supratau po meistriškumo kursų Šveicarijoje.

Po studijų užsienyje apskritai sustiprėjau ir profesine prasme, ir psichologiškai – atsirado pasitikėjimas savo jėgomis.

„Didžiuojuosi būdama lietuvė“

– Dejuojame dėl protų, talentų nutekėjimo į Vakarus. Ką apie tai manote?

– Reikia ten važiuoti mokytis, stažuotis, kad pajustum pasaulines tendencijas. Lietuva ne dejuoti, o didžiuotis turi savo talentais.

Pati labai didžiuojuosi mūsų atlikėjais Edgaru Montvydu, Violeta Urmana, Kostu Smoriginu, Ieva Prudnikovaite.

Mes neįvertiname to, ką turime. Mūsų yra tik trys milijonai, o kiek yra talentingų žmonių!

Esame talentinga, darbšti, ambicinga tauta – jos pasiekimais labai didžiuojuosi. Didžiuojuosi būdama lietuvė.

Noriu propaguoti lietuvių kompozitorių muziką, su jais bendradarbiauju ir skatinu kurti. Vieną tokį projektą planuojame ir su „Dagilėlio“ choru.

– Koks jausmas, grįžus į gimtąjį miestą?

– Man skaudu, kai čia matau tam tikrą meninę stagnaciją. Šiauliai atrodo lyg provincija. Birštonas – daug mažesnis, o ten yra pastatyta puiki koncertų salė su fantastišku fortepijonu. Galima rengti kamerinius koncertus, susirenka daugybė žmonių.

Šiauliečiai yra išugdę Lietuvai tiek daug puikių talentų. Jeigu visi šiauliečiai susirinktume, tai tokį koncertą trinktelėtume. Tik kur – po egle?

Šiauliai neturi koncertų salės, kuri tiktų klasikinei muzikai, klasikiniams atlikėjams, kurie nemėgsta dainuoti su įgarsinimu.

Norisi Šiaulių žmonėms atvežti gyvą muziką, pritraukti į Šiaulius gerų menininkų. Jeigu čia būtų šiuolaikinio meno centras ar menų inkubatorius su koncertų sale – kiek daug galima būtų padaryti!

Sako, jog Šiauliai stato Menų inkubatorių, ar bus ten tokia salė?

– Kada sugrįšite koncertuoti į Šiaulius?

– Gruodžio 20 dieną. „Saulės“ koncertų salėje padovanosime šiauliečiams ypatingą kalėdinę dovaną – unikalų šviesos ir muzikos projektą „Coco Chanel“. Šiauliečiai turės išskirtinę progą pamatyti ir išgirsti jį pirmiau už vilniečius.

Tikiu, kad šiauliečiams taip pat yra aktuali aukštoji Lietuvos kultūra, įdomu ne tik „popsas“, bet ir klasikinė muzika, ir jie ras laiko pasidžiaugti jaunąja Lietuvos menininkų karta.