Kybartuose be orkestro būtų tyliau

- Kybartai yra mažas miestelis, tačiau orkestrui pavyko ne tik gyvuoti, bet ir skinti šlovės vainikus net 55 metus. Kas tai lėmė?

- Kaip ir žmogaus gyvenimui, taip ir kolektyvui, įtaką darė daug faktorių: laikas, vieta, santvarka, tradicijos, net atsitiktinumai. Tačiau esminis, dėl kurio kolektyvas vienaip ar kitaip gyvuoja, yra jo vadovas. Už tai, kad mes jau gyvuojame 55 metus, esam dėkingi savo vadovui Antanui Ziegoraičiui. Jis turėjo aiškią viziją, kokios sudėties turi būti orkestras, kaip jis turi skambėti, kaip turi atrodyti. Manau, vadovo vizija, nuolatinis jo darbas ir, be abejo, talentas lėmė, kad mes esam ir kad esam būtent tokie.

- Jūsų tėtis orkestrui vadovavo beveik keturis dešimtmečius. Koks jis buvo darbe ir namuose? Gal kartais jausdavote laiko stoką šeimai dėl jo pasinėrimo į darbus? Kokius tėčio bruožus ar vertybes pats labiausiai vertinate?

- Tėtis buvo maksimalistas. Darbe buvo arba gerai, arba nieko. Jei sportavo, tai stengėsi maksimaliai save atiduoti dėl pergalės. Kiekvienoje repeticijoje siekė bent kiek pasistūmėti pirmyn, kaip galima geriau sugroti, aš jau nekalbu apie koncertus. Net žvejodamas visada stengėsi pagauti didesnę ir geresnę žuvį. Kai taip atiduodi save darbe, natūralu, kad šeimai kartais būdavo skiriama mažiau laiko, bet mes, vaikai, kadangi visi trys grojom, tai būdavom su juo repeticijose ir dėmesiu nesiskundėme. Manau, normalu, kad su tėčiu turim panašumų, bet kai kuo labai skiriamės. Man patikdavo jo įžvalgumas, pasaulėžiūra ir savybė daryti darbą kuo geriau. Stengiuosi šį bruožą išsaugoti. Nelengva...

- Jūsų šeima išsiskiria polinkiu ir atsidavimu muzikai. Galbūt kartais jaučiate nuovargį šeimos rate, kur visi tik ir kalba apie muziką?

- Apie prosenelius nežinau, bet tėtukai buvo muzikalūs ir iš tėčio, ir iš mamos pusės. Tėtis aktyviai muzikavo jau būdamas mokykloje ir dar labiau po jos baigimo. Mes, vaikai, išvydom pasaulį „su muzika“ ir visą gyvenimą ji eina koja kojon. Mūsų vaikai taip pat muzikuoja. Mums tai natūralu. Manau, kad visose aktyviau muzikuojančiose šeimose yra kažkas panašaus.

- O jūs pats gal savo ateitį jau vaikystėje siejote su muzika ar bent pasvajodavote apie stojimą prie orkestro vairo? Galbūt dar atsimenate, koks buvo pirmas kartas diriguojant, kaip jautėtės?

- Mama sako, kad pradėjau pirma dainuoti, o po to kalbėti. Pirmą kartą savarankiškai prie orkestro teko atsistoti, kai tėtį operavo ir jis negalėjo kurį laiką dirbti. Tuo metu jau dirbau orkestro koncertmeisteriu ir jau buvom iš tėčio gavę kelias dirigavimo pamokas. Aišku, vadinti tai dirigavimu būtų labai drąsu, bet aš labai nustebau, kaip galima įsilieti į kūrinio atlikimą ir jį koreguoti. Vėliau tokių atsistojimų buvo ne vienas. O šiaip niekada neplanavau būti mokytoju. Abu tėvai buvo mokytojai, ir aš aiškiai mačiau šio darbo teigiamas ir neigiamas puses. Sau sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoju. Labai tinka posakis „niekada nesakyk niekada“.

- Nors pamatuoti orkestro lankymo naudos žmogui, kaip asmenybei, neįmanoma, bet galbūt pastebėjote pagal save ar stebėdamas ugdytinius, kokios savybės ar požiūris susiformuoja?

- Norint tai suprasti, reikėtų pamatyti visą orkestro kartą, kaip jie ateina mažučiai ir išeina jau suaugę. Natūralu, kad jie tobulėja muzikaliai. Jau po kelerių metų pastebime, kad jie skiriasi nuo savo bendraamžių. Ypač nuo tų, kurie muzika nesidomi. Tai, kad jie klauso visiškai kitokios muzikos, sugeba ją vertinti, taip pat nestebina, bet jie visai kitaip bendrauja, kitaip laiką planuoja, būna iniciatyvūs, atsakingi, jiems nesvetima viešuma, sugeba joje save išreikšti. Visas šias savybes ir dar daugelį išugdo prisilietimas prie muzikos ir buvimas kolektyve.

- Neretai orkestras yra vadinamas Kybartų kultūros židiniu. Galbūt pasvarstote, ką orkestras davė Kybartams ir kaip jie atrodytų be jo?

- Negaliu pasakyti, ar daug kybartiečių taip mano, bet mums patiems orkestras neabejotinai yra didžiulis kultūros židinys, patriotiškumo simbolis (pats pavadinimas). Visur, kur tik važiuojam, miestelio vardą nešamės kartu, jau nekalbu, kad nė vienas orkestro auklėtinis nėra sėdėjęs įkalinimo įstaigoje. Ar kas pasikeistų Kybartuose, jei nebūtų orkestro? Taip. Kybartuose būtų tyliau.

- Lietuvoje, ypač kaimiškose vietovėse, savanoriška veikla nėra populiari. O štai į orkestro repeticijas žmonės suvažiuoja iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokį norą? Ar tai „orkestro šeimos“ įtaka?

- Suvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, jau atsirado ir tėvelių, kurie savo atžalas atveža iš aplinkinių miestelių. Tai įkvepia, bet kartu ir įpareigoja. Suaugę muzikantai pasiilgsta muzikos, pasiilgsta būti kūrėjais, pasiilgsta dalijimosi savo kūryba su žiūrovu, tarpusavio bendravimo. Jei muzikantas rimtai muzikuoja, jis priverstas „padėti“ visas kitas mintis ir rūpesčius šalin. Sako, po repeticijos pailsi. Nemažai suaugusių muzikantų supranta, kokią naudą jo buvimas kolektyve neša jauniesiems orkestrantams. Jie pamokina, būna, kad ir paauklėja, tampa pavyzdžiu. Su jų pagalba pats mokymo procesas vyksta greičiau.

- Kaip atrodo orkestro kasdienybė ir kaip pritraukiate naujus narius? Galbūt jau turite planą artimiausių renginių, kur ketinate pasirodyti?

- Orkestro kasdienybė neabejotinai yra repeticijos. Jose viskas įgauna prasmę ir formą, o koncertuose žiūrovas mato tik daugybės jų rezultatą. Artimiausiu metu repeticijų rezultatą rodysime vasario 12 dieną Vilniaus kongresų rūmuose. Bus jubiliejinis 55 metų orkestro nepertraukiamos kūrybos koncertas. Metėme sau iššūkį surengti koncertą, kokio dar nedarėm. Pakvietėm dainininką ir kompozitorių Liną Adomaitį, operos solistę Gitaną Pečkytę, aktorių Dainių Svoboną, akrobatinio skraidymo pasaulio čempioną Donatą Paužuolį ir dar visą būrį atlikėjų, parengėm kartu didžiulę programą. Belieka tikėtis, kad įdėtos visų didžiulės pastangos pavirs nuoširdžiu ir nuostabiu reginiu, po kurio dažniausiai kolektyvas pasipildo keliais būsimais orkestro muzikantais.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“