respublika.lt

2017 spalio 21, šeštadienis

Kūrėjo sugrįžimas namo - keliais ir klystkeliaisnuotraukos (18)

2017 rugsėjo mėn. 17 d. 08:00:32
Jūratė KIELĖ, „Respublikos žurnalistė“

Dar savaitė kita, ir teks atsisveikinti su Vilniumi, Merkine, tomis vietomis, kurios už Atlanto gyvenančiam vienam žymiausių Lietuvos teatro režisierių Jonui Jurašui vasaromis tampa namais. Sugrįžimų ir išvykimų karuselė sukasi jau trečias dešimtmetis - tarp Tėvynės ir saulėtosios Floridos, pasaulio kultūras sujungiančio Niujorko. Kurgi jis savas? „Visur esu svetimas. Bet labiausiai svetimas tarp savų“, - prataria kūrėjas.

 

Jonas Jurašas nėra tas pašnekovas, iš kurio gali tikėtis didelių atsivėrimų. Jo kalba tiksli ir lakoniška - nė vieno nereikalingo žodžio, jokių nuslydimų nuo temos. Susitikimo laikas senka, diktofone lieka dalykiškas pokalbis. Namų durys jau atvertos į gatvę. O ten... Plaukia barokiniai debesys, mirga dar vasariška žaluma, aidi bažnyčių varpai. Ir toje vilnietiškoje scenografijoje - režisieriaus prisipažinimas: „Tas jūsų klausimas man neduoda ramybės dieną naktį, dieną naktį. Kada aš grįšiu namo?“

- Kaip prabėgo ši jūsų vasara Lietuvoje?

- Pernai, kai švenčiau savo 80-metį, buvo daug susitikimų, iškilmių, o šįmet - atsipalaidavimo metas. Suplanuotų projektų buvo, bet jų įgyvendinti nepavyko. Priežastys? Visiems teatrams stipriai nukarpomos lėšos.

Kauno dramos teatre ketinau įgyvendinti gan sudėtingą sumanymą su originalia muzika, choreografija, savita Mindaugo Navako scenografija - Homero „Iliados“ inscenizaciją. Daug kas buvo sumanyta, bet darbas nebuvo pradėtas.

- Neapmaudu?

- Nedramatizuoju. Sakykim, kad tai buvo kūrybiška proto mankšta.

Liko daugiau laiko kelionėms. Šįmet jos vedė į kaimynines šalis. Nutariau atgaivinti savo istorines žinias, keliaudamas per senąsias LDK vietas Baltarusijoje. Ką tik grįžome iš Lenkijos. Nuvažiavome iki Malborko, Gdansko ir atgal. Esu matęs daugybę egzotiškų šalių, bet čia pat, Lietuvos pašonėje, seniai nesu buvęs. Ir, turiu pasakyti, buvo labai įdomu.

- O kokį įspūdį daro pati Lietuva? Jums, žvelgiančiam šiek tiek iš šono?

- Suprantu, kad mano žvilgsnis gal ir paviršutiniškas, bet pastebiu daug gerėjančio gyvenimo ženklų, kurių kasmet vis daugėja, net prabangos. Restoranai pilni žmonių, važinėja nemažai brangiausių automobilių. Atrodo, kad šalis išgyvena pakilimą. Malonu stebėti, kaip greitai viskas keičiasi, tegu ir ne viskas į gerą.

Bet žmonės dejuoja ir skundžiasi. Tai, matyt, tautinis bruožas - polinkis skųstis ir pavydėti kitam, kas turi daugiau ir geriau. Tas būdinga per amžius priespaudoje ir skurde gyvenusioms visuomenėms. Dabar žmonės pradeda iš to išsikapstyti, bet vis tarsi netiki, kad jau geriau, tarsi norėtų apsidrausti nuo geresnio gyvenimo vilčių praradimo.

- Na, neatrodo, kad tai vien užkalbėjimas, psichologinis triukas. Lietuva tuštėja. Kažkas vis dėlto gena juos svetur?


- Man sunkiau suprasti, kodėl žmonės masiškai veržiasi emigruoti iš sunkiai laisvę atgavusio savo krašto. Mano aplinkybės buvo visai kitos. Bet jei man tektų rinktis šiais laikais, to nedaryčiau. Neabejoju, kad vežimo ratai greitai pasisuks atgal ir Lietuva sulauks sugrįžimų bangos.

Kiekvienas žmogus pasiilgsta savo krašto. Jei kas sako, kad jam vis tiek, kur gyventi, netikiu. Taip nėra. Savas kraštas yra vienintelis, niekur kitur jo nesusikursi. O bėdų, problemų yra visur, nuo jų niekur nepabėgsi.

Mums trūksta kantrybės, norime greitai gauti viską iš karto. Norime, kad už tuos vargo metus, dešimtmečius būtų atlyginta greitai. Bet ar gali kas iš šalies tai atlyginti ir skriaudas kompensuoti?

- „Emiliją iš Laisvės alėjos“ jau spėjote pamatyti?

- Režisierius Donatas Ulvydas padarė dovaną - asmeniškai mums su Aušra parodė.

Prieš keletą metų esu nemažai kalbėjęsis su filmo kūrėjais. Pasakojau apie sunkų savo spektaklių kelią į sceną, konfliktus su cenzūra ir valdžia. Biografinių detalių ten nėra, jos panaudotos netiesiogiai, bet ano laikmečio žymės atpažįstamos. Pamačiau daug iki kaulo smegenų man atpažįstamų momentų.

Aš pats kūryboje labai vertinu autentišką medžiagą, „Emilijoje“ jos yra nemažai. Ano laikotarpio nepažįstantiems jauniems žmonėms filmas suteikia galimybę jį pažinti, pajusti, palieka betarpišką emocinį įspūdį. Tai kur kas daugiau nei sausa informacija. Viskas sudėliota profesionaliai, patraukliai, nors meniniu požiūriu turėčiau pastabų.

- Esate sakęs, kad sovietinės okupacijos laikais, kai Kaune statėte „Barborą Radvilaitę“, užteko pavadinimo, ir spektaklis jau buvo pasmerktas sėkmei. Šiandien nebereikia kalbėti Ezopo kalba, už žodį „Lietuva“ niekas galvų nekapoja, bet ar kūrėjui nuo to lengviau? Kaip nebanaliai, įtaigiai prabilti patriotinėmis, tautinėmis temomis?

- Anuomet buvo vienintelis kelias - kalbėti metaforomis, užmaskuotai reikšti mintis. Man visuomet buvo labai svarbios patriotinės, žmogaus išlikimo, būties tragizmo aštriose istorinėse situacijose temos. Kiek įmanoma, stengiausi jas prastumti, nors aplinkybės tam buvo visiškai nepalankios. Neprisimenu nė vieno savo sovietiniais laikais statyto spektaklio, kuris nebuvo cenzūruotas, kurio nebuvo bandyta perdaryti. Dabar, žinoma, teatro kalba kitokia. Bet negalėčiau įvardyti šiuolaikinio spektaklio, kuris būtų giliai sukrėtęs. Gal per mažai esu matęs lietuvių kūrėjų pjesių?

- Gal XXI amžiuje patriotinės temos jau nebemadingos?


- Nedera klausti, reikia ar nereikia šitų temų. Kaip menininkas pats jaučia, taip ir kuria. Aš jaučiuosi lietuvis. Kur begyvenčiau, ką bedaryčiau, aš esu dalis tautos. Tą jausmą nešiojuosi kaip dulkes ant pado.

Bet tai nėra mūsų, lietuvių, išskirtinumas. Teko pažinti daugybę įvairių šalių menininkų, ir nežinau nė vieno, kuris nesijaustų savos tautos dalimi. Būtų per daug nenatūralu atsieti save nuo tautos istorijos. Jokių rėmų neturinčioje erdvėje neįdomu nei kurti, nei gyventi. Juk tik per tai, kaip žmogus suvokia savo laikmetį, savo tautos istoriją, pajunti tikrąjį gyvenimo skonį. Patirtis prabyla, kai ji užkabinama gyvai, su krauju, su emocija, išgyvenama širdimi ir protu.

- Ar daug laiko prireikė suvesti asmeninėms praeities sąskaitoms? Paspaustumėte ranką jus iš Lietuvos ištrėmusiems partiniams veikėjams?

- Išvykęs iš Lietuvos išsivadavau iš priešiškumo jausmo spąstų. Nenorėjau būti nuo jų priklausomas, nes jie griauna žmogų iš vidaus.

Grįžęs niekada negalvojau apie kerštą. Buvo net tokių teatro žmonių, kurie atėjo pas mane ir atsiprašė, kad rašė skundus KGB. Aišku, aš jaučiau, kas buvo mano priešai ir kas draugai. Draugai buvo tylūs, o priešai galėjo būti labai ypač aršūs, nemalonūs kenkėjai.

Žinau, kad yra ir tokių, kurie atgailauja iki šiol. Bet visuotinės atgailos, viešo tautos priešų pasmerkimo, tad ir tikro žmonių susitaikymo, nebuvo. Ir tai yra viena svarbiausių mūsų problemų priežastis. Iki šiol nenuteisti tikrieji Lietuvos kenkėjai, žudikai, naikintojai, tebevaikštantys tarp mūsų. Spaudoje, televizijoje tebematau daug tų pačių veidų, kurie anuomet kolaboravo, veikė partijos vardu užimdami aukštus postus. Aiškiai nesudėliojus praeities akcentų, neišpažinus kaltės, neįmanoma atsikratyti tos istorinės dviveidystės. Anuomet žmonės buvo priversti tapti orveliškais dviveidžiais - vienaip kalbėti namie, kitaip viešai, prarasti savo tapatybę. Praėjo tiek metų, bet, deja, ta dvigubo gyvenimo patirtis atsispindi ir šių dienų politikoje.

- Ir Lionginui Šepečiui, sovietiniam kultūros ministrui, surezgusiam įsakymą dėl jūsų atleidimo iš teatro, pykčio nebelaikote?

- Daug kartų esu su juo susitikęs ant siauro liepto. Kai man grįžus į Lietuvą pasimatėme pirmą kartą, jis man padavė ranką. Aš neatstūmiau. Paskui savo knygoje jis rašė, esą aš pats kaltas, kad išvykau...

- Po „Barboros Radvilaitės“ išcenzūravimo 1972-aisiais paskelbtame viešame protesto laiške, perpildžiusiame sovietinio režimo kantrybės taurę, deklaravote, kad „dvasinės vertybės - vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi“. Ar šiandien iš menininko tikimasi to paties?

- Teisė ir galimybė dirbti savo tautai, neprasilenkiant su savo sąžine, su tiesa, - labai svarbus dalykas ir kūrėjui, ir visuomenei. Tai esminė vertybė, nesvarbu, kokioje santvarkoje gyventum.

- Dabar tiek daug vienadienės „kultūros“. Ar tai irgi kūrėjo misijos dalis?

- Gali stengtis likti ištikimas savo tiesoms ir požiūriams arba pataikauti visuotiniam skoniui, tam, kas dabar madinga. Ką šiandien matau teatre ar kitose meno srityse, man neįdomu. Bet daugelis žmonių perka būtent šią prekę. Nepasiduoti pagundai tarnauti kasai, arba pinigams, populiarumui - tas pat, kas atsispirti ideologiniam spaudimui.

Nėra paprasta likti toje pusėje, kuri nenaudinga. Šia prasme aš vadinu save senamadišku, tokiu mane turbūt daugelis ir traktuoja. Vartodamas žodį „vertybės“, šiandien rizikuoji būti pavadintas senamadišku. Nebėra vertybių, yra tik tai, kas madinga, populiaru.

- Kur galime atsidurti eidami be vertybių?

- Ten, kur ir esame...

- Nepavargote blaškytis tarp dviejų žemynų?

- Laikas daro savo. Aš jau esu įpratęs gyventi nuolatiniame kelyje tarp dviejų pasaulių. Daug kartų keičiau gyvenamas vietas, turėjome daugybę būstų, kuriuos vadinome namais. Vokiečiai sako, kad vienas persikraustymas tolygus gaisrui. Vadinasi, mes išgyvenome daug gaisrų.

Žiūriu į biblioteką - kažkas yra ten, kažkas čia. Ir viską reikia atsiminti, suderinti. Tas pats su buitiniais reikalais. Tarsi visą laiką sėdėtum ant dviejų kėdžių.

- Gal laikas tikrajam sugrįžimui?

- Darbas man visada buvo pagrindinis postūmis rinktis gyvenamąją vietą. Grįžčiau, jei turėčiau savo teatrą ar trupę, terpę, kurioje jausčiausi savas.

Visi esame svečiai šiame pasaulyje, todėl žmogus visur yra šiek tiek svetimas. Tą aš visada jaučiau labai aštriai. Bet sunkiausia jaustis svetimu savame krašte - arti savo lizdo, kur tikiesi didesnio supratimo, atjautos. Lietuvoje man sunkiai priimtinas buitiniame gyvenime įsigalėjęs priešiškumas, agresyvumas, pavydas. Gal genuose išlikęs sovietinis požiūris, kad kiekvienas greičiau tau priešas, nei draugas?

Bet... Grįžome iš Gdansko, ten buvo labai gražu. Pasitiko Vilnius - toks širdžiai mielas, toks savas. Namai... Ir vėl klausiu savęs: kodėl aš turiu vis skraidyti į labai tolimą ir gana svetimą kraštą? Jūsų klausimas, kada grįšiu į gimtąjį kraštą suvisam, man neduoda ramybės dieną naktį.

Mes daug kur pasaulyje esame buvę, vis kelyje ir kelyje. Iš tikrųjų, kalbant atvirai, tai bėgimas nuo savęs, nesibaigiantis ieškojimas nežinia ko. Yra tokia knyga apie žmogų, kuris užkasė lobį po medžiu ir pamiršo kur. Paskui visą gyvenimą ieškojo, o rado tame kaime, kur jis gimęs. Tai tarsi apie mane: blaškausi, bet giliai širdyje esu ramus, kad grįšiu.

O šią valandą džiaugiuosi tuo, kas išgyventa ir nuveikta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (18)

  • 1 2017 spalio mėn. 05 d. 15:50:48

    1

  • roma 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 18:11:00

    KAI GERA MYLĖT TĖVYNĘ IŠ TOLI. Tautyos niekalas

  • Dvigubi standartai 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 16:29:59

    "Svetimas tarp savu", tai,kad savi - tie patys ,buve
    kgbistai,rezervistai,komunistai,ir taip nuo vyriausio iki mažiausio
    valdininko.Jei jie anksčiau neleido statyti jiems netinkančiu spektakliu
    - tai ir dabar neleidžia.
    Labai gaila,kad " mato" tik Vilniu ir prabangius, elito pilnus restoranus !
    Tegu atvažiuoja i Lietuvos kaimus,pamatys,ar ten pilnos sodybos !

  • Dvigubi standartai 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 15:47:45

    "Svetimas tarp savu", tai,kad savi - tie patys ,buve
    kgbistai,rezervistai,komunistai,ir taip nuo vyriausio iki mažiausio
    valdininko.Jei jie anksčiau neleido statyti jiems netinkančiu spektakliu
    - tai ir dabar neleidžia.
    Labai gaila,kad " mato" tik Vilniu ir prabangius, elito pilnus restoranus !
    Tegu atvažiuoja i Lietuvos kaimus,pamatys,ar ten pilnos sodybos !

  • kažkaip nusivyliau 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 15:05:07

    nepatiko....

  • Dočys 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 12:05:07

    Paskaityk Romualdo patarimą, Jonai. Patarimas geras. Skaičiau jo knygas,
    gerbiu šį lietuvį.
    ,,Tie patys upeliai, kalnai, uogienojai, tik mes nebe tie, nebe tie..."

  • Dočys 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 11:53:47

    Aš irgi grįžęs, ilgai nelauk, brolyti, nes butelyje parvežtas būsi!

  • tiek 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 11:16:47

    Šūdvabalis.Tokių,kaip sakoma, "Kaune prie stoties po eurą pundelis"

  • Romualdas Zubinas-Tęsėjas 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 10:31:48

    Gerbiamas Jonai, gyvenimas žiaurus visiems.Kaip gyvenimas taip likimas!Aš
    savo tėvą matęs kartą 1939 metais.Vėliau 41-jų ilgalaikė tremtis.Į
    Lietuvą grįžau 1956 metais ir su Prof,Kazimierų Baršausku jau
    kalbėjausi tiktai rusiškai.Vėliau studijos. Paskaitų konspektai-
    graždanka. Kur dabar tie konspektai? Juk jau praėjo 60 metų?! Lietuvių
    kalbą su žmonos ir dukros pagalba šiek tiek pramokau o anglų kalba į
    galvą nebetelpa!? Pensijoje seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS DĖKA
    atradau mokslui dar nežinomus TREČIĄJĮ BEI KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES
    JUDĖJIMUS o įminiau - kodėl klimatas kinta?, tačiau pranešti apie tai
    pasauliui ir susikalbėti su pasauliu jau neturiu galimybių.O Lietuvos
    mokslininkai negeba tai padaryti, kadangi vis dar netiki LIETUVIŲ KALBOS
    galimybėmis. Tad likimas žiauriai paveikė ne tiktai atskirus individus
    bet ir visą LIETUVĄ!!! Nekeikime JOS!!!

  • vyte 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 10:25:29

    jo mylet is tolo labai patogu ir lengva.Tai ko gi negrist i laisva
    Lietuva?Ir pensija bus lietuviska.O jei jam atrodo ,kad gereja
    gyvenimas,tai zmogelis visai nieko nesusigaudo.....

  • Citata 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 09:56:53

    "Suprantu, kad mano žvilgsnis gal ir paviršutiniškas, bet pastebiu daug
    gerėjančio gyvenimo ženklų, kurių kasmet vis daugėja, net prabangos.
    Restoranai pilni žmonių, važinėja nemažai brangiausių automobilių.
    Atrodo, kad šalis išgyvena pakilimą.
    Bet žmonės dejuoja ir skundžiasi. Tai, matyt, tautinis bruožas -
    polinkis skųstis ir pavydėti kitam, kas turi daugiau ir geriau. Tas
    būdinga per amžius priespaudoje ir skurde gyvenusioms visuomenėms."
    Pasakaitai tokius svaičiojimus ir supranti, kad žmogus toliau Vilniaus
    nosies neiškiša,arba jam patogiau tokius arabus pūsti...Apskritai tie
    am,am iš Amerikos kitaip ir nekalba...Tai, kad taip jau myli tą Lietuvą
    tai gyvenk čia...

  • aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į konclagerį 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 09:54:03

    (2017 kovo skaičiai)
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 1222 eURAi (į
    rankas).
    ————– // —————————— miltai – 0.35 e/kg (35
    eurocentai/kg).
    Lietuviškame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 335 eURAi (į
    rankas).
    ————– // —————————— miltai – 0.54 e/kg (54
    eurocentai/kg).
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga ir vėl didinama kaip ir
    kasmet nuo balandžio mėn.
    __________
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga didėja kasmet, o miltų
    kaina nekinta jau k_e_l_i_s metus iš eilės.
    __________
    Štai kokia yra mūsų duona kasdieninė

  • aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į konclagerį 2017 rugsėjo mėn. 17 d. 09:54:00

    Lietuviškame ES pakraštyje maisto ir daiktų kainos yra bemaž tokios pat
    kaip vakariniame ES pakraštyje, o algos ir pensijos yra apie keturis
    kartus mažesnės nei vakariniame ES pakraštyje.
    _______________________
    Tokiu būdu Tauta varoma iš Lietuvos. Daug ženklų rodo, kad Ramūno
    Karbauskio vadovaujamai grupuotei tokios Tautos marinimo sąlygos yra
    tinkamos. _

  • EJ 2017 rugsėjo mėn. 15 d. 08:59:26

    "Neramus laikai". Zmones isibaimine, susinervine. Negatyvi informacija
    sklinda akimirksniu ir pasiekia milijonus zmoniu. Taciau pasiekti taika ir
    harmonija musu planetoje imanoma tik pasiekus taika Savyje. Karingas zmogus
    negali sukurti taikos. Todel, neziurint i negatyviu emociju bangas mumyse,
    mes turime samoningai kurti Taika savyje. "Svetimas tarp savu". Kas tie
    "savi"? Jeigu mes "savi" pagal krauja, tai kodel pesames? Dvasinis As
    atpazista dvasia kitame zmoguje, nesvarbu kokios tautybes.

  • Safyras 2017 rugsėjo mėn. 15 d. 06:17:31

    Spektaklis "Barbora Radvilaitė", statytas tarybiniais laikais buvo labai
    geras, nors tai buvo pirmas blynas, o antras blynas -tai šlamštas, nors
    statytas jau laisvoje Lietuvoje. Kai bandoma teatrą ar kiną paversti
    realybės šou spektakliu, tai gaunasi, nei šuo, nei uodega... Todėl ir
    bando žurnalistai dainuoti, šokti, rašyti knygas, nes taip galima
    lengvai pasiimti pinigus, kurių jų darbas nevertas. O tikriems talentams
    durys yra uždarytos, nes viską dabar lemia pinigai, o ne geros, gražios
    idėjos. Vaikas turi paragauti aktoriaus, dainininko, šokėjo duonos
    mažame ratelyje, kad suprastų, jog auksas ir dažytas metalas-tai ne tas
    pats...

  • :) 2017 rugsėjo mėn. 14 d. 22:25:10

    Užtat T. Venclova labai savas. Negi čia dabar kažkoks Jurašas. A nie,
    veikėjai Tarybų Lietuvos?

  • Kultūros komiteto 2017 rugsėjo mėn. 14 d. 20:24:51

    apsišaukėlis valstietiškas pirmininkas visus menininkus ir
    kultūrininkus paguos ir suvienys.

  • Butent 2017 rugsėjo mėn. 14 d. 19:40:04

    Jei ne tas vienas kito edimas, ir isemigravusiu butu maziau. Isestieji.
    Kitaip ju ir nevadinu.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KONCERTAS: šeštadienį koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasideda 27-asis tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“; nuo spalio 21 d. iki lapkričio 7 d. Vilniuje vyksiančiame festivalyje - 14 koncertų, taip pat vyks daug susitikimų su žymiais kompozitoriais bei atlikėjais.
  • PASKYRĖ: generalinio prokuroro Evaldo Pašilio įsakymu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju paskyrė Saulių Versecką; šiuo metu jis yra Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar Lietuvoje reikia įteisinti dvigubą pilietybę?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +2   +4 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +6   +7 C

  +5  +7 C

 

   +3  +5 C

    3-6 m/s

     1-3 m/s

 

      3-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Prenumerat 2018