respublika.lt

2017 rugpjūčio 21, pirmadienis

Kūrėjas - vienas, o mes - tik jo instrumentainuotraukos

2017 vasario mėn. 04 d. 13:11:17
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

„Nuo pirmo susitikimo su klientais jau atskiriu tuos, kuriems reikalingas ne kūrėjas, o tik jo užgaidų vykdytojas. Ilgainiui išmokau, vos tokį atpažinęs, griežtai ir kategoriškai tarti jam „ne“, - paklaustas apie ribą tarp meno ir verslo architektūroje, sako vienas žymiausių nūdienos Lietuvos architektų, šiemet Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas menininkas Audrius Ambrasas.

 

- Kai vaikas būna gabus muzikai, dailei ar literatūrai, suaugusiesiems nėra sunku tai pastebėti. Kuo vaikystėje pasireiškia gabumai architektūrai? Ar žaisdavote vien su konstruktoriais ir kaladėlėmis?

- Na, taip, žaisdavau, tačiau manau, kad visi berniukai žaidžia ir su konstruktoriais, ir su kaladėlėmis, tad vargu ar tai gabumus patvirtinantis argumentas. Ko gero, gabus architektūrai vaikas niekuo neišsiskiria iš kitų vaikų, o ir gabumai, ateity lemsiantys jo sėkmę architekto profesijoje, gali būti labai įvairūs. Šiais laikais juk paklausiu architektu gali būti žmogus, kuris paprasčiausiai yra gabus vadybininkas, turintis estetinę pajautą ir gerą komunikaciją. Pats jis gali nieko nemokėti padaryti savo rankomis, bet jis gali puikiai mokėti deleguoti darbus išmanantiesiems, gebėti juos organizuoti, suburti į komandą, jų gabumus paversti darbais ir tuos darbus sėkmingai parduoti. Liūdna, bet būtent menas parduoti XXI amžiuje vis akivaizdžiau ima karaliauti tarp visų menų, tad jeigu architektą jūs įsivaizduojate sudvasintu veidu sėdintį ir piešiantį prie lentos, panirusį į kūrybinę ekstazę, turiu jus nuvilti - tai tik nedidelė architekto darbo dalis. Visa kita - komunikacija, vadyba, derybos su užsakovais ir kiti gana proziški darbai.

Prieš keletą metų buvome žymios olandų kompanijos rengtoje paskaitoje. Visi tikėjomės pamatyti kalbantį kūrėją, tačiau atvažiavo viso labo kompanijos atstovas ryšiams su visuomene, pristatantis projektus. Pasirodo, ta kompanija turi dešimtis tokių darbuotojų, kurių misija - ne kūryba, o klientų įtikinėjimas. Privatų investuotoją įtikinti yra šiek tiek paprasčiau, bet kai dėl visuomeninių projektų svarbos reikia įtikinti visuomenę, tokie įtikinėjimo specialistai įgyja esminę svarbą.

- O aš šiuo metu kalbu su verslininku ar su menininku?

- Tikiuosi - su menininku, tačiau kartais, ypač dirbdamas su privačiais užsakovais, jaučiuosi, tarsi būčiau ne menininkas, o psichoterapeutas, privalantis perprasti kliento asmenybę, klausytis jo išpažinčių, viską sužinoti apie jo asmeninius pomėgius, gyvenimo būdą, fobijas, užgaidas... Taigi, architektūra neretai yra žemiškas, racionalus, praktiškas užsiėmimas, kurio užduotis - racionaliai sujungti kliento pageidavimus į harmoningą visumą ir suteikti jiems naują kokybę. Todėl yra tiesos pasakyme, kad geriausia architektūra yra ta, kuri nėra pastebima, - ji tiesiog netrukdo, nebado akių, neerzina. Juk jei atkreipėte dėmesį, tie architektūros kūriniai, kurių siekis - pritrenkiantis pirminis emocinis įspūdis, ilgainiui, kai žiūrima į juos kasdien, to įspūdžio netenka, ima kelti juoką, pasidygėjimą ar tiesiog neviltį.

- Stojote į architektūros studijas genamas kokios nors svajonės ar persekiojančios kūrybinės idėjos? Norėjote projektuoti bažnyčias ir pilis?

- Nebuvo taip didinga ir taip dramatiška, kaip įsivaizduojate. Mokykloje patiko geometrija, brėžiniai, drauge su keletu bendraklasių nusprendėme stoti studijuoti architektūrą (aš studijas baigiau anuometiniame VISI), studijų metais tiesiog domėjausi architektūra, buvo įdomu mokytis piešti, stebėti naujai išaugančius pastatus Vilniuje... Imtis projektavimo pačiam, žinoma, knietėjo, bet viskas atrodė taip nepasiekiama, taip toli...

Tačiau, vos mums baigus studijas, Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir pilte pasipylė privatūs užsakymai, o mes buvome jauni, kupini entuziazmo ir alkani... Pirmieji mano projektai buvo kolektyvinių sodų nameliai. Ne itin norisi šiandien jais girtis, tačiau tai man buvo puiki praktinė mokykla...

- Vadinamoji pastato dvasia - fengšui - išties egzistuoja, ar tai tėra pramanai?

- Žinoma, kad egzistuoja, tačiau vargu ar egzistuoja sistema konkrečių taisyklių, suteikiančių galią tą dvasią sukurti. Tas harmonijos skambtelėjimas, ypatingos nuotaikos suplevenimas pastato erdvėje gali neatsirasti net ir preciziškai dirbant pagal fengšui taisykles, lygiai taip pat gali atsirasti tų taisyklių nevykdant.

Čia kaip su Lietuvos „eurovizinėmis“ dainomis - visi lig vieno žino, kaip reikia parašyti dainą, kad ji laimėtų „Euroviziją“, tačiau kažkodėl vis nelaimime ir nelaimime.

- Norite pasakyti, kad šiame kūrybiniame procese dalyvauja dar ir antžmogiškieji dalykai - metafizika, mūzos?..

- Noriu pasakyti, kad Kūrėjas visuomet buvo ir tebėra vienas, o mes, žmonės, tik stengiamės būti kuo tinkamesni Jo instrumentai. Nė vienas nežinome, kurią akimirką Jis mumis pasinaudos, bet privalome save kaip instrumentą nuolatos ir nepaliaujamai miklinti, idant tai akimirkai atėjus būtume tinkami.

Aukščiausias architektūros kūrinio įgyvendinimas ir didžiausia liaupsė architektūrai, manau, yra paminklas M.Dobužinskiui, jis yra visai šalia Katedros aikštės Vilniuje. M.Dobužinskis paveiksle nutapė Tilto gatvės perspektyvą, kurio centre - namelis, kuris kaip tik ir matosi žvelgiant pro tuščius paminklinio molberto rėmus. Miesto valdžia buvo nusprendusi sovietiniais laikais tą namelį nugriauti ir įrengti ten automobilių aikštelę, tačiau Vilniaus visuomenė taip tvirtai ir vieningai pasipriešino šiam sprendimui, kad namelį pavyko išsaugoti. Štai kokį krūvį gali turėti architektūra.

- Tačiau programuoti žmonijos ateitį - drauge ir baisi atsakomybė. O jūs, architektai, juk būtent tai ir darote - kur iškirsite lango ertmę, ten ir kryps žmonių žvilgsniai dešimtis ar net šimtus metų.

- Kai rimtai susimąstai, kad programuoji žmonių gyvenimus, jų judesius, veiksmus, nuotaikas, atsakomybė smarkiai prislegia pečius, tačiau argi kitų atsakomybės mažiau svarbios ir lemtingos? Tarkim, automobilio vairavimas. Juk tai atsakomybė už žmonių gyvybes. Bet argi tai argumentas nustoti vairavus? Tiesiog suprasdamas tai važinėji atsakingai ir stengiesi nesuklysti.

Jeigu labai tų atsakomybių bijosi, baimė ims trukdyti, kaustyti kūrybinį polėkį, pradėsi vengti drąsesnių sprendimų... Kartais mes, architektai, juokaujame, kad projektuojant namą kiemo pusės fasadas išeina geresnis nei gatvės pusės, nes gatvės pusę labai stengiesi gerai padaryti, o kiemo pusė gimsta tarsi savaime, natūraliai.

- V.A.Mocartas sakė, kad genialumo sudėtinės dalys yra meilė, meilė ir meilė. Architektas privalo mylėti miestą, kuriame jis stato namą?


- Kas gi aš toks, kad ginčyčiausi su V.A.Mocartu?.. Bet jei visai atvirai kalbėtume, Vilnių - savąjį gimtąjį miestą - labai myliu ir nenustoju juo žavėjęsis. Sakyčiau, architektūrine, o ir miesto dvasios prasme Lietuvoje esama dviejų sandų, vienas kurių - Vilnius, kitas - likusi Lietuvos dalis. Vilnius, manau, unikalus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste.

- Praeidamas pro savuosius pastatus pasisveikinate su jais? Nusišypsote?


- Kol jie statomi, ir dar kokius metus, apžiūrinėju juos labai įdėmiai, priekabiai, kartais su pasididžiavimu, kartais su šypsena... Vėliau nustoju su jais „bendrauti“, o po kokio penkmečio manajai akiai jie virsta tiesiog bendro peizažo dalimi, praeidamas dažnai net nepagalvoju, kad štai - jis „mano“...

- Egzistuoja riba, kurios nesutinkate peržengti, besiklausydamas užsakovo pageidavimų? Egzistuoja riba, kurią peržengęs architektas jau negalės oriai vadintis menininku?

- Jaunas architektas įprastai stengiasi „kabintis“ už kiekvieno pasiūlymo, bet ilgėliau gyvendamas jau iš pirmųjų susitikimų su klientais imi skirti tuos, kuriems reikalingas ne kūrėjas, o tik jo užgaidų vykdytojas. Ilgainiui išmoksti, vos tokį atpažinęs, griežtai ir kategoriškai tarti jiems „ne“.

Neretai tenka įnirtingai grumtis siekiant išsaugoti pastato fasadą, ginant jį nuo verslo įmonių logotipų... Deja, verslininkams miesto peizažai nerūpi - jiems atrodo, kad kuo jų įmonės logotipas bus didesnis, tuo geriau jiems seksis verslauti, tačiau taip nėra - į tuos pastatus, kurie virtę kone vien verslo įmonių logotipų laikikliais, žmonėms tiesiog nemiela užsukti.

- Turite kūrybinę svajonę, kurią įsivaizduojate kaip savosios menininko saviraiškos įgyvendinimą?


- Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų gera koncertų salė, skirta akustinei, simfoninei muzikai. Arenų turime prisistatę pakankamai, o muzikos kūrinių kaip ir neturime kur atlikti, idant jie skambėtų visavertiškai. Žinoma, galima manyti, kad visiškai pakanka tų salių, kurias turime, tačiau pakanka bent kartą pabuvoti koncerte tikrai geroje salėje užsienyje, kad suprastum, kaip skursta mūsų atlikėjai ir, suprantama, publika.

- Kai menininkas yra įvertinamas Nacionaline premija, suprantama - pagerbiami visi jo darbai, tačiau kurį jų pats laikote verčiausiu šio garbingo apdovanojimo?

- Iš Vilniaus centre stovinčių pastatų išskirčiau „Swedbank“ terasą, dėl kurios sunkiai pavyko įtikinti investuotojus, mat ji kainavo tikrai nemenką sumą pinigų, o ją sukūrus paaiškėjo, kad tas dirbtinai sukurtas landšaftas virto natūralia žmonių traukos vieta.

Iš nuošaliau esančių objektų norėčiau paminėti Valakampiuose įkurtą kūrybinių industrijų centrą - projektą, turėjusį itin kuklų biudžetą, tačiau, manau, pavyko viską labai kruopščiai realizuoti.

- Kiekvieno Nacionalinės premijos laureato klausiu: kaip patartumėte gyventi ir kurti architektūros studentams, jauniems architektams, idant kada nors ir jie būtų įvertinti Nacionaline premija?


- Patarčiau jiems šio klausimo sau niekada neužduoti - kurti ir dirbti negalvojant apie jokius įvertinimus ir apdovanojimus. Įvertinami ir apdovanojami tik tie, kurie kūrė neturėdami iš publikos jokių lūkesčių, - kūryba tiesiog buvo natūrali, žūtbūtinai svarbi jų gyvenimo dalis. O gyveni juk ne iš išskaičiavimo - tik todėl, kad pats gyvenimas yra vertybė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: svarbią pergalę Centrinės Europos motobolo lygoje savaitgalį iškovojo lyderė Kretingos „Mildos“ komanda; namuose 3:2 nugalėjo pirmąją nesėkmę patyrusią čempionės titulą ginančią Pinsko „Avtomobilist“ ekipą.
  • MOKSLEIVIAI: pirmadienį prasidėjo visą savaitę truksiantis nacionalinis projektas „Moksleiviai - į Vyriausybę“; šiais metais 30 gabiausių ir veikliausių šalies moksleivių spręs jaunimo emigracijos problemas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar tikite teismų skaidrumu?

balsuoti rezultatai

Ar leidote savo vaikus į vasaros stovyklas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13 +14 C

   +11  +12 C

 

   +8 +10 C

   +16  +19 C

  +16  +18 C

 

   +15  +18 C

    1-3 m/s

     2-3 m/s

 

      2-4 m/s

 

USD - 1.1740 PLN - 4.2807
RUB - 69.7304 CHF - 1.1287
GBP - 0.9119 NOK - 9.3183
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12