respublika.lt

Kultūros židinius kursto entuziastainuotraukos (2)

2018 spalio mėn. 15 d. 08:09:28
Dalia BYČIENĖ

Ledynai pažymėjo Žemaitiją akmenų šleifu, bet niekur jų nėra tiek daug, kaip Mosėdyje. Dauguma akmenų per praėjusius penkiasdešimt metų į Mosėdį suplūdo vieno žmogaus - tenykščio gydytojo Vaclovo Intos - pastangomis. Šviesuolio atminimą saugo jo sodyboje įkurtas respublikinis Akmenų muziejus, tapęs ne tik Mosėdžio, bet Lietuvos kultūros simboliu.

 

Ateinančiais metais mažąja kultūros sostine tapsiantis Mosėdis kultūros sparnus išskleis dar labiau. Apie kultūrą ir jos žmones kalbėjomės su Mosėdžio moterų asociacijos „Ognelė“, Mosėdžio kultūros skyriaus vadove Bronislava GADEIKIENE.

- Prieš dešimt metų, kai Lietuvą užklupo ekonominė krizė, viena pirmųjų taupymui buvo pasirinkta kultūra. Buvo uždarinėjami kultūros namai, bibliotekos. Neva iki to laiko, kol ateis geresni laikai. Tie laikai neatėjo. Ten, kur kultūros įstaigos buvo uždarytos, o darbuotojai atleisti, jų niekas nebeatkūrė. Ar ir dabar kultūra tebeaukojama pirmiausia?

- Yra rajonų, kur kultūros įstaigų sumažėjo ir jos mažinamos toliau, tačiau yra rajonų, kur jų sumažinta nedaug. Labai priklauso nuo to, koks yra rajonų valdančiosios daugumos požiūris į kultūrą, koks yra finansavimas. Jei finansavimas menkas, vadinasi, reikia kažką aukoti. Įvairių minčių iš valdininkų nuskamba - mažinkite etatų, jų sąskaita pasididinsite atlyginimus. Man atrodo, tai nėra protingas sprendimas. Kai kur net neliko ką mažinti. Liktų tik uždaryti. Kiek žinau iš savo patirties, kiek kartų vykdavo reformos, nė viena jų nepridėjo etatų. Kiekviena reforma vyko siekiant sutaupyti lėšas, o tas taupymas iš kur kitur - tik iš mažinimo. Kita medalio pusė - gyventojų mažėjimas. Kai gyventojai emigruoja, kultūros darbuotojai vieni pirmųjų tai pajunta. Mažiau renginių lankytojų, mažiau dalyvių. Gali atrodyti, kad mažiau reikia ir kultūros darbuotojų. Bet ką tai keičia? Darbas turi būti padarytas, ar žiūrovų dvidešimt, ar keli šimtai.

- Kur veda toks valdžios požiūris?


- Kultūra prasideda nuo žmogaus vidinės kultūros. Prisimenu savo studijų laikus. Eilės stovėdavo prie mėsos, eilės stovėdavo ir prie bilietų kasų į koncertus, spektaklius. Kartą stovime studenčiokai prie Jaunimo teatro kasų, prieina prie mūsų kepurę užsimaukšlinęs vienas tais laikais žinomas aktorius ir pasiūlo pirkti bilietų. Mes dar mikt mikt, o jis supyko - ko dar krapštotės, kasoje tikrai negausite. Dabar aš gerai suprantu tą žmogų. Jis taip elgdamasis nesijautė oriai. Ir dabar, kai vyko kultūros darbuotojų streikas, mes matėme aktorių veidus. Jie nesijautė oriai. Nė vienas kultūros žmogus negali jaustis oriai, kai jam reikia prašyti atlygio už darbą. Daugelis nebeprašo. Išvažiuoja net ir žinodami, kad toje svetimoje žemėje visada bus svetimi, kad niekada neperims svetimų tradicijų, kultūros. Juos aš vadinu medžiais be šaknų, o medžiai be šaknų niekada neprigyja. Jų vaikai priversti lankyti svetimas mokyklas arba darželius, juose praleidžia po aštuonias valandas, kol tėvai dirba, ir pamažu prisiima tą svetimą kultūrą kaip savastį. Man tai neatrodo normalu. Manau, Vyriausybė išloštų investuodama į kultūrą, į viską, kas sulaikytų žmones nuo išsivažinėjimo. Kai matau uždarinėjamas mokyklas, man skauda. Mosėdyje dar turime gimnaziją. Neseniai pas mus viešėjo grupė svečių iš Kretingalės pagrindinės mokyklos. Aš jiems vedžiau ekskursiją. Kai pasakiau, kad mūsų gimnazija turi 360 mokinių, jie nustebo. Visos mokyklos aplink Mosėdį jau yra uždarytos. Tai rodo, kad žmonės ir toliau emigruoja.

- Ar daug kultūros darbuotojų emigravo? Sakoma, kad mūsų tautiečiai svetur ieško ne vien geresnio atlyginimo?


- Taip greitai visų neprisiminsiu, bet tikrai jų yra. Pažįstu kolegą, kuris buvo išvažiavęs į Airiją ir jau grįžo pakankamai užsidirbęs. Turėjome rajone gabią kultūros darbuotoją Jolantą. Ji dirbo meno mokykloje, turėjo muzikos mokytojos ekspertės kvalifikaciją, buvo dainavimo studijos „Upeliukas“ vadovė. Ji bandė įkurti muzikos mokyklėlę, priimdavo vaikučius nuo ketverių metų, stengėsi, kad jie lavėtų, ruošė juos toliau mokytis muzikos, kurdavo dainas, rengė vaikus „Dainų dainelei“. Tačiau ji iš savo didelio darbo negalėjo išgyventi, juk nepasmerksi savo vaikų badui. Ji emigravo, svetimoje šalyje pakeitė darbą, nes ten jos talentų nereikia. O mūsų kultūra ją prarado. Toks yra požiūris į kultūros žmones. Yra jie ar ne, valdžiai atrodo, kad jų gali nebūti. Suprantu, kad jų darbas ne stiklinius dangoraižius statyti. Bet kas tie modernūs pastatai prieš Tautos dvasios statybą. Tokiu požiūriu yra naikinama Lietuva.

- Kas pakeičia kultūros darbuotojus, bibliotekininkus, kai jie neapsikentę meta mėgstamą darbą ? Kas lieka tuose uždarytuose kultūros namuose?


- Tarkime, buvusiuose Rukų kultūros namuose įsikūrė bendruomenės namai. Luknėje sovietmečiu buvo didžiuliai kultūros namai su labai stipria materialine baze. Lietuvos laikais ten buvo įsikūrę kariškiai, o šiandien ten liko tik biblioteka ir renkasi bendruomenė. Šaukliuose buvo kultūros namai, šiandien tas pastatas privatizuotas, jame gyvena žmonės. Labai skirtingi mūsų kultūros pastatų likimai. Žiūriu, mokyklos renovuotos už europinius pinigus, bet užsidarė. Netoli mūsų užsidarė Šačių, Notėnų pagrindinės mokyklos, nes nebeliko mokinių. Kas bus su jomis? Labai abejoju, kad į tuos pastatus ateitų verslas. Sakote, o jei tie pastatai būtų atiduoti kultūrai? Tada kiltų klausimas, už kokius pinigus kultūra šildytųsi.

- Norėdamas ko nors pasiekti, kultūros darbuotojas turi darbui atiduoti visą save, turi juo gyventi neskaičiuodamas laiko. Ar už tai jis įvertinamas, ar bent sulaukia didesnio dėmesio?

- Aš manau, kad kultūroje dirbantis žmogus visų pirma yra entuziastas. Jis darbui yra atsidavęs nuo pradžios iki galo. Ar aš galėčiau skųstis? Gal kai dirbau 20 metų. Dabar aš kultūrai dirbu 42-ejus metus. Dar anksčiau, kai mano duktė norėjo rinktis kultūros darbuotojo specialybę, aš jai pasakiau „ne“. Kodėl? Sakiau, mūsų darbas yra nematomas, tu nuolat turi įrodinėti, ką tu darai, kuo užsiimi. Privalai atiduoti visą save, jeigu nori ką nors padaryti. O kas tai mato? Tai mato tik pačių artimiausiųjų ratas, kurie supranta ir vertina. Valdžios atstovais mes negalime skųstis, mums dėmesio užtenka. Ta atmosfera, kurioje gyvename čia, mums yra palanki. O jei kultūros darbuotojas palieka darbą, matyt, susideda daugybė dalykų, kurių jis nebegali pakęsti. Daug lemia moralinė parama. Mosėdis ateinančiais metais bus mažąja kultūros sostine, užsiverčiau darbais, bet jie neatrodo labai nepakeliami, nes jaučiu moralinę paramą iš visų. Aš visą laiką sakau, kad kultūros darbuotojus gelbėja žmonių gerumas, susiklausymas. Tada gali padaryti tikrai daug. Klausiate, ar sulaukiame dėmesio. Mes dėmesio niekada ir nesiekiame. Mes visada imame iš savęs, iš savo vidaus, jei ką gauni iš kitų, gali atsilyginti tik dėkingumu. Jei žmogus ateina į tavo renginius, jei jis įsijungia į veiklą, turi būti jam dėkingas už tai. Rengi šventę, vakarą, susitikimą, eini pas verslininką ir prašai paramos. Patys nieko neturime ir negalime pasiūlyti jokio materialaus atlygio. Visą laiką kultūros darbuotojas priverstas būti nuolankus. Jis nuolat turi išlaikyti vidinę kultūrą, taktą, toleranciją, nes jeigu susipyksi, negalėsi atlikti savo darbo. Esi toks aguonos grūdelis ir turi gražiai, diplomatiškai su visais susikalbėti. Kai daug metų dirbi šį darbą, tiesiog tikiesi supratimo.

- Bet vien iš supratimo neišgyvensi. Kultūros darbuotojams reikia ir daugiau pamatyti, paskaityti, pakeliauti. Tačiau kaip tai padaryti, gaunant alkio numalšinimo dydžio atlyginimą?

- Nelabai ką turėčiau pridurti. Yra atlyginimas, ir tuo viskas pasibaigia. Jokių premijų mes negalime tikėtis. Man premija moraline prasme yra tas laikas, kai atidirbi daug valandų, parašai projektą savo veiklai ir gauni finansavimą. Tada tau negaila laiko, pastangų, sveikatos. O apie asmeninę paskatą mes seniai esame pamiršę.

- Tokias sąlygas gerai atspindi statistika. Pagal statistiką profesionalių kultūros darbuotojų dirbti ateina vis mažiau. Kas pakeis kultūros darbuotojus, kai jie pavargs?

- Yra tokia tendencija, kad už kultūros darbuotojus dirbs bendruomenių pirmininkai. Yra tokia nematoma konfrontacija: bendruomenių pirmininkai dirba be atlygio ir suruošia renginius, vakarones. Taip, suruošia, bet nepamirškime, kad tie žmonės yra savanoriai. Jie gali surengti vieną renginį, vieną vakaronę, bet jie niekada neatstos kultūros darbuotojo. Aš nenoriu menkinti bendruomenių, bet jei žmogus nėra specialistas, jis negali profesionaliai darbo atlikti, suvokimas ne tas. Tarkime, etnokultūra Lietuvai yra svarbi. Tačiau nedaug tėra bendruomenių, kurios norėtų eiti tuo keliu. Jos renkasi kursą, kur galima greitai pasiekti rezultatą, populiarumą kaimo gyventojų akyse. Tai greitai uždirbami reitingai be išliekamosios vertės. O kada žmonės iš širdies, iš savo vidaus, profesinio supratimo etnokultūrą saugo ir puoselėja, jie dažnai būna nesuprasti. Manau, kad kiekvienas kultūros darbuotojas žino saiką ir laiką, kiek tos etnokultūros reikia. Man patinka tai, kad jis etnokultūrą kaip kokią kibirkštėlę apglėbęs laiko, kad tik ji neužgestų. Nes sakoma, jeigu nori sunaikinti Tautą, sunaikink jos kultūrą.

- Kultūros ministrė dideles viltis deda į savivaldybes, kad jos prisidės, ir atlyginimai kultūros darbuotojams kiek didės. O jeigu jos neprisidės?

- Savivaldybės turi savo naštą. Jeigu neateina pinigai iš aukštesnio „katiliuko“, iš ko savivaldybės paims? Yra dar kita medalio pusė: dabar pridės kultūrai, po kiek laiko subruzdės slaugytojai, bibliotekos. Yra daug tokių sričių, kurioms reikia paramos. Nepaneš visko savivaldybės. Man tenka ruošti daug projektų. Savivaldybė anksčiau prisidėdavo, dabar jau nebe. Mes turime patys ieškotis padėjėjų. Nemanau, kad kitais metais, kai turėsime šitiek rinkimų, kas nors keisis.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NELAIMĖ: Ketvirtadienio popietę Elektrėnų kelyje lengvasis automobilis BMW mirtinai traumavo į kelią išėjusį vyrą. Jo asmenybė kol kas nenustatyta.
  • DVYLIKTA: Insbruke (Austrija) vykstančių Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) dailiojo čiuožimo varžybų „Alpen Trophy“ solisčių grupėje lietuvė Greta Morkytė užėmė 12-ąją vietą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar savo mieste matėte žmonių, kurie dalyvavo „Raudono baliono“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +7 C

    0  +4 C

 

   +4  +3 C

  +6   +9 C

   +3  +6 C

 

   +3  +8 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

USD - 1.1296 PLN - 4.2911
RUB - 76.3414 CHF - 1.1395
GBP - 0.8705 NOK - 9.5990
reklama
Sveikata Grožis