respublika.lt

Kultūra - ne menininkų, o valstybės reikalas (7)

2016 vasario mėn. 20 d. 10:06:22
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Paklaustas apie nacionalinės lietuvių kultūros padėtį nūdienos Lietuvoje, žinomas šalies fotomenininkas, fotografijos istorikas, kritikas ir tyrėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius Stanislovas Žvirgždas atsakė, kad lietuvių tauta šiuo metu yra neleistinai atskirta nuo Lietuvos valstybės - susikurtuose komforto rezervatuose mūsų valstybėje gyvena tik „elitas“, o Tauta saugios ir pastovios erdvės savajai būčiai apskritai neturi.


- Kiekvienos epochos meno kūriniai mums byloja apie dvasinę to laiko būklę ir asmeninį kūrėjo santykį su savąja aplinka. Kadangi jūs kultūros erdvėje aktyviai reiškiatės ne tik kaip fotomeno kūrėjas, bet ir kaip jo apmąstytojas, meninę vertę ir kultūros kontekstus išmanantis kritikas, noriu jūsų paklausti, kokiais išskirtiniais bruožais fotomenininkų darbuose yra ženklintas nūdienos laikas?

- Liūdna, bet nūdiena kaip tik ir išsiskiria tuo, kad meno kūriniais tarsi visiškai nieko gilesnio ir visuotinesnio nenori mums pasakyti, išskyrus „žiūrėk, kur buvau nuvykęs“. Tokių meninių fotografijų atsiradimo motyvas iš tiesų ne kaži kiek skiriasi nuo turistinio - klajojama po platųjį pasaulį, be atodairos fotografuojama, parsivežamos šūsnys nuotraukų ir iš jų daroma paroda. Ak, tiesa, prieš tai dar sugalvojami nuotraukoms angliški pavadinimai, nes, suprask, lietuvių kalba yra atgyvena, o štai angliškai pavadinta nuotrauka - jau menas su „svaria“ pretenzija į tarptautinį pripažinimą.

Dar svarbios yra pastangos išpūsti reklaminį burbulą. Visokie parodą lydintys straipsniai, pranešimai spaudai, anotacijos ir recenzijos liaupsina tą parodą kaip lig šiol neregėtos, negirdėtos svarbos kultūros įvykį, o parodos autorių puola vadinti fotomenininku, net jei šis „fotomenininkas“ yra vos penkių fotografijų autorius.

Taip pat šiandien nemaža manančiųjų, kad fotografo mastą nusako jo turimos aparatūros kaina ir technologijų novatoriškumas. Deja, nė vienam nepavyks tapti menininku, kol nesupras, kad ne fotoaparatu yra kuriama fotografija, o visada tik protu ir širdimi.

Taigi, jeigu visą šį neįtikėtinai gausų fotografuojančių ir nuotraukas eksponuojančių būrį vadintume fotomenininkais, o jų sukuriamą produkciją - meno kūriniais, tuomet apie nūdienos meninės fotografijos būklę nieko džiuginančio negalėčiau pasakyti. Tačiau būtų didelė netiesa sakyti, kad fotografijos meistrų šiandien Lietuvoje neturime ar kad reikšmingų meninės fotografijos darbų šiais laikais neatsiranda. Antai kad ir Algimantas Aleksandravičius - neseniai išleidęs jau trečiąją fotografijomis rašytą lietuvių tautos epo dalį - prie ankstėliau išleistų Žemaitijai ir Aukštaitijai skirtų fotografijų albumų pridėjęs jau ir „Dzūkiją“... Tvirtai manau, kad šiam menininkui ateityje sukūrus albumus apie Suvalkiją ir Mažąją Lietuvą lietuviai jau išdidžiai galės sakyti, kad ir jų Tauta jau turi savąjį epą, nors ir ne literatūroje.

Manau, pelus nuo grūdų atsijojus laikui, pamatysime, kad mūsų gyventas laikotarpis Lietuvos kultūrai paliko nė kiek ne mažiau vertingų meno kūrinių nei bet kuris kitas.

- Fotomenininko branda, ko gero, kaip tik tada ir prasideda, kai jis nustoja tiesiog „medžioti“ kadrus, bet ima tais kadrais kalbėti, mėgindamas pasakyti šį tą daugiau, nei telpa vaizde? Kai suvokia, kad kūryba - tai darbas ne sau, o nacionalinei kultūrai?

- Nacionalinė kultūra ir yra aukščiausioji dvasinė bet kurios tautos išraiška, o kultūrinių šaknų saugojimas, jų puoselėjimas ir kultūros galimybių lauko formavimas tautos ateičiai - vienas svarbiausių bet kurios valstybės tikslų.

Taip turėtų būti, tačiau mūsų valstybėje, deja, taip nėra. Lietuvos valstybės vadovams kultūra svarbi tampa išimtinai tik rinkimų laikotarpiu, o jam pasibaigus visi tuojau pat skuba užsiimti „pirminės svarbos“ reikalais, taip aiškiai parodydami, kad Tautos kultūros reikalų svarbiais iš tiesų jie nelaiko.

Todėl kiekvienas mūsų, kiekvienas suvokiantis tikrąją kultūros vertę, manau, privalome būti ne tik menininkais, ne tik kultūrininkais, bet pirmiausia savos valstybės piliečiais ir savo nacionalinės kultūros ambasadoriais savojoje aplinkoje. Tai reiškia, kad šiandien negana sėdėti kiekvienam užsidariusiam savoje kūrybos laboratorijoje, - privalome stengtis ne dėl savo pripažinimo ir įvertinimo, ne dėl asmeninės būties ir buities sąlygų, o dėl nacionalinės mūsų kultūros padėties mūsų valstybėje.

- Prieš dvidešimt penkerius metus geriausi lietuvių fotografų meno kūriniai vadinosi Lietuvos fotografija, rašytojų kūriniai - lietuvių literatūra, ir tą bendrąjį vardiklį kiekvienas jutome, kiekvienas tikėjome dirbą būtent jam. Dabar visa tai yra virtę neva tik lokaliniais kūrybiniais projektais ir menininkų „cechelių“ reikalais. Kas čia dedasi?

- Atsakymas akivaizdus - turime nekultūringus ir neišprususius politikus. O nuo to, kad jų nekultūringumas yra stropiai užmaskuotas nepriekaištingu mandagumu, išpuoselėtomis manieromis ir aukštais „reitingais“, niekas nepasikeičia - juk jeigu žmogaus viduje taip tuščia, kad net skamba, kokiais būdais jam išaiškinti, kuo svarbi valstybei ir kas apskritai yra kultūra?

Neminėsiu pavardės, bet vienas žinomas politikas mane „protino“, kad kultūros sąvoką suprantu pernelyg siaurai - kad kūno kultūra taip pat yra visavertė kultūros išraiška, todėl esą jokio skirtumo tarp literatūros ir sporto. Neneigiu kūno kultūros svarbos - kuo žmonės atsakingiau rūpinsis savo kūno kultūra, tuo ilgesnį laiką išliks darbingi, bus sveikesni, ilgiau gyvens... Valstybei, žinoma, tai labai svarbu, bet be dvasinės kultūros ir jos sukuriamų jungčių jokia valstybė juk apskritai yra neįmanoma.

Kol nesuvoksime, kad kultūra yra ne menininkų, o valstybės reikalas, mūsų visuomenės dvasinė būklė nepagerės. Stipria, savo ateitį kuriančia valstybe Lietuva taps tik tuomet, kai ši tiesa bus suvokta visuose ešelonuose, nuo politikų iki paprastų kaime gyvenančių žmogelių.

Beje, pasižvalgykite į Lietuvos kaimo žmonių veidus, kad ir minėto Algimanto Aleksandravičiaus knygoje „Dzūkija“, - vien žvilgsnio pakanka, kad atpažintume, jog prieš mus - nepalyginti dvasingesnis žmogus už tuos, kuriuos kasdien matome per televizijas, kuriuos esame mokomi vadinti „elitu“... Vien į juos pažvelgus tampa akivaizdu, kad ne bankų sąskaitose ir socialinėje viršūnėlėje, o būtent nacionalinėje kultūrinėje erdvėje gyvenantys žmonės saugo savy Tautos dvasią, nacionalinę pasaulėjautą ir moralės dominantes.

Deja, lietuvių tauta šiuo metu yra neleistinai atskirta nuo Lietuvos valstybės - susikurtuose komforto rezervatuose mūsų valstybėje gyvena tik „elitas“, o Tauta saugios ir pastovios erdvės savajai būčiai apskritai neturi.

- O koks turėtų būti pirmasis žingsnis? Kas tad turėtų mūsų valstybėje deramą svarbą sugrąžinti kultūrai, grąžinti į joms prideramas vietas nacionalinės pasaulėjautos, moralės dominantes?

- Žmogaus vertybių skalė formuojasi labai anksti, todėl ir sprendimo ieškoti reikėtų pačiose pirminėse valstybės ląstelėse - šeimoje ir mokykloje.

Prieškario, vadinamoji smetoninė, Lietuva gyvavo neįtikėtinai trumpai, tačiau kokių įspūdingų rezultatų jau buvo pasiekusi. Ir ne tik kultūros srityje. Kaip manote - kodėl? Todėl, kad augdami šeimose vaikai turėjo tvirtą kultūrinę aplinką, pilietiškus, Tėvynei atsidavusius tėvus ir tautinę mokyklą, - jos išauginta pedagogų karta buvo tokia stipri, kad padėjo Lietuvos dvasią ir nacionalinį Tautos stuburą išsaugoti per visą sovietmetį.

O dabartinė Lietuvoje veikianti švietimo sistema, deja, ir vėl nėra prolietuviška. Skirtumas tik tas, kad sovietinė švietimo sistema „vairavo“ lietuvių vaikų sąmones į Rytus, o dabartinė - į Vakarus. Bet ir viena, ir kita - tolyn nuo Lietuvos, tolyn nuo mūsų pačių esmės. O juk visi žinome - kol valstybė neturės tautinės švietimo sistemos, tol ji laisva tebus tik pati nuo savęs - daugiau nuo nieko.

Prezidentui Antanui Smetonai buvo įprasta dalyvauti šalies kultūriniuose renginiuose, spektaklių premjerose, parodų atidarymuose... O kaip su dabartiniais prezidentais?.. Turbūt didesnė tikimybė sutikti juos naujų prekybos centrų, o ne parodų atidarymuose?.. Nenoriu apkalbėti, bet asmeniškai aš atėjusį į fotografijos parodą iš atkurtosios nepriklausomos Lietuvos prezidentų esu matęs tik Valdą Adamkų.

Na, o spauda? Akivaizdu, kaip valstybę, visuomenės laikyseną ir jos kelio gaires atsakingai ir nuosekliai kūrė Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“, kiti to meto leidiniai bei kultūriniai židinėliai... O ar tikrai valstybei ir Tautai dirba absoliuti dauguma nūdienos Lietuvos žiniasklaidos?..

O dvasininkija? Prisiminkime - kunigai anuomet buvo priešakinėse Tautos ir valstybės kūrėjų linijose, o ar dabartinei Lietuvos dvasininkijai dvasiniai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalai nors kiek rūpi?..

Be gairių Tautai labai sunku žinoti, į kurią pusę eiti, o ėjimas neturint aiškios krypties greitai virsta tiesiog klaidžiojimu, žingsniavimu vietoje ir panašiai.

- O kaip jums, man, kiekvienam panašiai mąstančiam ir situaciją matančiam žmogui patiems tapti tomis gairėmis?

- Tereikia kaip galima doriau ir kruopščiau dirbti savo darbą - būtent tą, kurį geriausiai mokate, ir kad ir kuo būtumėte - inžinieriumi, statybininku ar prezidentu, nepamiršti, kad visų pirma esate - privalote būti - savosios valstybės naudai dirbantys lietuviai.

Na, ir būti visuomeniškiems. Juk tik susiėmę už rankų tampame Tauta, tik dirbdami išvien išties tampame galingi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s