respublika.lt

K.Smoriginas: Šiuo atveju Kristui niekas negresia

(0)
Publikuota: 2014 balandžio 19 18:29:55, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Juo gausesnė aktoriams Daliai Brenciūtei ir Kostui Smoriginui šeima, tuo platesnė meilės teritorija. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Būtų gražu, jeigu kas imtų ir Velykų proga pameluotų, kad meilės zona yra ir vaikų darželis, ir poliklinika, ir mokykla, ir Seimas, gatvė, autobusas, pagaliau, bet vyras ir žmona aktoriai Dalia Brenciūtė ir Kostas Smoriginas kategoriški: „Vienintelė Lietuvoj likusi meilės teritorija yra šeima“.

Gal jie truputėlį ir blefuoja, juk būtent šeimose įvyksta tiek konfliktų, smurto, net tėvažudystės atvejų, bet visa tai greičiausiai ir yra nemeilės zonos, kurios žiede jos atsidūrusios, padarinys.

„Nekenčiu paties pinigo“

„Vienintelė meilės šalis yra šeima, - tvirtina Kostas. - Žmonių santykiuos kažkas buvo kategoriškai nukirsta, kai juos ėmė valdyti pinigas. Kai atsiranda piniginiai santykiai, meilė dingsta. Ir aktoriai, lakstantys po teatrus ir televizijas, lyg ir draugauja, šypsosi susiėję, bet, pavyzdžiui, nebėra vakarų, kad drauge susibėgtų, pasėdėtų iki paryčių... Būdavo, skambina draugas naktį, noriu užlėkt, o aš sakau, tik dešros, kurią įdavė mama, turiu, sako, nešk, ir sėdim pusę nakties, dainuojam dainas virtuvėje, tyliai tyliai, kad vaiko, miegančio už spintos kitame kambaryje, nepažadintume, ir toks gerumas dūšioj...

Aišku, turi stengtis uždirbt tą pinigą, ir kūliais dėl to vertiesi, bet juo daugiau uždirbu, juo labiau jų nekenčiu. Neapkenčiu visa dūšia ir išleisiu iki kapeikos prieš mirtį, visus apdovanosiu, ką turėsiu sukaupęs. Nekenčiu paties pinigo kaip mato, kaip kriterijaus, kaip mąstymo, kaip egzistuojančio elemento, - kas jį sugalvojo, nežinau... Tikiuosi, kad ne Dievas, nes jis griauna vertybes. Kai nebuvo pinigų, kokia Lietuva buvo susivienijus prieš rusų tankus. Na, gal buvo kas pasikasęs kiek užsikasęs, bet diduma traukė prieš juos dar su žiguliukais, vieni kitus trosais patempdami, o dabar kas eitų su šautuvėliu? Jau dabar girdisi kalbos tarp jaunų, nemeluosiu: sako, reikia nešt muilą iš čia, aš nenoriu mirt... Na, aš, jau savo pragyvenęs, galvoju, velniop, pasiimsiu šautuvėlį ir kiek nušausiu, tiek nušausiu priešų ir už Tėvynę mirsiu, jeigu kas... Jauni galvoja kitaip, jie, be kita ko, yr mažai žiūrėję ir spektaklių skaudžia tema...“

Baisi pasaka, baisi istorija

Vienas tokių spektaklių, beje, prilygstančių meilės salai, vaidinamas Jaunimo teatre. Jau vyko keli premjeriniai Kanados rašytojo Arono Buškovskio (Aaron Bushkowski) pjesės „Pabaigos pradžia“ (tikras pavadinimas „Nepažįstami tarp mūsų“), režisuotos Arvydo Lebeliūno, vakarai. Tai jautrus, vietom net poetiškas spektaklis gan šokiruojančiu turiniu - apie Alcheimerio liga sergančius žmones. Jame aktorė D.Brenciūtė kiekvienąkart išgyvena savo Velykas: prieš pusmetį užgeso Alcheimeriu sirgusi jos mama, o ji, kurianti Alcheimeriu sergančios moters paveikslą, po spektaklio nekart verkė iš laimės - atrodo, ji ne vaidina, o tiesiog būna su mama.

Tai bene gražiausias D.Brenciūtės darbas teatro scenoje. Ir ji pati sako niekada nesulaukusi tiek gražių žodžių kaip šiandien, kas kartą nusileidus uždangai. Partijas Europos scenose dainuojantį jos sūnų operos solistą Kostą Smoriginą irgi sujaudino spektaklis, net kitą dieną motinai prisipažino jaučiantis gumulą stovint gerklėje.

Tačiau anšlago į šiuos spektaklius nėra. „Dalia ir Vidas (Petkevičius - red. past.) vaidina nuostabiai, - per pertrauką kalbėjo inteligentiška moteris, - tačiau aš jo nepasiūlyčiau savo vaikui. Kam jam žiūrėt veikalus tokia sunkia tema, kam apsikraut neigiama emocija?“

Jau girdėjome ir dar tebeaidi ausyse balsų, kad ir senosios lietuvių pasakos šiuolaikiniams vaikams yra per žiaurios, kad vertėtų cenzūruoti jas, paliekant tik tai, kas ausiai malonu.

„Iš didelio rašto išėjo iš krašto, - nesutinka K.Smoriginas. - Atitinkamos instancijos juk turi kažką dirbt, bent parodyti, kad dirba. O tos mūsų pasakos beveik primirštos, niekur jų nėra, kur pažiūri - vien simpsonai, monstrai... Nesuprantu, kodėl niekam nekyla mintis sukurti filmą pagal Jono Biliūno „Kliudžiau“? Baisi pasaka, baisi istorija, bet, manau, vaikams tiesiog būtina ją skaityti ir pažiūrėti, kad niekada nedrįstų į katiną mesti akmens ar kojos išplėšti šuniui ir nusviesti jo patiltėn. Gal vaikas pamatęs filmuką ir apsiverks, bet gaus tai, ko neatstos nė vienas mokytojos ar mamos pamokymas ir nė vienas multfilmas „Simpsonai“.

Reikia tokių spektaklių, žinoma, - ta moteris visiškai neteisi. Rašytojas problemą pateikė švariai, gražiai ir aš pagalvojau, kaip gaila, kad Lietuvoje niekas neparašo tokios pjesės, negi tai nieko nejaudina, nedomina. Iš tikrųjų ji ir paprasta, ir labai svarbi, ir ypač dabar, kai tos ligos padaugėjo, kai pagaliau įvardyta, kad ji tokia yra. Sakykim, gal žiūrovas spektaklio metu ir išgyvens neigiamą emociją, kuri jaunam tiesiog būtina brendimo sąlyga (kiekvienoje šeimoje yra senstantys tėvai, pasitaiko ligų, netekčių), bet paskui ne kartą grįš ir grįš prie jo jau prašviesėjusiomis mintimis. Dėl to, galima sakyti, mes ir dirbame“.

Gal išsirengt plikai?

Prieš porą metų Vilniuje italų režisierius rodė savo kūrinį irgi sunkia tema - „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, išgarsėjusį dėl scenos, kurioje nelaimingas, negalios pažemintas ir priveiktas žmogus Kristaus paveikslą apmėto laboratorijoje pagamintomis išmatomis. Žiūrovai, išėję po spektaklio, karštai tikino, kaip jie yra pakylėti, kokio katarsio užlieti, o po spektaklio apie Alcheimerį, kuris vis dažniau braunasi į mūsų šeimas, kur Kristaus atvaizdui niekas negresia, aiškina, kad tokių spektaklių poreikis yra abejotinas. Ir ne vien meistrystėj šuva pakastas. Gal reikėjo aktorius išrengt plikai?

K.Smoriginas jį irgi pamena: „Aš manau, kad tokį ėjimą sugalvojęs jaunas italų režisierius mėgavosi tuo, kaip į sceninį efektą buvo reaguota daugely pasaulio šalių, nors buvo galima sukurt spektaklį apie negalią ir be šio efekto. Bet kartais menininkas neapsaugotas nuo priemonių, kurias jis panaudoja, t.y. nuo pagundos pasinaudoti šokiruojančiomis priemonėmis. Nors yra išimčių. Prisimenu pavyzdį: septyniasdešimt septintaisiais, kai šviesaus atminimo Arūnas Žebriūnas darė filmą „Riešutų duona“, aš vaidinau Peliūkštį. Buvo nufilmuota scena, kai pagrindinių veikėjų bučinio fone aš, Peliūkštis, benkartas, visas molėtas pilnom ašarų akim kylu iš duobės, kurią kasiau nušautai karvei, ir milijonas žiogų šokdami sukyla aplink, - kadras, turbūt vertas „Oskaro“, bet Žebriūnas pasakė: „Šito kadro mes nedėsim“. Užplūdo jausmai - kodėl? O todėl. Todėl, kad trukdo pagrindinių herojų meilės linijai. Momentinis kadras išėjo toks gražus ir toks stiprus, kad būtų kliudęs meilės linijai. Ir šiandien jo neužmirštu, nors suprantu, kad dėl to filmo idėja būtų susilpnėjusi. Taip daugybės gerų kadrų yra atsisakęs ir Vytautas Žalakevičius, taip jų atsisako dideli berniukai, kurie supranta, kad juos palikdamas gali tik prarasti. Tai tas pat, kas dailininkui nutapius portretą netyčia brūkštelėt teptuku per veidą. Nors tas štrichas tarytum randas atrodo fantastiškai, kad jis prilygsta atradimui, tačiau dailininkui pakanka sąžinės, garbės ir proto, ir savicenzūros, kad jį užtepliotų“.

Gal negalios, senatvės, neišvengiamybės klausimai ir yra tas „štrichas“ šiandieniame pasaulyje, kur dominuoja pinigai ir malonumų siekis, o artimo meilei kaip rūkymui paliekama vis siaurėjanti zona?

Aktorius mano: „Tai visų jaunų valstybių, postsocialistinių, problema, kai senas žmogus darosi balastas, nebereikalingas. Valstybė per 22 metus niekaip energetikos nesusitvarko, pensijų kompensavimas iki šiol misija neįmanoma yra. Kur pažiūrėsi, klesti jaunystės pasitenkinimo, grožio ir grožėjimosi savim kultas, jį atkakliai perša televizija, interneto portalai, net geriausių rimčiausių knygų viršeliai, norint jas parduoti, apipavidalinami su užuomina į seksą ar erotiką. Viskas parduodama ir perkama“.

Finalas visiškai šviesus

Alcheimeriu sirgusi D.Brenciūtės mama dienas leido globos namuose, bet dažnai buvo lankoma dukters. „Mažiausiai du kartus per savaitę važiuodavau pas ją, - pasakoja Dalia, - nes negalėjau jos nelankiusi apsieit. Būdavo, jei ką gardesnio pagaminu, tuoj širdy pajuntu, galvoju, negauna šitokio kąsnelio ji skanaus, ir vėl lekiu pas ją. Anksčiau būdavo paklejojimų, kada pažindavo mane, kada ne, bet artyn mirties liga tarsi iššviesėjo, mama visuomet pažindavo ir mane, ir Kostą; finalas buvo visiškai šviesus. Alcheimerio ligoniai turi ypatybę, jie visą laiką prašosi namo. Toks gražus prisiminimas man išliko, kai ji žiūri pro lango užuolaidą į mišką, pušis ir sako: kaip gera paukšteliui, jis gali bet kada kur nori nuskrist. Gal dėl to ir vaidinti šia liga sergančią moterį man nebuvo sunku, atrodė, paprasta, atrodė, nieko nedarau, tik gyvenu su savo mama“.

Kostas šypsosi, nes žino, kiek tas paprastas vaidmuo jo žmonai kainavęs: matė, kaip ji kankinosi, ieškodama formos, kaip ginčijosi su režisieriumi, su savimi. Spektaklis reta tema nebuvo sunkus Kostui, neseniai „Domino“ teatre pastačiusiam pjesę „Diena be melo“ irgi nelengva tema. Tai buvę „prisiminimai apie ateitį“, vietomis skaudūs, be abejo, vietomis sunkę ašarą ar kėlę prisiminimus. Kad ir apie amžinatilsį tėvukus, mamą, kuri Velykoms visada gamindavo paschą, kurios tikėtis galėjai tik po silkės, kumpio su krienais ir mielinės bandos...

Jam „Pabaigos pradžia“ paliko gražaus, šviesaus vyksmo ir paslapties, kurios kaip indai pilni šitie ligoniai, įspūdį: kiek juose esama atminties ir kiek juose yra ateities. Apskritai sako manąs, kad psichinių ligų gydytojai yra „puikūs smegenų dulkintuvai“, jie protingi žmonės, bet niekaip negali paaiškinti, kodėl gęstantis nuo vėžio kaip pervažiuotas katinas iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, tikėdamas laiminga baigtimi, ir šito tikėjimo jam niekas neatims, o kitas nesipriešindamas gęsta ir užgęsta vyriškai.

Rytoj per Velykas aktorių šeima lankys naujus sūnaus K.Smorigino namus Markučiuose: „Žiūrėsim į anūkus“. Jų visi trys, ir ketvirtas jau pakelyje. Jaunesnysis Kostas - irgi šeimos žmogus. „Jis visą laiką norėjo turėti didelę šeimą, - pasakoja D.Brenciūtė, - vaikas žaisdavo prieš veidrodį ir sakydavo: „Čia mano brolis“... Aš labai myliu savo šeimą, labai džiaugiuosi ja. Ji man prioritetas. Žinau, kad reikia ją puoselėti, globoti, saugoti, nes ji vienintelė teritorija, kur meilė išlikusi yra“.

„Aš dar turiu porą teritorijų, - po minutėlės pasitaisys K.Smoriginas, - dainas, teatrą, keletą draugų, prisiminimų...“

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s