Kristina Tarasevičiūtė: Madam Hortens vaidmuo reikalauja „paimti“ žiūrovą

- Garsusis choreografas Lorka Masinas (Lorca Massine) baletui „Graikas Zorba“ atrinko geriausius šalies baleto šokėjus. Jums patikėtas vienas svarbiausių vaidmenų. Ar laikote tai pasiekimu, įvertinimu?

- Be jokių abejonių, tai didelis mano darbo įvertinimas. Kai pranešė, kad buvau atrinkta kurti Madam Hortens, netekau žado. Baleto trupės vadovas Donatas Bakėjus pagalvojo, kad nutrūko telefono ryšys. (Juokiasi.)

- Kokia bus jūsų Madam Hortens? Į ką labiau gilinasi baleto šokėjai: į šokio ar scenarijaus subtilybes?

- Dar sunku atsakyti, kokią jūs ją išvysite scenoje, kokią ją man leis sukurti choreografas. Madam Hortens suprantu kaip savo gyvenimo gražiausiame etape užstrigusią vyresnio amžiaus moterį, kuri kadaise skendėjo prabangos ir dėmesio jūroje, o dabar niekaip nenori paleisti praeities, susitaikyti su realybe. Mano nuomone, šis vaidmuo yra tikras iššūkis kiekvienai balerinai. Jis reikalauja puikių vaidybos įgūdžių, gebėjimo „paimti“ žiūrovą. Antraip nežinančiam istorijos žiūrovui Madam Hortens gali pasirodyti tarsi beprotė.

Kuriant vaidmenį, man įdomiausia yra išnarplioti kito žmogaus gyvenimą, atrasti jo poelgio pateisinimų, sukurti savitumą. Šokis be šios kūrybinės dalies man - tik sportas su šypsena ar liūdesio antakiais veide. Bet... egzistuoja ir tokių vaidmenų balete, kur vaidybai net nėra vietos, tokiu atveju visas dėmesys ir laikas atiduodamas tik technikos tobulinimui.

- Papasakokite, kokį įspūdį jums paliko šio teatro trupė, šokti atvykstantys kolegos?

- Čia visada smagu sugrįžti - juk čia dirbau du sezonus, sukūriau vaidmenų ir „vaidmenėlių“, išmokau būti universalia šokėja, atradau tikrų draugų. Kaip jaunutei artistei, tai buvo labai gera mokykla, paruošusi bet kokioms situacijoms gyvenime. Taip pat smagu matyti kolegas iš Kauno valstybinio muzikinio teatro, Anželikos Cholinos šokio teatro, Baltijos baleto teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Beveik visi esame baigę tą pačią mokyklą „pamečiui“, kartu užaugę, tad jaučiuosi tarsi namie su senais draugais.

- Ko iš baleto „Graikas Zorba“ tikėtis žiūrovams?

- Tai daugiau nei 30 šalių pastatytas spektaklis, kurį matė daugiau kaip du milijonai žmonių. Tai pasako viską. Tai bestseleris! Aš pati, dar būdama Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, jį mačiau gal penkis kartus, ir visada tik stovėdama, nes bilietai būdavo iššluojami.

- Jūsų įsimintiniausi baleto vaidmenys?

- Sunku atsakyti: įsimintiniausi man ar žiūrovams?.. Nors esu sukūrusi pagrindinių ir antraplanių vaidmenų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Anželikos Cholinos teatre, Gyčio Ivanausko teatre, Vilniaus balete, įvairiuose šokio projektuose, tačiau man įsimintiniausi: Rožė („Skinsiu raudoną rožę“) ir Geiša („Geiša“).

Kurdama Rožės vaidmenį aš dar niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi, o kam yra tekę dirbti su choreografu Aurelijumi Liškausku žino, kad jis labai reiklus vaidmens išpildymui. Buvo daug „netikiu!“ ir dar daugiau ašarų. Net dabar būtų baisu pasižiūrėti vaizdo įrašą ir konstatuoti, ar man pavyko, bet tai tikrai buvo įvykis, stipriai užauginęs mane kaip artistę.

Nors Geiša man buvo emociškai kur kas artimesnė, tačiau šis vaidmuo tapo iššūkiu tiek psichologine, tiek fizine prasme. Premjeros metu man buvo 25-eri, o publiką turėjau įtikinti, jog esu 50-etė japonė. Buvo labai sunku save „susirinkti“, „nuimti“ visas įprastas plačias sceninės kalbos manieras. Teko ieškoti naujo būdo papasakoti itin dramatišką istoriją kuo minimalesnėmis raiškos priemonėmis, nepaisant to, kad kojos šoko grand pa. Po šio vaidmens emocinio ir fizinio sunkumo apdujusi vaikščiodavau dar dvi dienas.

- Jūs šokate ne tik baletą?

- Taip, esu ne tik baleto šokėja. Kadangi šiuo metu turiu itin platų repertuarą, nenustebkite mane pamatę su lietuvių liaudies kostiumu valstybinio ansamblio „Lietuva“ koncertuose ar su kankano sijonu Panevėžio muzikiniame teatre. Taip pat mane galite pamatyti Kauno valstybinio muzikinio teatro balete „Kita Pelenės istorija“ bei Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklyje „Otelas“.

- Meilė scenoje ir gyvenime: kur audros didesnės?

- Kai tiek laiko praleidi scenoje išgyvendama skirtingas istorijas ir su jomis tiek gastroliuoji kaip aš, norisi tik ramybės. Taikos ir ramybės… Bei skaniai pavalgyti. Aišku, gyvenime yra nutikę visko. Yra buvę periodų, kai pasijutau kaip melodramos aktorė, kurios niekas nefilmuoja, bet tuo džiaugiuosi. Tikiuosi, šią patirtį kada nors panaudoti kuriant personažą.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios aš taip veržiausi į teatrą, ir buvo galimybė išgyventi svetimą gyvenimą su bilietu atgal į savąjį.

- Sakoma, kad balerinų profesija visiškai nesuderinama su vaikais ir šeima…

- Neturiu vaikų, tad nežinau, kaip ten yra iš tiesų. Manau, balerinų, šokėjų darbo grafikai tikrai nėra skirti ar pritaikyti norintiems puoselėti šeimos vertybes. Ne viena vaikų karta yra užaugusi lakstydama teatro koridoriais, kol jų tėvai repetuoja, ar užaugę nematydami šokančio, dainuojančio, vaidinančio mamos ar tėčio.

- Ar lieka laiko poilsiui, širdžiai maloniai veiklai?

- Deja. Lietuvos šokėjų algos, išskyrus dirbančius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra vertos pašaipos, tad turi rinktis: arba širdį džiuginantis darbas ir jokio poilsio, arba verkianti širdis, tačiau turiningas poilsis.

- Kaip jums pavyksta išlaikyti „tinkamas“ kūno formas?

- Būna visokių epizodų gyvenime. Natūralu. Tačiau scena yra negailestinga: būdamas joje turi susitaikyti, kad kol šoksi privalai save prižiūrėti, turi atrasti savą metodiką, kad atrodytum ir jaustumeisi puikiai.

Manau, kūno formos labai atspindi psichologinę būseną, tad svarbu rūpintis savo vidinio pasaulio stabilumu, maisto papildais, skirti laiko sau ir savo kūnui.

- Repeticijos Klaipėdoje: ar ranka pasiekiama jūra padeda darbą vasarą vadinti ir malonumu?

- Kadangi esu kilusi iš Palangos, šis kūrybinis procesas man yra aukščiausio lygio atostogos: įdomus darbas, jūra, mamos maistas, draugai. Ko dar galima norėti?