Solisto Kosto Smorigino palaikymo komanda Milane: tėvai Dalia Brenciūtė ir Kostas Smoriginas...

- Ar sulaukėte tėvų komplimentų? - po premjeros kalbinome solistą K.Smoriginą.

- Taip, jie po kelionės kruiziniu laivu suskubo atvykti į Milaną. Iš tėvų sulaukiau ne tik komplimentų, bet ir labai sveikos kritikos. Jos tikriausiai bus ir daugiau, nes per tas kelias savaites Lietuvoje bendrausime. Mano svajonė nuvykti kartu su savo šeima ir tėvais į Palangą, kur kvepia stintomis, o šias žuvis aš labai mėgstu.

- Esate dainavęs daugelio Europos šalių teatruose, tarp jų ir garsiajame Londono „Covent Garden“. Kur iš Vilniaus toliau drieksis jūsų kūrybos maršrutai?

- Vilniuje būsiu iki vasario 12 dienos, o paskui vyksiu į Birmingamą, kur su simfoniniu orkestru dainuosiu oratorijoje „Stabat Mater“. Savaitei esu pakviestas į Latvijos nacionalinį operos ir baleto teatrą padainuoti keliuose operos „Karmen“ spektakliuose. Ryga man kelia sentimentų dar ir dėl to, kad ten prasidėjo mano operinė karjera, ten mane ir kolektyvas, ir publika mylėjo. Tai man bus geras tramplinas į Zalcburgą (Austrija), kur bus naujas modernus „Karmen“ pastatymas, toliau manęs laukia Don Žuano vaidmuo Čilėje ir kt.

- Tad jūsų laukia ilgas išsiskyrimas su šeima?

- Toks artisto, kuris dainuoja dažniau svetur negu namuose, likimas. Bet dabar, kai mūsų mažylis paaugęs, kelionės lėktuvu su juo ir Kostuku nėra problema. Viskas mūsų šeimoje gerai, o klajokliškas gyvenimas man yra įprastas. Be to, juk smagu, kai nuvykstu į užsienio valstybes, pasakyti, kad esu lietuvis, kartais paaiškinti, kur toji Lietuva, bet tik kartais. Juk daug kas žino Lietuvos krepšininkus, kai kuriuos muzikus.

- Jūs iš Vilniaus išvykote senokai. Kiek laiko teko praleisti Italijos mieste Milane, garsiajame „La Scalos“ teatre, kuriame rengėte ir keturiuose spektakliuose sudainavote Mazeto partiją V.A.Mocarto „Don Žuane“?

- Nei daug, nei mažai - pustrečio mėnesio. Per tą laiką, prisipažinsiu, buvau trims dienoms iš Milano pabėgęs. (Juokiasi.) Po generalinės spektaklio repeticijos atsirado kelios dienos laisvo laiko ir aš niekam nesakęs kelioms dienoms inkognito buvau atvykęs į Vilnių. Labai buvau pasiilgęs šeimos. Žinoma, rizikavau, jeigu apie šį žygį būtų sužinojusi teatro vadovybė, tai nebūtų paglosčiusi. Vilniuje kiek atsikvėpiau, pasiėmiau vyresnėlį Kostuką ir grįžau atgal į Milaną. Kiek vėliau atvyko ir žmona Dainora su mažiuku Mykolu.

- Operoje „Don Žuanas“ jūsų atliktas Mazeto vaidmuo nėra labai didelis, užtat tokiame garsiame teatre ir pas garsius operos statytojus. Kuo jus praturtino tie pustrečio mėnesio, praleistų „La Scaloje“?

- Žinoma, Mazetas nėra vienas iš pagrindinių vaidmenų šioje operoje, bet labai svarbus, nes paprasčiausiai be jo nebūtų visos tos muzikine kalba papasakotos Don Žuano istorijos, kurią, manau, yra girdėję ir mokinukai. Man atrodo, kad Mazetas ir Cerlina yra vieninteliai normalūs žmonės visoje operoje. (Šypsosi.) Buvimas garsiajame operos teatre mane, be abejo, praturtino ir kaip artistą, ir kaip žmogų. Stebėjau atlikėjus, kurie šiuo metu yra pasaulio operos viršūnėje. Tai, kad teko būti vienoje scenoje su tokiais pasaulinio garso solistais kaip Peteris Matei (Peter Mattei), Ana Netrebko (Anna Netrebko), Brinas Terfelis (Bryn Terfel) ir kiti, buvo labai gera mokykla. Tas garsenybių pamokas sekiau ir akimis, klausiau ausimis ir jaučiau didžiulį malonumą.

- Kokį įspūdį jums padarė pats teatras? Juk jame dainavote pirmą kartą?

- Tai, be jokios abejonės, puikus ir labai įspūdingas teatras. Jame jaučiasi senoji operos dvasia, kurią bandoma išlaikyti, nors pastaruoju metu čia šeimininkauja ne vien italai. Dabartinis „La Scalos“ generalinis direktorius yra graikas. Tame teatre dainuoti yra labai didelė atsakomybė. Visa Italija, jos gyventojai ir svečiai, spauda šiam teatrui skiria daug dėmesio. Niekur man neteko matyti, kad prieš spektaklius prie kasų stovėtų po kelis šimtus žmonių. Italai labai audringai ir aštriai reiškia savo nuomonę. Jeigu jiems patinka, tai garsiai šaukia: „Bravo!“, o jeigu ne - tai nušvilpia. Na, kad dar labiau pajusčiau to teatro dvasią, reikėtų jame pabūti ilgėliau. Ir dar solistams labai svarbu, kad teatre yra nepaprastai geras orkestras, kuriam vadovauja Danielis Barenboimas. Buvo labai smagu su juo padirbėti, išklausyti įvairiausių patarimų.

- Gal sulaukėte pasiūlymų ateityje dainuoti šiame teatre?

- Pasiūlymų, be abejo, turiu ganėtinai svarių, tačiau apie tai, kol dar nepasirašiau sutarčių, negaliu šnekėti.

- Ar Naujuosius metus Italijoje šventėte kaip nors ypatingai?

- Kalėdas šventėme su naujais draugais, kurie taip pat buvo pakviesti į „La Scalą“, o paskutinę metų dieną ėjome į vieną parodų salę pažiūrėti Leonardo da Vinčio paveikslo „Paskutinė vakarienė“. Jausmas neapsakomas. Manau, vieno karto neužtenka pažiūrėti šio šedevro, kad suvoktum iš tiesų, ką jis mums visiems reiškia. O sausio 1 dieną iš pat ankstyvo ryto išlydėjau šeimą atgal į Vilnių ir laukiau savo spektaklių.

- Turėjote laisvalaikio Italijoje?

- Kai vyko operos repeticijos, pareidavau į išnuomotą butuką, galima sakyti, tik pernakvoti, nes dirbome po 11 valandų per dieną. Paprastai pirmadienis - teatro nedarbo diena, bet dažniausiai ir tą dieną dirigentas sumanydavo muzikinę repeticiją. Na, o kai turėdavau laisvą pusdienį, paprasčiausiai ilsėdavausi, be to, reikėdavo „prasidainuoti“. Visą laiką buvo įjungtas budėjimo mechanizmas. (Juokiasi.) Nors man teko dainuoti antroje spektaklio sudėtyje, turėjau būti pasirengęs, jeigu kartais kas atsitiktų ir tektų pakeisti pirmosios solistą. Na, bet to nereikėjo.

- Kada jūsų bosą vėl išgirs Lietuvos publika?

- Mielai padainuočiau ir Lietuvos teatruose ar filharmonijoje, bet kol kas mano darbų grafikas artimiausiais metais labai ankštas, o planai siekia iki 2015 metų. Žinoma, tarpelių yra. Tad, jeigu atsirastų galimybė, mielai padainuočiau gimtinėje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"