respublika.lt

2018 liepos 19, ketvirtadienis

Kostas Smoriginas: Buvome liaudies artistai, o tapome liaudies priešaisnuotraukos (14)

2018 balandžio mėn. 21 d. 08:16:13
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ

Žinių troškimas ir noras save nugalėti - tai, kas žinomą aktorių ir muzikantą Kostą SMORIGINĄ veda į priekį ir neleidžia paskęsti nuoskaudose. O nuoskaudų yra. Jam skauda dėl valstybės kultūros politikos, dėl valstybės santykio su paprastu žmogumi, dėl emigracijos, dėl po truputį nykstančios Lietuvos. Neskauda tik dėl jaunimo, kuris, anot aktoriaus, yra gabus, entuziastingas ir kupinas idėjų. Vasario mėnesį antrą insultą patyręs K.Smoriginas šiandien jau po truputį atsigauna - planuoja grįžti į sceną, dirba su nauja programa ir yra nusiteikęs optimistiškai. „O kas man belieka?“ - retoriškai klausia aktorius.

 

- Šį savaitgalį minėsite savo 65-ąjį gimtadienį. Ar ši data jums yra tam tikra riba, kai reziumuojate praėjusius metus ar susidėliojate darbus ateinantiems metams?

- Ne. Gimtadienis man apskritai yra paprasta darbo diena. Dažniausiai jį praleidžiu scenoje. Artistams juk nėra nei Naujųjų metų, nei šventinių dienų, nei gimtadienių. Tai ne ta specialybė. Visiems kitiems darai šventę, bet ne sau. Šį kartą - 65-eri - lyg ir apvali data, bet neturiu už ką, neturiu kur ir kaip.

- Gimtadienis ar paprasta diena - scenoje ne tik atiduodate, bet ir gaunate...


- Be abejo, gauni didžiulį užtaisą, žiūrovų meilę, pripažinimą. Tai yra specialybė ir duodanti, ir gaunanti. Kitaip negali būti. Kokia prasmė kitu atveju? Kaskart išeidamas į sceną nori, kad žiūrovai tave priimtų, kad jūsų taškai susiliestų. Tai labai svarbu. Čia ne detalių gaminimas traktoriams, kad jie važiuotų. Čia kitokios detalės - supoetintos, sualegorintos.

- Matyt, ne veltui sunkiausiais momentais žmonės atsigręždavo į meną, į kūrybą...

- O kaip gi kitaip išsakyti savo vidinį pasaulį? Kaip kitaip išreikšti nepasitenkinimą ir nesupratimą to, kas vyksta aplink tave? Anksčiau, gūdžiais sovietiniais laikais, buvo surasta Ezopo kalba. Viskas buvo užkoduota, nors visi puikiai tą kodą skaitė. Viskas buvo paslėpta, tarsi tiksinti bomba. Tik šitaip galėjai išreikšti savo santykį su santvarka, su nelaisve, vergija.

- Menininkas scenoje yra laisvas sakyti tai, ko galbūt šiaip gyvenime negalėtų pasakyti?

- Menininkas niekada nėra laisvas. Jį stabdo vidinė laisvė, vidinis ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtis. Apskritai žmogus niekada nebus laisvas, nes jis gyvena visuomenėje. O visuomenė yra sukūrusi tam tikrą sistemą, tam tikrą įstatymų bazę, kurios tu, nori nenori, turi laikytis. Priešingu atveju, iškrisi iš tos visuomenės ir tapsi balta varna.

- Kaip manote, ar šiandien menas neperžengia tam tikrų ribų? Kartais atrodo, kad šiuolaikiniai kūrėjai labiau bando šokiruoti, nustebinti, o ne atskleisti problemas.

- Taip, beribė laisvė irgi nėra gerai. Dabar suprantu, kad cenzūravimas yra reikalingas. Aš vaidinau puikioje japonų dramaturgo Kokio Mitanio pjesėje „Juoko akademija“. Atlikau karininko cenzoriaus vaidmenį. Anksčiau buvo tokia organizacija „Glavlitas“, jauni žmonės ten nešė savo pjeses, o cenzorius žiūrėdavo, gali jas praleisti ar ne. Kartą senas saugumietis, užuot atmetęs pjesę, liepia ją perrašyti. Autorius kiekvieną rytą ateina su nauju variantu. Cenzorius niekaip negali suprasti, kas per užsispyrimas, kas per kūrybinis procesas stumia tą žmogų, kas jį motyvuoja. Galiausiai pats įsitraukia į tą kūrybinį procesą, pats padeda rašyti. Istorija baigiasi jų didžiausia draugyste ir supratimu, kad cenzūra nėra visagalė. Bet nežinau, ar šiandien Lietuvoje reikėtų kalbėti apie meno cenzūrą, kai visa meno ir kultūros politika neturi jokios kultūros.

- Valstybė neskiria pakankamai dėmesio kultūrai?

- Valstybės prioritetas turi būti kultūra. Paskui gali eiti ekonominiai pasiekimai. Jūs paklausykite, kokią nesąmonę jie mums visą laiką purškia? Kad pas mus ekonomiškai kažkas vyksta, kažkokie stebuklai, kad mes tokioje vietoje ar kitokioje. Kokioje mes vietoje? Mes lygioje vietoje, kapstomės kaip karvės ant ledo lygiai toje pačioje vietoje. Visi tie laimėjimai yra tik popieriuose.

- Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad ta kultūra taptų prioritetu?

- Visų pirma, turėtų būti suformuota valstybės kultūros politika. Visos valstybės tą perėjo. Reikia pradėti nuo švietimo, kultūros politikos, nuo pagalbos jaunoms šeimoms. Juk ten ir prasideda kultūra. Tas mažas žmogeliukas, išgirdęs Lietuvos himną, turėtų atsistoti ir pridėti ranką prie širdies. O dabar viskas daroma tik formaliai. Pirmas kūrinys, kurį reikėtų perskaityti vaikams - „Brisiaus galas“. Supratęs šį pasakojimą, vaikas niekada nemes šuns nuo tilto. Štai ir visa pradžia. O jie sistemas keičia, makaluoja kuo toliau, tuo sudėtingiau.

- Gal jaunoji karta pakeis esamą netvarką?


- Jaunoji karta yra puiki. Pažįstu daugybę jaunų žmonių, aktorių. Reikia leisti jiems išbujoti, išsidraskyti, išsitaškyti, išsišėlti ir jie grįš prie tų pačių moralinių normų, kaip kad jų tėvai grįžo, grįš prie Bethoveno ir amžinų vertybių.

- O jūs pats esate iš tų, kurie leidžia jaunajai kartai klysti ar pamokote, duodate patarimų?

- Jei galiu savo pavyzdžiu ką nors pamokyti ar įspėti, kad nedarytų to ar ano, žinoma, taip ir padarysiu. Negi matydamas, kaip vaikas, tarkime, vartoja narkotikus, sakysiu, tu vartok toliau, kai prieisi liepto galą, tada mes su tavimi pasikalbėsime. Negaliu į tai ramiai žiūrėti, nors mano šeimoje to niekas nedaro. Bet auga anūkai ir juos mokau ne draudimais ar liepimais, o pasakojimais, pavyzdžiais. Kartu su savo anūku dažnai žvejoju. Pasakoju jam, kad žuvis lygiai taip pat yra gyvas sutvėrimas, jį sukūrė Dievas ir atimti jam gyvybę irgi yra tam tikra nuodėmė, nepaisant to, kad žmonijos prigimtinė teisė yra rinkti, žvejoti ar medžioti. Neaiškinu primityviai, neliepiu daryti tik taip ir ne kitaip. Man ir pačiam nepatinka tokie pamokslavimai. Noriu būti laisvas. Noriu pats rinktis, kaip man patogiau gyventi. Tarkime, nesu labai praktikuojantis katalikas, bet žinau, kad virš mūsų yra aukštesnė jėga, ir kad ji daug ką sprendžia. Esu palankus religijai, bet su Dievu galiu kalbėti be tarpininkų, o toks dalykas kaip išpažintis man sukelia diskomfortą.

- Užsiminėte apie anūkus. Ar daug laiko praleidžiate su jais?

- Kaip išeina, kartais daugiau, kartais mažiau, bet pasiilgstu tų savo vaikučių. Turiu dvi mergaites ir du berniukus, esu bagotas. Džiaugiuosi jais. Ir savo sūnumi labai džiaugiuosi. Kaip tik neseniai buvau jo koncerte. Žaviuosi juo ir gerbiu jį kaip asmenybę, kaip atlikėją. Jis darbštus, rūpinasi savo šeima.

- Jūsų sūnus taip pat yra menininkas. Sutikite, kad būti menininku yra didelė atsakomybė. Nepavargstate nuo to?

- Esi viešas asmuo ir viešoje erdvėje neturi teisės daug ko daryti, nes vis tiek atsiras kas nors, kas tave pažįsta. Bet tai, kad neleidi sau kažko, nėra blogai. Jaunystėje aš sau daug ką leisdavau. Leisdavau ieškoti nuotykių naktimis... Bet tam ir yra jaunystė, kad galėtum išsidūkti, pabaksnoti nosimi ten, kur negalima. Paskui ateina tam tikras momentas, kai supranti, kad esi profesionalas ir tau tai neleistina. Labai sunku uždirbti vardą. 30 metų tą dariau, bet galiausiai tas vardas pradeda dirbti tau.

- Nepavargstate nuo tos atsakomybės?

- Pavargstu kaip ir visi žmonės. Pavargau nuo ligos, nuo šitų metų, pavargau nuo neteisybės ir nuo mokesčių inspekcijos. Nesuprantu, kodėl mokesčių inspekcija, suradusi klaidą, laukia visus metus, o paskui atsiunčia pranešimą, kad man priskaičiuoti delspinigiai. Pastato tave į tokią buratino poziciją, ir tu supranti, kad esi bejėgis. Prašai pagalbos, kad prieš valstybę nebūtum skolingas, o jie sako - susiraskite buhalterį. Toks santykis mane nervina. Arba - paskiria tau pirmojo laipsnio valstybinę pensiją, kuri yra 231 euras. Bet jos gauti aš negaliu. Negauna nei Juozas Domarkas, nei Eimuntas Nekrošius, nes mes gauname apmokestinamas pajamas. Čia absurdas. Mūsų mokesčių sistema yra idiotiška. Jau nekalbu apie pensijas. Kas leidžia tai daryti?

- Bet tuos įstatymus kuria žmonės...

- Bėda ta, kad nėra žmonių, kurie sirgtų už valstybę. Nemanau, kad visi neserga, bet dauguma į Seimą ateina tvarkyti savo reikalų. Kol neišaugs turtinga karta, kuri bus nepriklausoma nuo algos, pati save galės išlaikyti ir uždirbti tiek, kad užteks ir jiems, ir jų vaikams, kuri į Seimą ateis iš patriotizmo, tol teisybės nebus. Dabar pas mus nėra net vidutinės klasės. Kokia čia vidutinė klasė? Kai šią akimirką sąskaitoje turi 2 tūkst. eurų? Čia ne klasė. Aš suprantu, kad norvegai moka didelius mokesčius, bet jie išeina į pensiją ir gali keliauti po visą pasaulį. Ateina laikas, kai jie gyvena sau. Taip ir turėtų būti. O kada dar gyventi? Visą gyvenimą dirbi, bet, užuot gavęs didelius pinigus, gauni kapeikas. Tokia sistema ir niekam nepasiskųsi, Tėvynės nepasirinksi. Po to ateina senatvė, manai, kad išėjęs į pensiją skirsi daugiau laiko sau. Bet tada užpuola ligos. Štai ir visas tavo - buvusio sovietinio ir 27 metai nepriklausomos Lietuvos, kuri nubraukė visus tavo nuopelnus, žmogaus - gyvenimas. Anksčiau buvome liaudies artistai, o kas dabar? Liaudies priešai?

- Bet gal yra ir teigiamų dalykų šiandien Lietuvoje?

- Yra. Lietuva nestovi vietoje. Ji gražėja. Pažiūrėkite į Vilnių, į mažesnius miestelius - kur tik yra šeimininkas, ten ir gražu. Nuostabu, kad galime keliauti, judėti iš taško A į tašką B per pasaulį, gerai, kad nebėra sienų. Anksčiau bet kokį lenkišką žurnalą apie teatrą skaitydavome akis išplėtę. Suprasdami, nesuprasdami, bet tai buvo langas į pasaulį. Jau nekalbu apie tai, kaip pirmą kartą išvažiavome į užsienį. Paskui supratome, kad ir kitas pasaulis nėra tobulas... Gražu Lietuvoje, tik tuoj čia nebeliks tų, kas ja grožėsis. Juokinga, kai džiaugiasi, jog praėjusiais metais išvažiavo 48 tūkst., o šiemet - tik 44 tūkst. 4 tūkstančiais mažiau. Tai jau yra pasiekimas. Čia visas Seimas turėtų atsiklaupti Nepriklausomybės aikštėje ir melstis, kad Lietuva išliktų ar bent jau būtų duotas šansas išlikti. Aš pažįstu žmonių, kurie išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, jie ten susikūrė gyvenimą, turi darbus, namus, lanko lietuviškas mokyklas. Jie niekada negrįš. O tai buvo gabūs ir iniciatyvūs žmonės. Visi talentingi žmonės išvažiuoja, visus verbuoja užsienio šalys - gydytojai išvažiuoja, kiti specialistai. Ir aš nė vieno jų nekaltinu. Nesmerkiu net ir tų, kurie išvažiavo dėl ekonominių priežasčių. Tokia žmogaus prigimtis. Kodėl jis čia turi gauti 300 eurų ir kankintis, visą atlyginimą sumokėti už butą? Ten nuvažiuos, gaus 1000 eurų, dirbdamas prie traktoriaus, ir jokio rūpesčio nematys.

- Daugelis jaunų žmonių įsivaizduoja, kad pasirinkę dainininko karjerą gyvens gerai...

- Ne. Renkantis dainininko ar aktoriaus profesiją iš karto reikia išbraukti du žodžius - šlovė ir pinigai. Niekada mūsų šitoje sistemoje menininkas nebus turtingas, nes valstybė nevertina intelektualaus darbo - idėjos, meninio, edukacinio projekto. Pabandykite gauti pinigų kokiam nors edukaciniam projektui. Aš nueisiu, gal dar ir gausiu. Bet mecenatams neapsimoka, nes mokesčiai juos karpo iš visų galų. Pas mus nėra jokio labdaros įstatymo. Kol valstybės santykis bus toks, taip ir vilksimės kaip ta karvė ant ledo - du žingsniai į priekį, du - atgal.

- O kokiam žmogui patartumėte eiti tuo menininko keliu?

- Pirmiausia žmogus turi trokšti žinių ir būti apsiskaitęs. Pažįstu gabių, jaunų aktorių. Jie pasirinko šitą kelią, nes neturėjo kito. Jie kuria nuostabius dalykus. Teatras nestovi vietoje. Jei mano anūkas norės eiti į teatrą, be abejo, aš jį perspėsiu, pasakysiu, gal tu kokią žemiškesnę profesiją pasirink, kad nereikėtų badmyriauti, kad nebūtum priklausomas nuo režisierių, nuo vaidmenų, pagaliau nuo valstybės atlyginimo. Bet jei matyčiau, kad čia jo kelias, nestabdyčiau. Kiekvienam galiu pasakyti - būti aktoriumi yra sunku, bet niekam negaliu uždrausti eiti, bandyti, vaidinti teatre ar televizijoje. O kaip išmokti, jei nepabandysi? Aš sutinku, kad lietuviški televizijos serialai yra siaubingi, bet nedarydamas tų siaubingų serialų nepadarysi ir gero. Artistas turi filmuotis, jis turi suprasti, kas yra darbas su kamera.

- Nesate iš tų, kurie mano, kad televizija gali sugadinti aktorius?

- Gero aktoriaus tikrai nesugadins, bet sutinku, kad jaunam žmogui pakliūti į tą televizijos mašiną, kuri išsunkia ir išspjauna, labai pavojinga. Bet kuriame šou versle yra ta gręžimo sistema. Tu reikalingas tol, kol esi įdomus. Man keista, kai ateina kokia jauna mergaitė ir vadina save aktore. Dar nieko nesuvaidino, o jau aktorė. Jai pačiai dėl to turėtų būti šiek tiek nejauku ir gėda. Ji nesupranta, kad yra įdomi tik tol, kol kažką veikia. Kita vertus, aš puikiai suprantu - baisiai knieti papulti į tą televiziją, tapti žinomam, užsidirbti krūvą pinigų. Labai skanus tas laukinis medus, bet jis turi savo kartumą. Žmonės šito neturėtų užmiršti. Jei turi ką pasakyti pasauliui ar Lietuvai, eik. Dabar net televizijos laidose - tas pats per tą patį. Ar aš žiūriu pokalbius su Rūta, ar su Daiva. Visur kartojasi tas pats.

- Net pašnekovai tie patys...

- Tas kalbančias galvas jau seniai laikas nukapoti. Gal pasikeitus LRT vadovybei situacija pagerės, juk nacionalinis transliuotojas yra labai svarbus. Visus šou velniop išimčiau, išskyrus Editos Mildažytės, kuriame yra bent šioks toks santykis ir pagarba svečiui. Nesumeluota pagarba. O visa kita - labai abejotina. Ne taip pasiruošta. Ne tokie pinigai. Šou lygis viską žudo. O koks nors vaikas žiūrėdamas galvoja, kad čia gerai. Tai kaip man vaikui paaiškinti? Girdėjau tokią frazę, kad jei profesorius negali paaiškinti 8 metų vaikui, ką jis daro, jis - šarlatanas, o ne profesorius.

- Menas šiandien dažnai tampa verslu. Kaip jūs į tai žiūrite?

- Čia ta pati dilema, kaip komercinis teatras ar ne komercinis? „Domino“ teatras laikomas tokiu, tarsi už ribos. O aš galiu drąsiai pasakyti, kad suvaidinti komediją yra daug sunkiau negu tragediją. Tai aukščiausias olimpas, į kurį kopė Čarlis Čaplinas, jis tą darė genialiai, Jevgenijus Leonovas, Jurijus Nikulinas. Tai yra labai sunkus žanras. Nejaugi senovės graikai buvo kvailesni už mus? O jiems buvo reikalingi trys žanrai - tragedija, komedija ir drama. Jie visi turėjo paklausą. O jei yra paklausa, visada bus ir pasiūla. Ir nematau nieko čia gėdingo. Jei į Šekspyro „Makbetą“ ėjo žiūrovai tuntais, tai jis komercinis? E.Nekrošius žagtelėtų tai išgirdęs. Aš komercijoje nematau nieko blogo. Tai yra savotiškas ekonominis ir dvasinis judėjimas.

- Pokalbio pradžioje užsiminėte apie motyvaciją. Kas jus motyvuoja?

- Esu žinių siekiantis žmogus. Man patinka pabandyti, kas yra naujo, neįprasto. Dėl to dirbau su aktorių trio, paskui atsirado projektas su Neda Malūnavičiūte ir Olegu Ditkovskiu. Ką tik baigiau projektą „Klounų dainos“ su Audriumi Balsiu. Dabar laukia kitas projektas, kuriame tik dainuoju, Martynas Kuliavas groja gitara, o A.Balsys - klavišiniais. Jis, matyt, atves į naują diską ir į naują programą, kuri vadinsis „Trise valtyje, neskaitant šuns“. Mes trise, o šunį visada surasime. Kol kas nieko kito pats kuruoti negaliu. Sveikata neleidžia. Daug ką dabar užmirštu. Motyvuoja tai, kad reikia save nugalėti. Tai, kad tavo dainą „Paukščiai“ išrenka į penktą vietą iš visų Lietuvos dainų. Esi priverstas judėti. Teatre greičiausiai jau nebevaidinsiu, nors paskutinis darbas mane „veža”, labai pamilau savo personažą Gintaro Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, tik nejaučiu, kad galėčiau suvaidinti ir išlaikyti tą didžiulį krūvį.

- Bet muzikos scenoje jus dar išvysime?

- Bijau, kad koncertuoti dar koncertuosiu. O kas man belieka? Reikia grįžti į normalų gyvenimą.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (14)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • STREIKAS: Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ dėl lėktuvų personalo streiko kitą savaitę atšaukia 600 skrydžių - jie nebus vykdomi trečiadienį ir ketvirtadienį (liepos 25-26). Tai sukels nepatogumų po 50 000 keleivių kasdien, tviteryje pranešė įmonė.
  • PRALAIMĖJO: JAV futbolo „US Open“ taurės turnyro ketvirtfinalyje trečiadienį „Portland Timbers“ klubas, kuriam atstovauja Vytautas Andriuškevičius, išvykoje 2:3 (1:2) pralaimėjo „Los Angeles FC“ ekipai ir nepateko į pusfinalį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jūs (arba jūsų artimieji) yra susidūrę su aplaidžiu medikų darbu?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate, kad nuo kitų metų parduotuvėse įvedinėtų nedarbo sekmadienius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +15   +19 C

   +16  +17 C

 

   +16 +17 C

  +25  +29 C

   +24  +27 C

 

   +24  +27 C

    5-10 m/s

  2-4 m/s

 

    2-3 m/s

 

USD - 1.1611 PLN - 4.3103
RUB - 73.3060 CHF - 1.1611
GBP - 0.8912 NOK - 9.5023
reklama
Ukis 2018