respublika.lt

2018 rugpjūčio 20, pirmadienis

Kompozitorius A.Bražinskas: Formuojamas globalus žmogus, pusiau lietuvisnuotraukos (8)

2017 spalio mėn. 28 d. 07:59:59
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Algimanto Bražinsko melodijos kadaise skambėjo visoje Lietuvoje. Gamta apdovanojo kompozitorių fantastišku produktyvumu. Dainų, operų, oratorijų, kamerinės, chorinės, simfoninės muzikos, kūrinių vaikams tiek daug, kad net pats kūrėjas nepajėgia visų atsiminti. Jį vertino profesionalai, mylėjo paprasti muzikos gerbėjai. Šiandien, spalio 28 d., Algimantui Bražinskui sukanka 80 metų. Ta proga ir kalbamės. Tačiau kūrėjas iškart įspėja, kad įprastinės jubiliejinės temos jam neįdomios. „Esminė kalba - apie Lietuvą šiandien“, - akcentuoja Maestro.

 

- Ketinau kartu su jumis apžvelgti nueitą kūrybinį kelią, paklausinėti apie tai, kaip pergudravote sovietinius transliacijų iš laisvojo pasaulio slopintuvus, apie jūsų aistrą technikai ir t.t. Sakote, tai neįdomu?

- Įdomu, bet yra dalykų, apie kuriuos kalbėti reikia. Bražinskas vienaip gyveno sovietiniais laikais, kitaip dabartiniais. Šiais laikais daug problemų ir neteisybės. Nebijau sakyti, kad anuomet man, kaip kūrėjui, buvo geriau. Klauskite, pasakysiu, kodėl.

- Kūrybinė laisvė buvo užsmaugta, menininkams privaloma šlovinti Leniną ir partiją. Kodėl tad buvo geriau?

- Visą laiką dirbau. Aš - profesionalas. Mano, kaip kompozitoriaus, karjera prasidėjo anksti. Atsisakiau darbo Kompozitorių sąjungoje, nemačiau prasmės ten gaišti laiką, kai už vieną dainą galėjau kartais gauti tiek, kiek mėnesio alga. Mano kolegos Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Vygandas Telksnys irgi buvo atsidėję vien tik kūrybai.

Sovietmečiu buvo daug kolektyvų. Prie Lietuvos radijo ir televizijos - choras, orkestras, kaimo kapela, vokaliniai ansambliai. Jų repertuaro pagrindą sudarė lietuvių kompozitorių kūriniai, dažnai patys naujausi. Beveik viskas, ką beparašydavau, būdavo nuperkama ir, svarbiausia, įrašoma bei atliekama. Tai buvo geri laikai, juk kompozitoriui svarbiausia - kad jo kūriniai skambėtų.

- Bet buvote verčiami kovoti ideologiniame fronte. Laisvą kūrėją tai žudo.

- Ir aš esu sukūręs keletą dainų apie Leniną, kažkokių ideologinių dainelių vaikams. Žinojome, kokiais laikais gyvename. Jeigu būčiau parašęs kokį antitarybinį kūrinį, tikriausiai nebūtų manęs paglostę. Ir niekas jo neatliktų. O šiandien jei sukurčiau dainą Putinui? Šiandien lygiai tas pat. Kiekviena santvarka turi savo rėmus.

Nesakau, kad viskas buvo idealu. Bet aš neturėjau savęs cenzūruoti. Su Vaclovu Daunoru prikalbėdavome tokių antisovietinių dalykų, kad prisiminęs stebiuosi, kaip mūsų nepasodino. Laviruoti, tiesa, reikėjo. Justinas Marcinkevičius parašė „Homo sum“ - „Mažąsias mišias“. Kūriau joms muziką. Supratau, kad koks durnius, kad ir iš mano kolegų, gali pasakyti: žiūrėk, Bražinskas mišias pradėjo rašyti. Ir viskas būtų sužlugę. Tai pavadinau tiesiog simfonija. Vėliau, žinoma, sugrąžinau tą pavadinimą.

- Teigiate, kad vienus antpečius pakeitėme kitais. Kas mums neleidžia galutinai išsivaduoti, patiems atsakyti už savo likimus?

- Ilgus metus buvome po caro jungu, vis laukiame, kol atsiras geras ponas ir mums padės. Ta baudžiauninko natūra giliai įleidusi šaknis. Jeigu tokios nesąmonės, kurias politikai išdarinėja su mumis, vyktų kur nors Ispanijoje, Turkijoje, ten viskas būtų išvartyta, neliktų akmens ant akmens. O pas mus tik vieną sykį Seimo langus išdaužė. Bendra valstybės nuotaika bloga, žmonės nepatenkinti. Visuomenė nušalinta nuo valstybės valdymo, keikia valdžią, bet nieko nedaro. Gal iš bejėgiškumo, netikėjimo, kad gali kažką nulemti?

- Iš kur tas nykumas? Gal tiesiog nemokame džiaugtis tuo, ką iškovojome?

- Žeidžia neteisybė. Tas jausmas atsirado pačioje Nepriklausomybės pradžioje, ir jis tik stiprėja. Kuriantis naujai valstybei buvo padaryta daug klaidų, privelta neteisybės. Kad ir žemių perkėlimas, tiek žmonių sužalota, pakirstas tikėjimas valstybe, bet ar kas už tai atsakys? Tas kaupėsi kaupėsi, ir šiandien žmonės jau niekuo netiki.

Mūsų verslas išaugo iš Gariūnų berniukų, iš visokių mafiozų. Žinoma, yra ir atsakingų verslininkų, bet skaitau, žmonės skundžiasi, kad bosas blogai elgiasi, algos mažai moka. Ar gali bosas mužikas staiga tapti ponu? Jo mentalitetas liko kaip Gariūnų laikais. Ir tik patys žmonės gali priversti juos elgtis kitaip. Bet jie bėga į užsienius, nes netiki, kad čia bus geriau.

Didžiausias blogis - vis didėjanti pajamų nelygybė. Kuo valstybė turtingesnė, tuo skirtumas turėtų būti mažesnis. Pas mus atvirkščiai. Tiek metų kovojame su korupcija, ir niekas nieko. Tai kurių velnių visa valdžia sėdi? Kad gražiai kalbėtų?

- Nepykite, Maestro, bet galbūt anie laikai jums šviesesni nei dabartis dėl labai proziškos priežasties: pagal ano meto standartus, gyvenote gana pasiturimai, dabar - kaip visi.

- Jei jau kalbame apie pinigus, aš juos užsidirbdavau. Turėjau galimybę kurti įvairiems kolektyvams, viskas buvo atliekama ir apmokama. Rašiau greitai, man sekdavosi, nes žinojau savo galimybes. Ir visi buvo patenkinti.

Atėjo Nepriklausomybė. Tai buvo tarsi revoliucija. Su dideliais iškovojimais, bet, deja, ir su praradimais. Tie pokyčiai, kurie turėjo įvykti, galėjo būti ne tokie skausmingi. Visi džiaugėmės ir tikėjome ateitimi, bet kai reikalo ėmėsi karštakošiai, uolūs vykdytojai, prasidėjo ne pertvarka, o tikrų tikriausias griovimas. Švietimas, kultūra buvo išblaškyti, jau nekalbu apie ekonomiką, žemės ūkį.

Mes tą labai greitai pajutome savu kailiu. Vieną dieną ėmė ir išnyko LRT choras, visi ten buvę ansambliai, kaimo kapelos. Ilgiausiai marino lengvosios orkestrą, vadovaujamą Jaroslavo Cechanovičiaus. O buvo puikus kolektyvas, su ilgametėmis tradicijomis. Taip viskas baigėsi.

O man? Nėra kolektyvų - nėra ir užsakymų, ir honorarų. Amen! Per porą metų viskas apsivertė. Kas man beliko? Kadangi visą laiką domėjausi technika, buvau vienas pirmųjų, pradėjęs dirbti kompiuteriu, sugalvojau imtis natų leidybos. Gavau iš Amerikos specialią programą ir pradėjau spausdinti. Pageidaujančių išleisti savo natas atsirado visai nemažai. Kažkaip prasmukau pro patį juodžiausią laikotarpį.

Iš kūrybos dar buvo galima gyventi metus kitus, kol nebeliko nieko. Tie laikai pasibaigė negrįžtamai. Visiems, ne vien man. Šiandien vien tik popsistai sugeba verstis iš visai nemažų honorarų.

- Tai tik rodo, kad toks žanras irgi reikalingas.

- Žinoma, kad reikalingas. Bet prisimenu pačią pradžią, kai kūrėsi lietuviška estradinė muzika. Profesorius Eduardas Balsys buvo didelis jos entuziastas, paskui įsitraukė Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys, Algimantas Raudonikis, Rimvydas Racevičius, Mikalojus Novikas, Mikas Vaitkevičius - visa plejada puikių kūrėjų. Per kelis dešimtmečius buvo sukurtas populiariosios lietuviškos muzikos, kurią mylėjo, klausėsi, dainavo, aukso fondas.

Ir tai jau nebepakartojama. Mūsų estrada, tikra lietuviška estradinė daina, kuri buvo be galo populiari, nunyko kartu su J.Cechanovičiaus orkestru. Orkestras įpareigoja būti tam tikro lygio, jis sukuria tokią atmosferą, kad ne kiekvienas gali lipti į sceną kartu. Šiandieninių vadinamųjų dainininkių niekas prie jo nė iš tolo neprileistų.

Bet gamta nemėgsta tuštumos. Prasidėjo saviveikla, iš visų pakampių ėmė lįsti kas netingi.

- Ir ką mes turime dabar?

- O dabar turime bumčikus. Kažkada vienas gerbiamas profesorius pasakė, kad mes su Raudonikiu teršiame eterį. Tai dabar eteris virto šiukšlynu. Kai tik išgirstu šiandieninę dainą, iškart išjungiu radiją - man bloga darosi. Dabar vyksta Šimtmečio dainos rinkimai. Sugalvojo naujai perdainuoti populiarias estradines dainas. Klausausi „Vilniaus stogų“ - tempas ne tas, instrumentacijos baisios, išsityčiota iš dainos charakterio. Ją net sunku atpažinti.

Per visą Nepriklausomybės laiką sukurta tik viena kita vertinga daina. Visa kita - pilka masė, kaip tapetai ant sienų, mėgdžiojimas amerikoniškų bumčikų.

Jeigu taip įnirtingai kovojame dėl trijų svetimų raidžių, giname nuo jų savo abėcėlę, kodėl niekam nerūpi, kad 50 proc. per radiją, televiziją einančių dainų skamba anglų kalba? Atsirado sakančių, kad angliškai galima geriau pasakyti negu sava gimtąja. Pasikeitė kai kurių televizijos diktorių kalbėjimo maniera, jų net fonetika nelietuviška. Mane tas tikrai erzina.

- Tai imkit ir jūs sukurkit, nušluostykit nosį dabartiniams dainų rašytojams. Bet tylit ir jūs, ir kiti jūsų kartos autoriai.

- Kam to reikia? Į mane tik pažiūrėtų kaip į kokį keistuolį iš anų laikų. Kartą parašiau penkių minučių trukmės baladę. Mane sukritikavo, esą penkių minučių daina per ilga, neatitinka trijų minučių dainos formato. Iš kur jie visa tai traukia? Gal aš, visą gyvenimą rašęs dainas, žinau, kokio ji turi būti ilgio? Visose srityse atsirado komsomolcų, pasiruošusių uoliai tarnaut. Net muzikoje.

Apie muziką vaikams apskritai sunku kalbėti. Šiai auditorijai skirta muzika tokio žemo lygio, kad prasčiau jau būti nebegali, ją kuria muzikos mokytojos, darželių auklėtojos. Pernai vyko Moksleivių dainų šventė. Repertuaras daug kur stebino. Pavyzdžiui, Dzūkijos partizanų himnu laikoma „Palinko liepa šalia kelio“ paverčiama bumčiku ir duodama dainuot vaikams. To dar nebuvau regėjęs.

Kitados keistai atrodė „Chorų karai“, tie staipymaisi, Amerikos juodaodžių chorų mėgdžiojimas. Viskas išbalansuota, kas sava, lietuviška - pamiršta. Visos tos svetimybės formuoja kitokį žmogų, globalų, tokį tik pusiau lietuvį. Ir tas vyksta ne tik muzikoje, visose kitose srityse taip pat. Daromas nusikaltimas. Aš norėčiau, kad atsirastų žmogus, kuris vieną sykį surašytų rekordininkus kabutėse, kas daugiausia pridirbo mūsų kultūrai, švietimui ir ekonomikai. Reikia išstatyti juos į gėdos lentą, kad jie niekur daugiau gyvenime negalėtų pasirodyti.

- Ar šiandien tebekuriate?

- Kažkada, kai manęs paklausė, vienam tokiam pasiūliau į snukį. Paklauskit manęs, mano kolegų, ką mes darome su savo kūriniais. Kišame į stalčių! Visi tą patį pasakys. Nėra jokių galimybių, kad tai, kas sukuriama, būtų atlikta.

Dabar mano stalčiuje guli miuziklas, opera vaikams, didelis ciklas chorui ir daug kitų kūrinių. Bandžiau tartis su vienu profesionaliu choru, tai manęs klausia: o kas mums mokės? Dabar visi klausia, kas mokės.

- Gal nemokate šiuolaikinių taisyklių - eikite į Kultūros tarybą, pateikite projektą ir t.t.

- Buvo kreiptasi. Bet neparėmė. Vadinasi, nereikia. Velniai juos žino, ko jiems reikia ir ko nereikia.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PLANAI: Ispanijos vyriausybė planuoja šią savaitę pradėti diktatoriaus Francisco Franco (1892-1975) palaikų perkėlimo iš Kritusiųjų slėnio komplekso prie Madrido procedūrą.
  • FUTBOLAS: Lietuvos futbolo A lygos 22-ojo turo rungtynėse sekmadienį Vilniaus „Žalgirio“ komanda namuose 4:0 nugalėjo „Kauno Žalgirio“ ekipą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums trukdo viešai vaikus žindančios moterys?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +16   +18 C

   +13  +16 C

 

   +5 +6 C

  +25  +29 C

   +20  +22 C

 

   +18  +19 C

  2-5 m/s

  3-4 m/s

 

    1-2 m/s

 

USD - 1.1391 PLN - 4.3115
RUB - 76.8166 CHF - 1.1338
GBP - 0.8958 NOK - 9.6795
reklama
Ukis 2018