respublika.lt

2017 liepos 28, penktadienis

Ko liūdi Vežimo teatro lėlėsnuotraukos (2)

2017 birželio mėn. 12 d. 08:04:56
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Panevėžio lėlių vežimo teatre sezoniškumas jaučiamas beveik kaip žemės ūkyje. Tik čia viskas atvirkščiai. Nes pavasaris ir vasara, kai žemdirbiai pluša laukuose, teatre - atoslūgio metas. Todėl lėlininkai kas vasarą išsirengia gastrolių. Jau prasidėjo šiųmetinės. Spektaklius pamatys šimtai Šiaurės ir Rytų Lietuvos kaimuose gyvenančių ir atostogaujančių vaikų. Tačiau teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Markuckis džiaugsmu netrykšta, o jo balso intonacijose daugiau nerimo. „Gal tik mano kalbėjimo natūra tokia. Šiaip aš esu optimistas“, - sako režisierius, pernai apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

 

Tačiau teatralo klausant apima liūdesys. Taip paprastai atsitinka, kai griūva kažkas romantiško. Tarsi krinta aura, teatrą gaubusi tris dešimtmečius. Ir iš to ima atrodyti, kad ir teatro lėlėms liūdna. Nors iš tiesų taip būti negali. Šis interviu, o gal greičiau išpažintis, apie menininko nerimą.

- Neseniai sėdau į automobilį ir keliavau tuo maršrutu, kuriuo šią vasarą buvome numatę važiuoti teatro vežimu. Trumpai tariant, ratas toks: Panevėžys - Kupiškis - Pandėlys - Biržai - Vabalninkas - Panevėžys, - pasakoja režisierius. - Važiavau ir pasidarė liūdna. Dėl to, kad daug kur kaimuose pamačiau užkaltus ir išdaužytus langus, daug apleistų vienkiemių. Atrodo, orai neblogi buvo ir važiavau normaliu laiku, kai miestelių gatvėmis turėtų vaikščioti žmonės. Tuščia. Suprantu, ūkininkai dabar nusiperka gerus traktorius ir keli žmonės ūkyje gali apsidirbti. Bet vis tiek labai keista, kai keliu važiuoji kokių 20 kilometrų ir nesutinki nė vienos mašinos.

- Sodybų tuštėjimo metas...

- Ne tik sodybų. Neseniai į festivalį buvo atvažiavę ukrainiečiai lėlininkai. Juos apgyvendinome sporto mokyklos bendrabutyje (R.Sargūno sporto gimnazija - red. past.). Nuo teatro iki bendrabučio vedžiau visą 30 žmonių grupę ir sutikome vieną žmogų. Svečiai manęs klausia, kur mūsų žmonės. Sakau, „vychodnoj“ („išeiginė“). Prasideda festivalis, po kelių dienų einame pas merą į priėmimą. Pusę dviejų Laisvės aikštėje sutikome tik vyrą ir moterį. Vėl klausia, kur žmonės. Sakau, „rabotajut“ („dirba“). Labai nustebo, kad taip mažai žmonių, nes pas juos mažiausias kaimas - kokie trys ar keturi tūkstančiai gyventojų. Tai kas toliau bus? Va, pasigaminome naują vežimą, atrodo, reikėtų džiaugtis, bet nežinau, kiek mes juo važiuosime...

- Būgštaujate, kad nebebus kam vaidinti?


- Ne visai dėl to. Per metus teatre apsilanko kaip ir nemažai, apie 20 tūkst. vaikų. Su visomis edukacinėmis programomis parodome 270 spektaklių. Mieste yra daugiau nei keturi tūkstančiai ikimokyklinukų ir tiek pat pradinukų. Todėl negalime skųstis, tuščioms salėms tikrai nevaidiname. Bet mes kasmet važiuojame per Lietuvą. Per kelis rajonus po keturis penkis šimtus kilometrų. Ir kai pamatai tokius vaizdus, bendrauji, kalbi su žmonėmis, galvoji, o kas toliau?

- Vaidinsite miestų vaikams...

- Jau treti metai didelė problema ir pačiame teatre. Dirbti nebėra kam. Nebėra aktorių. Anksčiau buvo masė žmonių, buvo galima atsirinkti turinčius kažkokį išsilavinimą. Jeigu ne aktorinį, tai pedagoginį, arba šiaip kokį buvusį kultūros darbuotoją, kuris turi supratimą, gal kur vaidinęs. Svarbu, kad ne iš gatvės. Dabar net iš gatvės nebėra. Nes tie, kurie išvažiuoja mokytis, nebegrįžta. Kaip suvilioti tuo atlyginimu už 450 eurų „į rankas“? O jeigu jis kurs šeimą, jeigu dar žmona pasiėmusi dekreto atostogas, o nėra net buto? Tada pradedi galvoti, ar tam žmogui gali rūpėti menai. Bandėme net per visos Lietuvos seniūnijas ieškoti, kažką privilioti. Žinote, būna kaimuose tokių stebuklų, kai melžėja operiniu balsu uždainuoja. Nėra. O visi, kurie dirbo, išvažiavo arba į Vilnių, arba į užsienį. Baisiausia, kad išvažiavo labai gerų artistų dirbti ne pagal profesiją, o už algą. Prižiūrėti senukų, į daržovių fabrikus, gėlynus, siuvyklas. Su daugeliu bendrauju iš jų.

- Ir koks įspūdis lieka pabendravus?


- Dvejopas. Jie laimingi. Jie gali sau leisti daug ką. Prisipažįsta klydę, kad šitiek metų čia tempė. Kiti atvažiuoja, prisimena, susijaudina, norėtų grįžti, bet, sako, neišgyventų čia. Labai gaila, kai su žmogumi dirbi penkerius šešerius metus, važinėji po festivalius, atrodo, jau subrendo, o jis opa, ir viso gero. Išėjo vienas geras aktorius. Kartą žiūriu, televizija rodo reportažą apie smulkiuosius verslininkus. Matau, mano aktorius prie prekystalio turguje. Žiema, šalta, rankos raudonos, jis duoną pjausto. Tokius didelius naminius kepalus.

- Tai jokia naujiena, o šių laikų realybė - noras sočiau gyventi nukonkuruoja meną...

- Kaip čia pasakius... Prieš kokių dešimt metų visi rėkdavo, kad atlyginimai prasti. Dabar kad tiesiai sakytų - ne. Ar kažkokia masinė psichozė apėmusi, o gal, sakau, ta monotonija. Gal apskritai veikia tai, kas vyksta pasaulyje. Štai sesuo atėjusi sako, kad įstaigų vadovams nustatė kadencijas. Klausia, kada mane, čia trisdešimt metų dirbusį, atleis. Sakau, nežinau. O ji: „Koks skirtumas, vis tiek karas bus.“

- Ar jus patį tokios kalbos labai veikia?

- O kaipgi, aišku. Virš mano kaimo dažnai praskrenda lėktuvai. Aš aviacijoje tarnavau, pagal lėktuvo garsą atpažįstu, ar skrenda civilinis, ar karinis lėktuvas. Girdžiu, kad skraido NATO lėktuvai. Rugsėjį buvo festivalis, iš devynių šalių lėlių teatrai buvo suvažiavę. Turiu draugų Ukrainoje, Gruzijoje, Rusijoje, su jais apie viską pasišnekame. Žmonės gyvena kažkokioje baimėje. Atrodo, pratempė tą dieną, ir viskas. Kas toliau, nebegalvoja. Apėmęs kažkoks pasyvas, laukimas. Visi laukia tarsi kažkokio spyrio į užpakalį, kad atsigautų. Veikia tas neprognozuojamumas, kiek pasaulis bus šokdinamas vienos šalies, kiek jis kentės, kiek gali tęstis pasaulio kantrybė. Kiek dar turi nukristi bombų ir kiek žmonių turi žūti Sirijoje. Kiek pasaulis gali kęsti tą melą dėl Ukrainos. Ta nežinomybė ilgai negali tęstis, kažkas turi įvykti. Taškai turi susidėlioti. Viskas kažkaip išsisprendžia. Sergantis žmogus arba miršta, arba pagyja. Tai negali tęstis tokiu mastu.

- Ką kalbėti apie visą pasaulį, kai ir mūsų pačių problemų pakanka...

- Mane veikia bet kokia lietuviška situacija. Pažvelk į ją, apsinuogins visa sistema. Per tiek metų nieko nepadaryta. Kur pajudini, visur jovalas, įstatymai nesutvarkyti. Valstybė nusigyvenusi iki to, kad negali atleisti Operos ir baleto teatro direktoriaus. Panevėžio „Cido“ arena pigiau kainavo negu ten scenos remontas. Ar mes, teatralai, nežinome, kiek pultai, rampos, prožektoriai kainuoja? Protu nesuvokiama, kiek kultūrai galima buvo padaryti už tuos pinigus. Tiek milijonų sukišta, o direktorius (Gintautas Kėvišas - red.) sako, kad duos ministrę į teismą už tai, kad sustabdė tą scenos programą. Aš puikiai žinau, kad Anglijoje atėjęs į darbą iš ryto gali būti atleistas. O pas mus dar duoda atidirbti dvi savaites, kad kenktų. Sako, demokratija.

Mes, atrodo, jau seniai gyvename Europos Sąjungoje, o pasirodo, prirašinėjimas vyksta visur kaip tarybiniais laikais. Nagi pasišneki su žmonėmis. Kaip tu gali turėti šešis šimtus skaitytojų, kai kaimelyje tegyvena 70? Prirašo, kad nepanaikintų etato, nes kitaip žmogus darbą praras. O tie popierizmai dėl viešųjų pirkimų? Aš suprantu, kur perkama už milijonus, ten kvepia korupcija. O kokie viešieji pirkimai reikalingi pieštukams, trintukams įsigyti? Kažkokios apklausos, popierių krūvos.

Žinai, kartais pagalvoji, o gal jau ir valdžia nieko nebegali. Kad viskas taip pasileido, tas valstybės puodas prakiuro, kad čia užlopei, kitoje vietoje prakiūra. Ir nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikų vyksta tų skylių lopymas.

- Iš kur tokios elegiškos nuotaikos?


- Iš to, ką jaučiu, ką man skauda. Man keista girdint, kad žmogus po šventės susimokėjo baudą, nes neiškėlė vėliavos. Bet tai parodo visuomenės požiūrį. Vadinasi, jam čia yra negera. Aš jokio įstatymo nepriimčiau ir jokių baudų neturėtų būti. Tai turi parodyti pilietiškumą. Pamatytume, kiek iš tikrųjų piliečių turime. Kodėl Danijoje kažkur nuo kelio už penkių kilometrų visų pirma pamatai vėliavą, o tik paskui namuką? Jeigu neiškėlė vėliavos, tai parodo dabartinę dvasinę būseną, kaip jie žiūri į tą Lietuvą. Tai gal ne rūbus dovanokime, o kiekvienam namui padovanokime vėliavą, kuri pakankamai brangi. Beje, o kodėl ji tokia brangi? Kodėl suknelę galima pigiau nusipirkti negu Lietuvos vėliavą? Kodėl iš jos kažkas darosi biznelį? Čia šiaip, retorinis klausimas.

- Jūsų teatras sukurtas vaikams. Atrodo, vaidindami jiems galėtumėte atsiriboti nuo kasdienybės. Neišeina?

- O kaip nuo jos atsiribosi? Pas mus atveža vaikų iš gilesnės provincijos. Pasibaigia spektaklis, pradedame edukacinę programą. Klausiu, ar patiko, vaikai, spektaklis? Mokytoja: „Vaikai, trys keturi“, o vaikai: „Patyyyyko.“ Tai man viskas aišku, kas toje mokykloje darosi. Čia vaiko negali kaltinti. Ką tu jam šeimoje duodi, paskui darželyje, mokykloje, tą ir turi. Man atrodo, kad ir vaikų akys nebeblizga. Bet gal aš į juos žiūriu kaip režisierius.

- Jūs save laikote pesimistu ar optimistu? Kad pastariesiems save priskiriate, patikėti būtų sunkiau.


- Nesu pesimistas. Aš neturiu dėl ko būti toks. Jeigu mane kas nors spaustų, Damoklo kardas kabotų, tada... Dabar yra medaliai, įvertinimai, filmai, dar kažkas. Balandžio 27 dieną per Vokietijos nacionalinę televiziją buvo filmas apie Lietuvą ir apie mūsų teatrą. Pas mus važiuoja kas vasarą, filmuoja, pasaulyje rodo. Aš negaliu būti pesimistas. Gal tik mano kalbėjimo natūra tokia.

Pykčio niekam nelaikau, nelaikau niekam užanty akmens. Ta situacija, kurioje esu, man yra įvertinimas. Tai dovana, kad tu gali lipti į sceną, repetuoti, kad ateina vaikai, kad tavęs klauso šimtas žmonių. Tai yra daug, kai tu gali pasakoti apie lėlės, teatro istoriją, apie keliones su vežimais. Kai atvažiuoja iš Vokietijos, iš BBC, iš kokių nori kanalų ir klausia, ar jums čia gera, ar įdomu, tai jau yra vertinimas. Medalis ar ženklas - tai šios minutės nuotaikos pakėlimas. O toliau aš žinau viena, kad nei vienas, nei kitas medalis už mane darbų nepadarys.

Būna gastrolės... Važiuojame su vežimais, visą dieną pliaupia lietus. Aš neturiu kur pasislėpti, ant pasostės sėdžiu visas šlapias ir galvoju, kam, po velniais, man viso to reikia. O ateina rytas, išlenda saulė, arkliukai pašerti, viskas išdžiūvę, vėl vaikai, vėl spektaklis, muzika. Tada pagalvoji, o gal visai nieko...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

  • Puikus meninis patriotinis 2017 birželio mėn. 12 d. 21:02:45

    pasisakymas su liūdna perspektyva.
    Apsilankyčiau vaikiškame balagane su 9mete anūke vilniete,tik
    reik konkrečiau -kuriam miestelyje kada maždaug bus vyksmas.
    Vakar trečią kartą pažiūrėjau italų 1954m.Felinio filmą KELIAS.
    Nostalgija viskam,ir šiandienai.
    Sėkmės esamiems entuziastams !

  • senis 2017 birželio mėn. 12 d. 17:07:06

    galvoti reiketu pradeti, pasakoriau. Kodel prie okupantu, pilni kaimai buvo
    vaiku, buvo mokyklos,kulturnamiai, med.punktai, parduotuves, puikus
    visuomeninis transportas. Kodel, engent okupantams, gyventoju skaicius
    pastoviai didejo, visi turejo darba, nebloga uzdarbi, gera pensija,
    issilavinima, medicina, nebijojo buti pasodintas uz savo turima nuomone?
    Kodel dabar viso to neliko? Kodel milijonas darbininku is Lietuvos, turi
    dirbti Ketvirto Reicho gerovei? Kodel 27 t.v.nepriklausomybes metais,
    Lansbergis dar 75 metams uzslaptina 2 000 svetimos valstybes agentu,
    kgbistu? Kodel, jau 30 metu, visi tie uzsislaptine kgbistai, kasdien, kaip
    malda,pranesa: Rusai puola! Kodel, milijonas darbininku is Lietuvos Reichui
    sukuria, kasmet, po 50 milijardu euru bvp, o Lietuva is to gauna tik apie 2
    milijardus paramos? Kas cia ka remia? Pirmiausia reikia pripazinti, kad
    elitas pardave Lietuva, paverte ja Reicho kolonija. Tada ieskoti iseities.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Samsune vykstančių kurčiųjų olimpinių žaidynių badmintono turnyro vyrų vienetų varžybų pusfinalyje penktadienį lietuvis Kazimieras Dauskurtas 12:21, 8:21 pralaimėjo rusui Artiomui Karpovui.
  • PRADŽIA: penktadienį darbą pradėjo naujoji Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar savivaldybėse reikia didinti darbuotojų skaičių?

balsuoti rezultatai

Kur dažniausiai vasarą perkate vaisius ir daržoves?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +16 C

 

   +14  +17 C

   +22   +24 C

  +20  +23 C

 

   +19  +21 C

    5-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-6 m/s

 

USD - 1.1694 PLN - 4.2541
RUB - 69.6779 CHF - 1.1232
GBP - 0.8898 NOK - 9.2978
reklama
Labas vasara
reklama
Rokiškio pienas 2017.06