Knygrišiai turi būti kantrūs

„Knyga yra gyvas kūnas, turintis savo dvasią, todėl apipavidalindama arba įrišdama knygas visada stengiuosi pasirinkti tokias technikas ir tokius įrišimo būdus, kad būtų galima atspindėti būtent knygos dvasią“, - sako knygas įrišanti dailininkė Virginija Ligeikienė.

Dailininkė V.Ligeikienė paprastai apipavidalina tas knygas, kurios jai pačiai yra artimos širdžiai, kaip antai knyga „Bėgančios su vilkais“. Tačiau pirmiausia V.Ligeikienė yra knygų įrišimų restauratorė Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o meninė kūryba, kaip prisipažįsta, yra daugiau laisvalaikio užsiėmimas.

„Restauravimas ir meninis knygų įrišimas yra visiškai skirtingi dalykai, nes restauravimas - tai kultūros paveldo apsaugos sritis, kur keliami labai griežti reikalavimai, kur negali būti jokių interpretacijų ir reikia laikytis labai griežtų taisyklių. Bet meniška prigimtis vis tiek šaukia į kitą pusę - norisi iškelti kūrybiškumą, - tada, aišku, imuosi kūrybinių darbų. Bet tiesioginis mano darbas vis tiek išlieka restauravimas. Kadangi man labai patinka tos senos knygos ir daugelis jų yra įrištos į odą, aš ir vėl su ta oda niekaip negaliu atsisveikinti“, - sako V.Ligeikienė, kuri laisvalaikiu kuria ir papuošalus iš odos.

Ar norint užsiimti knygrišyba reikia kokių nors atitinkamų charakterio bruožų? „Kantrybė, aišku, yra svarbu. Galbūt ir restauravimui tai labai svarbu. O meninėje knygrišyboje vis tiek, daugiau ar mažiau, esi laisvas. Aišku, choleriško temperamento žmogus gal ir nelabai galėtų užsiimti tokiu darbu“, - svarsto dailininkė odininkė V.Ligeikienė, kuriai knygrišyba neatrodo pernelyg vyriškas amatas. Nors kadaise, stodama į Stepo Žuko dailės technikumą, labiau norėjusi rinktis drabužių modeliavimą. „Jeigu aš būčiau stipriai abejojusi, gal viskas būtų ir kitaip pasisukę. Kartais visokių minčių kyla, ypač kai būna sunku, bet jeigu man nepatiktų toks darbas, tai aš ir negalėčiau jo dirbti. Tai net ne darbas, o gyvenimo būdas“, - sako V.Ligeikienė, su šeima įsikūrusi ant Kauno marių kranto.

Knygrišyba - brangi taikomojo meno šaka, labai brangios medžiagos - augalinio rauginimo oda, dažai. Tam, kad galėtum ja užsiimti, reikia turėti specialius įrankius. „Aš pati knygrišyba susidomėjau gana seniai, iš esmės nuo jaunystės, ir savo gyvenimo kelyje sutikau tokius mokytojus, kurie man padarė labai didelę įtaką. Kai studijavau Estijoje, Talino dailės akademijoje, ten dėstė žinoma menininkė Silvi Kalda, kuri visą gyvenimą riša knygas. Ji mane ir paskatino eiti šiuo keliu. Po gana ilgo laiko grįžusi į Kauną, baigiau studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete - apsigyniau menotyros magistro laipsnį kultūros paveldo apsaugos srityje - ir susidomėjau restauravimu. Tuo metu savo darbe susidūriau su savo mokytoju - aukščiausios kategorijos Vilniaus universiteto bibliotekos knygų įrišimų restauratoriumi Cezariu Poliakevičiumi. Jis mane paskatino daugiau gilintis į knygos įrišimo būdų studijas. Kuo toliau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kad knyga nėra tiktai tas meninis knygos apipavidalinimas - tai yra ir knygos įrišimo stilius, ir knygos įrišimo būdas, per kuriuos galima atskleisti knygos turinį, knygos dvasią“, - pasakoja V.Ligeikienė.

Dailininkė apgailestauja, kad su jaunos kartos knygrišiais situacija Lietuvoje yra liūdnoka. Kodėl? „Knygų įrišimų aukštoji mokykla Pabaltijyje yra tik Estijoje, ją ir baigiau. Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nėra. Mūsų šalyje yra žmonių, kurie užsiima knygrišyste ir rengia parodas, gal rečiau personalines. Bet iš tikrųjų labai gaila, kad pas mus tai yra nykstantis amatas, - tie, kurie baigė studijas Taline, jau nemenko amžiaus ir reikėtų jaunų specialistų. Dabar, kiek žinau, į Taliną lietuviai iš esmės ir nestoja, nes brangus mokslas, o Lietuvoje nėra tokių aukštųjų mokyklų, dėl to labai gaila. Pavyzdžiui, greta Vilniaus dailės akademijos taikomųjų menų iš tikrųjų galėtų būti dėstoma ir meninė knygrišyba. Juo labiau kad Kauno kolegijoje/J.Vienožinskio menų fakultete iš dalies studentus su tuo supažindina. Aišku, labai mažai laiko skiriama būtent knygoms, tačiau bent jau yra tam tikra pradžia, ir kam įdomu, tas gali tuo užsiimti“.

Su vyru inžinieriumi Gintautu dviejų vaikų susilaukusi moteris apgailestauja, kad nei sūnus Tomas, nei dukra Ginta nepasuko į meninę knygrišystę. Taigi savo tiesioginio sekėjo menininkė kaip ir neturi: „Bandžiau vaikus pakreipti švelniai. Sūnus baigė Dailės mokyklą, bet praktinių dalykų galbūt daugiau žino dukra - ji dirbo su oda ir bandė kurti tam tikrus darbelius. Bet kadangi jų nevertėme ir leidome patiems atsiskleisti, taip ir išėjo“.  

Ir pabaigoje kaip profesionalės klausiame: kaip tinkamai reikėtų elgtis su knygomis, kaip jas prižiūrėti? „Būtų tokios paprastos taisyklės: knygos neturėtų būti laikomos ten, kur yra kokia nors drėgmė, joms turi būti sudarytos tam tikros sąlygos ir dulkes nuo jų vertėtų dažniau šluostyti. Nors šiaip aš gana nemažą biblioteką esu sukaupusi, kartais pagalvoju, kad nereikėtų apsikrauti knygomis, kad reikėtų dažniau vaikščioti į bibliotekas. O šiaip labai didžiulio dėmesio trūksta ir knygoms, ir kultūrai. Juk knygos yra mūsų kilnojamasis kultūros paveldas, bet dėmesio šiai sričiai skiriama apgailėtinai mažai“, - apgailestauja dailininkė.