respublika.lt

2017 balandžio 28, penktadienis

Kilpa visą laiką lieka užveržtanuotraukos (12)

2016 liepos mėn. 10 d. 08:03:05
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas nebuvo politiškai korektiškas tada, kai du dešimtmečius vadovavo Jaunimo teatrui, sunku jį tuo apkaltinti (ar pagirti - kaip kam parankiau) ir šiandien, ką tik atsisveikinus su šiomis pareigomis. Jis regi toliau teatro durų. Jį gluminantis faktas: visi mato, kokios valstybėj vyksta machinacijos, visi viską supranta, bet ir toliau kaip niekur nieko klijuoja kvailį.


- Kokia buvo toji dviejų dešimtmečių kelionė, ko gailitės skirdamiesi su Jaunimo teatro vadovo pareigomis?

- Yra toks pasakojimas apie tėvą, siunčiantį sūnų į ilgą sunkią kelionę dykumoje; į sūnaus klausimą, kur jam geriausia eiti, gal karavano priekyje, tėvas atsako: nei prieky, nei vidury, nei gale, - šalia... Tiesą sakant, aš nė nebuvau įsigyvenęs į tą vaidmenį, per tą laiką iš viso gal tik 12 kartų buvau Kultūros ministerijoje - nemoku bendrauti su tais, kurie valdžioje. Iš jų kokius tris kartus, kai pasikeitė ministrai - ir vis bandydamas supažindint su teatro situacija. Aš toks nevadoviškas vadovas pasitaikiau, matyt, trukdė kiti vaidmenys - režisieriaus, aktoriaus. Kai statai spektaklį, kuri vaidmenį, dirbi dieną naktį, jį sapnuoji, o vadovo kailyje gali stabtelėti, padaryt pauzę: juk negalvosi amžinai, kodėl ministerija neskyrė pinigų spektakliui, kodėl scenos remontui - tokia apgailėtina suma... Aišku, tie metai man davė daug patirties, lig tol buvau toks menininkas, kuris direkciją laikė kone didžiausiu priešu ir draskė jai akis, pavyzdžiui, dėl vėluojančių dekoracijų, - kartais įsivaizduoji esąs labai didelis ir labai ypatingas. Paskui, pakliuvęs į režisieriaus, juolab į vadovo roges, pamatai, kaip gyvenimas ima tyčiotis iš tavo vaizdinių. Vadovo pareigos priverčia suprast ir administraciją, ir aptarnaujantį personalą, ir kūrybinę pusę.

- Kaip aktoriui, jums turėjo rūpėti kolegų būvis ir gerovė, kaip teatro vadovui, turbūt buvo pagunda keist įsisenėjusią tvarką?

- Šiandien visi aktoriai dirba pagal etatus ir tuo patenkinti, jaunimo priimti nesuskaldžius etatų iš viso neįmanoma, nors prisipažint gėda - jų atlyginimai, pakėlus koeficientus, tik kartais siekia vidutinį atlygį. Lankstus sutarčių variantas pagal aktoriaus užimtumo laipsnį, mano manymu, pataisytų situaciją, tačiau taip, kaip man norėtųsi, niekada nebus. Apskritai tam, kas išrado biudžetinę sistemą, vertėtų nobelį duot, jos esmė - kaip pakenkti sau. Tau užneria kilpą ir ji visą laiką lieka užveržta, matyt, dėl to, kad pajustum didesnį kaifą. To negalima, šito negalima, o kodėl negalima? Pavyzdžiui, net tokia smulkmena: norėdamas nuvažiuoti į teatro vadovų asociacijos pasitarimą kitame mieste prieš tris dienas turiu rašyti prašymą ministrui, kad jis mane išleistų... Pastaraisiais metais jau nebeprašydavau, važiuoju ir viskas, paišykit papeikimą... Teatre turi virti kūrybinis gyvenimas, jis neturi virsti gamykla, o čia nuolat norima jį paversti gamykla su aštuonių darbo valandų konvejeriu - nebus šito teatre, kur net aptarnaujantis personalas nėra paprasti darbuotojai, jų smegenys pasisukusios kitaip negu kitų žmonių, kūrybiškai...

Dabar kompiuterizuotas amžius, o popierizmas penkiagubai padidėjęs, net pieštukui nupirkti vieno lapo neužteks, reikės penkių. Ir mokytojai, ir gydytojai, visi šiandien tapę „rašytojais“. Ir iš kur Lietuvoje imasi tiek popieriaus? Juk niekas iš Maskvos ar Briuselio dar nediktuoja darbo įstatymų, patys parlamentarai juos kaitalioja, tai gal kaitaliot reikėtų prieš tai su apačiomis pasitarus, kad joms lengviau gyventųsi, o ne pasiklausius verslininkų, kad kiekvienas pokytis jiems neštų pelną. Ne veltui prie biudžetinių įstaigų klijuojasi įvairūs „uabai“ ir kaip erkės siurbia valstybę per visokius projektus. Baisiausia, kad visi tas machinacijas žino, žino, kas stumia, kas gauna, kas prasimuša ir net kokie įkainiai nustatyti „otkatams“. Prieita riba, kai visi viską supranta, visi viską žino, tik nežino, ką daryt. Išvis lietuviai - tokie kurmiai; numeta jiems ant galvos diskriminuojantį darbo kodeksą ir - nieko, būtų čia Prancūzija, minios išeitų į gatves...

- Manot, palikus vadovo kėdę melų gyvenime taps mažiau?..

- Be melo - nė žingsnio Lietuvoj. Juk ir tas projektų rašymas yra nuolatinės lenktynės, kam pavyks geriau apgauti. Vertybės devalvavosi, apsivertė kūliais, ir jeigu kas šiandien Lietuvoje iškeltų klausimą referendume, ar Lietuvai reikalinga ta laisvė, kokią mes atkovojom, bijau, kad rezultatas būtų panašus kaip Anglijoje.

Rinkimai mūsų šalyje tapo tikra komedija, seniai nebeinu į juos. Sakykim, aš atiduodu savo balsą už vieną ar kitą kandidatą, o paskui jis susimeta su bendrais į koaliciją, sako, dėkui, kad buvai ir dabar tu man nereikalingas. Jei šitaip, tai ir jis man nereikalingas. Juk po kiekvienų rinkimų vis tas pat - galop pamatai, kad Lietuvoje tėra viena partija ir jos sekcijos skirtingais pavadinimais: konservatoriai, liberalai ir t.t. Tegu jie neklijuoja kvailio: sovietmečiu buvo viena partija ir šiandien tebevaldo viena, tad kam toji rinkimų parodija. Kadaise ėjom, balsavom, rizikavom prieš komunistus, o šiandien už ką - juk tie vienpartiniai be jokios gėdos linkę rūpintis tik savimi visai nesislapstydami. Štai kur kultūros klausimas. Štai kaip kritęs bendrosios kultūros Lietuvoje lygmuo. Visais laikais buvo istorinių sukrėtimų, išbandymų, bet visais laikais Lietuvą, jos dvasią laikė kaimas, jo žmonės važiuodavo į užsienius, sugrįžę iš tų mokslų tapdavo dideli vyrai ir moterys. O šiandien kaimas merdi, šiandien Briuselis vykdo kaimo žlugdymo politiką, o miestas niekada necementavo tautos iš vidaus.

- Ar to, ką šitais laikais kaimui siūlo teatras, jūsų akimis, pakanka?


- Įspūdis toks, kad daugeliui privačių teatrų rūpi greit suorganizuot, greit padaryt ir derlių susirinkt. Puikus pavyzdys - muzikiniai projektai garsių miuziklų pavadinimais, bet tik pavadinimais: projektuotojai neturi net minties sukurti spektaklį pagal visus parametrus, - „čipsų“ principu jie padaro koncertinį variantą ir šiūruoja per Lietuvėlę; viskas joje prastėja per greitą pinigą.

Valstybiniam teatrui turi rūpėt lietuviška tematika ir dramaturgija, ir nieko čia bloga, kad ji gal net privaloma tvarka būtų įtraukta į repertuarą. Tarmių metai parodė, kad žiūrovui reikia ir Žemaitės, ir Strazdelio, matyt, ir Baranauskas, apie kurį vis pagalvoju, būtų paklausus. Pats jaučiuosi įsiskolinęs kai kuriems žmonėms: pagal sumanymą su skaitymais buvau numatęs aplankyti visas Antano Strazdo kunigavimo vietas, jų gal apie 30, bet ne visur suspėjau. Ir man pačiam norisi skaityti jo eiles, nes čia pat gauni satisfakciją, matai klausiančiųjų akis, ir jeigu jos būtų abejingos, suvoktum iškart.

- Tiesiog negaliu neužduoti klausimo ir iš kitos, būsimųjų teatralų, „operos“. Ką tik internetas buvo užviręs dėl naujo skandalo Muzikos ir teatro akademijoje, kur dėstote ir jūs: per egzaminą pirmakursiams dėstytojo Vido Bareikio valia teko scenoje ir nuogintis, ir šlapintis... Jūs gal nė nepastebėjote?

- Kaip aš galiu nepastebėt, juk tai mano kursas! Tik nemanau, kad tai skandalas, nes šiais laikais nuogindamasis, keikdamasis ar šiaip rodydamas visokias šlykštynes nieko nenustebinsi ir interneto neperspjausi, tačiau daugelis režisierių tomis priemonėmis, reikia ar nereikia, naudojasi. Manau, šis atvejis užkliuvo todėl, kad jis susijęs su studentais, kurie aktorystės dar tik mokosi ir yra visiškai priklausomi nuo dėstytojų. Į talką pasikviestiems dėstytojams jokio diktato, kaip kurso vadovas, niekad nenaudojau, nes kūrėjas už savo darbą atsako pats. Bet čia, kaip sakiau, studentai, todėl šitą darbą turėsime kartu profesionaliai išsinagrinėti, nes tokių atvejų ir teatre, ir kine dar gali būti, nors šiandien kur kas didesnė provokacija būtų, jei nuogą aktorių imtum ir aprengtum.

- Kodėl jūsų laikais profesionalūs Jaunimo teatro spektakliai kritikų dažnusyk būdavo ignoruojami?


- Nė vienas kritikas negali pasakyti, tas ar anas spektaklis yra pranašesnis už kitą, niekas negali tvirtinti, kad didelis statinys su kolonomis yra aukštesnio lygio menas nei kuklutė koplytėlė. Niekas man neįrodys, kad šiuolaikinis keturių valandų spektaklis, prikimštas brutalių scenų, labiau vertas pagyrimo nei jautrus vieno aktoriaus pasirodymas su lėlytėmis ant pirštų; galbūt šitas spektakliukas kam nors įkris į dūšią visam gyvenimui, o anas tiktai sudirgins, išjudins tamsius gaivalus... Juk poveikio žiūrovui negali pasverti jokiais kriterijais. Aš niekada nemaniau, kad kultūros procesai gali būti veikiami pasišnekėjus ir tarpusavyje nutarus vienus prastūminėti, kitus kelti, trečius, atvirkščiai, ignoruoti. Taip buvo ir sovietmečiu, nebeatsimenu pavardės to žurnalisto, kuris sovietmečiu rašydavo į „Tiesą“ kultūros temomis - jis sukurpė neigiamą straipsnį apie režisierių Juozą Miltinį ir po kelių dienų buvo atleistas iš Panevėžio dramos teatro vadovo pareigų. Manau, ir šiandien egzistuoja tokia rafinuota praktika.

- Kas, jūsų nuomone, turėtų vadovauti teatrams: vadybininkai, kaip siūlo ministerija, ar teatralai, kaip lieptų sveikas protas?


- Valstybiniams teatrams turi vadovauti, be abejo, tie, kuriems rūpi nacionalinė kultūra, kuri neabejotinai yra tautos, valstybės išlikimo garantas. Valstybiniam teatrui neturėtų vadovauti režisierius, kuriam rūpi tik jis pats. Galbūt vadovų vadybininkų variantas peršamas teatrams norint pateisinti ydingą praktiką valstybėje, kai ministerijų vadovai skiriami ne kompetencijos, o partiniu principu. Jie gauna ministro portfelį menkai nutuokdami apie jo turinį, ateidami dažniausiai iš mažai ką bendra su juo turinčios srities. Metus dvejus jie žvalgosi, imituoja darbą, bandydami susivokti situacijoje, o kai pagaliau šį tą ima nutuokti, prireikia ekspertų pagalbos, nes nežino, kaip spręst problemas; paskui prasideda interpeliacijos, ir paskutinieji metai dyla ieškant būdų, kaip išsisukti arba atsiskaityti su tais, kurie ir įdavė ministro portfelį. Kol ta praktika gyvuos, tol Lietuva trypčios vietoje. Užtat per tuos metus, kai dirbau teatro vadovu, kultūros reikalai bemaž nepajudėjo priekin. Aš negalėčiau pasakyt nė vieno atvejo, kad vadybininkas teatrą būtų išvedęs į aukštumas. Geriausiems Lietuvos teatrams vadovavo ir tebevadovauja režisieriai, aktoriai.

- Nenuogąstaujate, kad po jūsų Jaunimo teatro dvasia ims blėsti?

- Žinoma, atmosfera, susigulėjusi per šitiek metų, kurią formavo ir nuo teatro įsikūrimo pradžios dirbę žmonės, keisis. Tie žmonės, kurie ateis, jau nebus išaugę čia, kur vyko tiek gražių (ir negražių) dalykų, kaip ir bet kurioje šeimoje, bet buvo būdingi tik šiam teatrui. Jau bus kitaip. Iš pradžių, žinoma, visus slegia šiokia tokia nežinia, bet aš linkiu tik gero žmogui, kuris pasiryžta kažkokią kelio atkarpą eiti su Jaunimo teatru. Šitą machiną vežt yra labai sunku, tad, duok Dieve, kad naujam vadovui, kuris ateina, sektųsi; tada ir aktoriui, ir teatrui seksis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (12)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PARODA: balandžio 28-ąją lygiai po 10 metų dailininkas Vygantas Paukštė prisistato didelę parodą Dailės akademijos parodų erdvėje „Titanikas“.
  • VASARA: Lietuvos vaikų vasaros poilsiui įvairiose šalies stovyklose, švietimo ir kitose įstaigose šiemet valstybė ir savivaldybės ketina išleisti 1 mln. eurų, penktadaliu daugiau nei pernai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar važiuojate apsipirkti į Lenkiją?

balsuoti rezultatai

Ar esate ėmę greitąjį kreditą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -1    +1 C

   +4   +5 C

 

   +3   +4 C

   +7   +11 C

  +6  +8 C

 

   +6  +9 C

    5-11 m/s

     2-6 m/s

 

      1-5 m/s

USD - 1.0881 PLN - 4.2216
RUB - 62.0780 CHF - 1.0820
GBP - 0.8442 NOK - 9.3367
reklama
pirtis