respublika.lt
e3

Kiek gyva šeima, tiek ir valstybėnuotraukos (10)

2016 vasario mėn. 29 d. 08:11:23
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Paprašytas įvardyti esmines mūsų kultūros ir mūsų valstybės problemas, visuotinai pripažintas Lietuvos teatro ir kino aktorius Vidas Petkevičius atsakė, kad nūdienos Lietuva yra nedovanotinai užmiršusi, jog būtent šeima yra gyvybingiausioji kiekvienos valstybės ląstelė. „Kol nesijausime vienos šeimos nariais, tol neturėsime ir bendrų interesų“, - „Respublikai“ sakė jis.

 

- Šiuo metu skaitau legendinio lietuvių teatro ir kino aktoriaus Stasio Petronaičio laiškų knygą, kurioje apie aktorystę kalbama toli gražu ne kaip apie profesiją, o kaip apie sunkų, vingiuotą, bet auginantį ir brandinantį dvasinį kelią. Jūsų paties, jūsų kartos aktorių santykis su pašaukimu, manau, dar patvirtina jo išsakytus žodžius, tačiau stebint jaunesnių kartų aktorius atrodo, kad jiems visa tai tampa vis mažiau aktualu. Kaip manot, kodėl?

- Iš tikrųjų - dvasiniu keliu šiandien nesirūpina niekas. Nežinau, kaip dabar vyksta aktorystę studijuojančių jaunuolių užsiėmimai, kas jiems yra sakoma auditorijose, ko jie mokomi, bet panašu, kad apie dvasinį kelią, gelminius, ne su profesiniais įgūdžiais, o su asmenybės išsipildymu susijusius dalykus su jais nėra pakankamai kalbamasi. Todėl ir aktorystę, net ir tapę diplomuotais aktoriais, daugelis jų suvokia graudžiai primityviai - tik kaip kelią į pripažinimą, populiarumą, šlovę...

Žinoma, mūsų kartos žmonėms dvasinio kelio svarbą suvokti buvo nepalyginti lengviau. Juk nelabai buvo iš ko rinktis - dvasinis kelias buvo vienintelis įmanomas būdas priešintis ir tautiškumą, ir žmogiškumą gniuždančiai sovietinei sistemai, vienintelis būdas išlikti.

Todėl man juokingi yra nūdienos kultūros vertintojų postringavimai, esą sovietmečiu lietuvių kultūroje nieko reikšmingo nebuvo sukurta. O kas tuomet, jų nuomone, sovietmečiu išsaugojo gyvą lietuvių tautos dvasią? Kas subrandino tautą nepriklausomybės siekiui? Kas vienijo ją? Argi ne kultūra? Argi ne tai, kas literatūros kūriniuose, teatro scenose buvo išsakoma ezopine kalba, „tarp eilučių“? Argi ne tai, ką, išvažiavę į užsienį, apie lietuvių tautos padėtį kalbėjo sovietmečio Lietuvos krepšininkai, galimybių išvažiuoti turintys teatro aktoriai?..

Štai atsimenu tokį puikų epizodą, nutikusį 1989 metais Švedijoje. Atvažiavome vaidinti E.Nekrošiaus, ir spektaklio metu teatro balkone išskleidėme didžiulę, anuomet dar uždraustą, Lietuvos trispalvę. Reikėjo matyti, kas ten darėsi - kaip persigandęs lakstė teatro direktorius, ko gero, pamanęs, kad už tą vėliavą Rusija ims keršyti Švedijai... O man gera buvo matyti, kad okupuotoji Lietuva yra nepalyginti drąsesnė ir laisvesnė už „laisvąją“ Švediją.

- Menu ir aš tą laiką. Tada išties buvome laisvi. Kaip manot, tebesame laisvi dabar?


- Dabar mes savęs nustojome to klausti - dvasiniai dalykai mums apskritai neberūpi. Dabar yra dėmesio vertas tik vienas klausimas: „Ar apsimoka?“ Ir, deja, tai vienintelė gairė nūdienos Lietuvos gyvenime, pagal kurią visuomenė orientuojama.

Negana to, į tą vienintelį klausimą „Ar apsimoka?“ dargi atsakoma neteisingai. Mat yra pamiršta, kad dvasiniai dalykai taip pat turi ir finansinę vertę. Anais laikais mes juk darėme dvasinius dalykus, apie jokias kitas vertes nė nemąstydami, o jie atnešdavo taip pat ir piniginį pelną.

Lakstyti paskui didesnį honorarą, ypač turint omeny galimybes filmuotis Rusijos bei kitų sovietinių šalių kine, mes ir anuomet galėjom, tačiau prioritetai buvo kiti. Būdavo, jeigu teatre repetuoji spektaklį, visus kino ar televizijos pasiūlymus į šalį meti net nesvarstydamas, kad ir kokiu stulbinančiu atlygiu jie viliotų, nes svarbiausia buvo darbo kokybė, atsakomybė jai ir savajai komandai - drauge vaidinantiems kolegoms, su kuriais jausdavomės besantys viena šeima. Gal todėl ir spektakliai būdavo tokie, kad publikos srautai į juos nemalšo kone dešimtmečiais...

Dabar juk įprasta jokių pasiūlymų neatsisakyti - aktoriai „susilipdo“ sau atlygį iš mažyčių trupinėlių: iš vieno projekto šiek tiek nubyra, iš kito nubyra - taip ir eina žmogus per gyvenimą, kąsnį medžiodamas ir neturėdamas nei laiko, nei jėgų atsiduoti kam nors visa savo esybe.

Žinoma, negaliu jų smerkti - matau ir tikiu, kad iš aktorystės jiems pragyventi, išlaikyti šeimas dabartinėmis kapitalizmo sąlygomis yra nepaprastai sunku. Bet nemažai važinėju, matau tą platųjį kapitalistinį pasaulį ir turiu pasakyti, kad dvasiniam žmonių gyvenimui ten yra palikta kur kas daugiau erdvės nei pas mus, o menininkų santykis su savąja kultūra tikrai nėra taip supragmatiškėjęs. Vadinasi, tokia kultūros padėtis Lietuvoje nėra atsiradusi vien dėl ekonominių veiksnių, bet pirmiausia - dėl apirusios mūsų vertybių skalės.

- Nuo pasirinkto asmeninio santykio su aktoryste turbūt priklauso ir aktoriaus pajėgumas scenoje? Antai jaunoji aktorių karta - fiziškai yra parengta gal dar geriau, nei buvo jūsiškė, tačiau jų vaidyba vis tiek stokoja gelmės. Kodėl?

- Todėl, kad jie vaidina tik kūnu, bet ne sielos judesiais. Dažniausiai nuėjęs į kokį išgirtąjį šių laikų spektaklį tik pagūžčioju pečiais, sau tyliai galvodamas: „Tokį spektaklį galėčiau vaidinti penketą kartų per dieną.“ Mat vaidinant neprireiktų jokių vidinių pastangų. Tik mechaninių.

- Jūsų „auksinio dešimtuko“ kurso vadovė, šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė mėgdavo sakyti: „Jeigu mes tai rodome scenoje, - vadinasi, jums to reikia.“ Šie žodžiai byloja apie sąmoningą menininkės siekį ugdyti publiką dvasiškai. O ar kelia sau tokias užduotis nūdienos meno kūriniai?

- Deja. Dabar menininkas tesiekia linksminti publiką ir daro tai orientuodamasis į primityviausių teatro lankytojų skonį. Maždaug: „Kas po sunkios darbo dienos dar norės žiūrėti spektaklį, kuriame reikia mąstyti? Kam varginti publiką? Vaidinkim geriau lėkštą komediją - tada patiks visiems.“

Viskas taikoma masėms, nes lankomumas, perkamumas, reitingai šiandien yra vieninteliai meno kūrinio kokybę nusakantys kriterijai. Meninė kūrinio vertė, jo aktualumas mūsų sieloms, jo sužadinami kontekstai mūsų sąmonėse - visa tai šiandien, atrodytų, neturi jokios vertės.

Taip pat nūdienos meno kūriniuose nykte nyksta ir nacionaliniai kontekstai. Šiandien žmonės mokinami gėdytis savųjų šaknų, gėdytis domėtis savimi, autentiška kultūrine prigimtimi... Todėl ir meno kūriniai, užuot padėję lietuviams pažinti unikalią savo prigimtį, asmeninį kiekvieno mūsų pasaulio matymą veikusią nacionalinę pasaulėjautą, užuot kalbėję apie tuos skaudulius, kurie mūsų tautai išties skauda, svarsto kaži kokias globalias problemas, niekaip neatliepiančias į klausimus apie mūsų pačių būtį. Menas nustojo kalbėti apie tai, kas mūsų sieloms išties yra svarbu, esmine tema pavertęs lytiškumą, toleranciją, socialines problemas... Na, argi gali meno kūrinys publikai būti paveikus, jei nei su meno kūrinyje sužadintais kontekstais, nei su jo herojų pasaulėvoka Lietuvoje gyvenantys žmonės negali tapatintis - visa tai, ką jie mato, girdi ar skaito, teatlieka pažintinę funkciją, nes yra ne apie juos ir ne jiems.

- Kažkuriame interviu, paklaustas apie tai, kas jums šiame pasaulyje svarbiausia, atsakėte: „Šeima, Tėvynė ir mano darbas.“ Puikus atsakymas. Pamaniau, o ar ne tokia pati turėtų būti ir kiekvienos valstybės programa?

- Turėtų, bet, deja, nėra. Man atrodo, kad mūsų valstybė yra nedovanotinai užmiršusi, kad būtent šeima yra mažiausioji ir gyvybingiausioji kiekvienos valstybės ląstelė, kurių jungtys - įsikabinimas, kaip chminėje reakcijoje, vienai į kitą - ir sudaro tautą, valstybės visuomenę, Tėvynę mylinčių ir ja besirūpinančių žmonių visumą. O ar pas močiutes šiuo metu auganti jaunoji Lietuvos karta, tėvelio, grįžtančio iš Švedijos, ir mamytės, grįžtančios iš Airijos, sulaukianti vos po keletą kartų per metus, žinos, ką apskritai reiškia žodis „šeima“? Ar supras, kodėl turėtų ir ką apskritai reiškia mylėti Tėvynę? Štai nuo čia, nuo pamatų, ir prasideda mūsų valstybės problemos. Ir valstybę valdančių politikų atsakomybė - taip pat.

Jeigu Lietuvos vadovybėje šiandien turėtume valstybės likimui neabejingų galvotų žmonių, jie mąstytų apie tolesnę nei viena valdymo kadencija Lietuvos ateitį ir valdydami šalį jaustųsi įsipareigoję Lietuvai, o ne partijai. Juk dabar daugelis jų „partijos“ ir „Lietuvos“ sąvokų apskritai neskiria.

Žinoma, nenoriu visos atsakomybės suversti vien tik ant politikų pečių. Manau, ir pačios šeimos turėtų būti aktyvesnės, vienytis, reikalauti savo teisių. Taip pat ne vien mokslo disciplinų išdėstymu turėtų užsiimti mokykla. Būtent ji galėtų tapti stipria, nacionalines šaknis jaunuomenės protuose bei širdyse ugdančia, šeimų interesams atstovaujančia institucija, formuojančia nacionalinius ir moralinius ateities Lietuvos prioritetus.

- Ką galėtume ir privalėtume atlikti mes, kultūros ir meno žmonės, kad Lietuvos gyvenimas įgytų daugiau turinio?

- Čia vėl derėtų grįžti prie jau mano minėtos gyvybingiausios valstybės ląstelės - šeimos. Atsimenu, kokios anksčiau būdavo Teatro dienos šventės, kaip sugužėdavome vieni į kitų premjeras, kaip „sirgdavome“ vieni už kitus ir džiaugdavomės vieni kitų pasiekimais... Nes tai buvo mūsų visų pasiekimai, lietuvių kultūros pasiekimai, Lietuvos valstybės pasiekimai. Teatro visuomenė buvo sukurta kaip šeima - toks buvo ir mūsų Jaunimo teatras. Dabar nėra įprasta aktoriams ateiti į kolegų premjeras, net - į savojo teatro spektaklius. Per šventes vėlgi išsiskirsto kas sau... Netgi šitai jiems jau nebėra brangu.

Šiandien, deja, nebeliko šeimos pojūčio nei teatre, nei visuomenėje.

Manau, kol nesuvoksime, kad visi esame vienos šeimos nariai, kol neimsime nuoširdžiai ir natūraliai linkėti vieni kitiems gero, tol nesies mūsų tarpusavyje ir bendri interesai. O jeigu mūsų visuomenė bendrų interesų neįgis, pagalvokite, kas, kur ir kaip galės tiems interesams atstovauti?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ORO SĄLYGOS: pavakarę Vidurio ir Rytų Lietuvoje eismo sąlygas sunkina snygis, kitur be kritulių; oro temperatūra nuo 1 iki 4 laipsnių šalčio.
  • PLANAI: Popiežius Pranciškus ateinančiais metais norėtų apsilankyti Japonijos miestuose Hirošimoje ir Nagasakyje, kurie 1945 metais nukentėjo nuo amerikiečių atominių bombų
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar artėjant šventiniam laikotarpiui dažniau aukojate organizacijoms?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti savo miesto (rajono) mero darbu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -4     -3 C

   -4     -2 C

 

   -5     -4 C

  -2     -3 C

  -2    -1 C

 

   -3     -2 C

    2-4 m/s

    2-3 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1285 PLN - 4.2974
RUB - 75.2265 CHF - 1.1254
GBP - 0.8984 NOK - 9.7235
reklama
e2