respublika.lt

2017 rugsėjo 25, pirmadienis

Laisvalaik kortel

Kai nėra nuoširdumo - viskas virsta lozungaisnuotraukos (4)

2017 rugpjūčio mėn. 14 d. 08:35:21
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Su Lietuvos nacionalinio dramos teatro Žiūrovų aptarnavimo ir gastrolių skyriaus vadove, legendinio lietuvių aktoriaus Vytauto Paukštės jaunėle dukra, Ada Paukštyte - apie teatro bičiulystę su Lietuva, apie žodį „nacionalinis“ teatro pavadinime, kultūros sklaidą po žmonių širdis ir meną, kuris išgelbės pasaulį.

 

- Daug kur jau esate dirbusi, daug veiklų turėjusi, internete pristatoma ir kaip kultūros žurnalistė, ir kaip kultūros vadybininkė, ir kaip televizijos darbuotoja, ir kaip projektų kūrėja. Tačiau kuo bedirbtumėte - sritis visada išlieka ta pati - kultūra. Ar tai - sąmoningas jūsų apsisprendimas, ar tiesiog jus taip vėjas per gyvenimą neša?

- Žinoma, kad sąmoningas. Juk esu augusi teatro užkulisiuose, tad nėra ko stebėtis, kad ta „bacila“ pro šalį nepraskrido. Kai prasidėjo mano veikla, o prasidėjo ji nuo su teatru susijusios žurnalistikos - tolėliau nuo kultūros, o dar tiksliau - nuo teatro - niekur nebuvau pasitraukusi.

- Kitaip tariant - genai?


- Ir genai, ir vaikystės aplinka, su ja susijusios patirtys. Teatro erdvė vaikui visada mistiška, paslaptinga, kerinti, be to, - ji visada susijusi su kelionėmis į gastroles. Kažkada kirbėjo noras tapti aktore, tačiau dabar - kai teatro aplinkoje jau esu praleidusi daugybę metų - džiaugiuosi, kad šios specialybės nepasirinkau. Kodėl? Nes tai - profesija, kurioje esi nuo visų priklausomas, kuri, ypač šiais laikais, deja, labai nestabili. Dirbti aktoriumi šiandien reikia ypatingos narsos. Esu laiminga, kad šiandien dirbu šalia šių didžių žmonių, kad dalyvauju bendruose projektuose, galiu padėti išspręsti kokį mažą klausimą, o kartais - jų idėjas paversti tikrove.

- Dabar esate Lietuvos nacionalinio dramos teatro Žiūrovų aptarnavimo ir gastrolių skyriaus vadovė.

- Taip.

- Ir ką tokio skyriaus vadovei tenka daryti?

- Su puikiais darbuotojais ir jaunaisiais savanoriais stengiamės atliepti žiūrovų lūkesčius, planuojame repertuarą, rūpinamės teatro gastrolių po Lietuvos regionus reikalais.

- Teatre dirba savanoriai?


- Pasitinka žmones su šypsenomis, atsako į kylančius klausimus, padeda rasti vietas salėje.

- Maniau, kad tai daro būsimieji aktoriai - studentai?


- Ne vien aktorinio, ir ne tik studentai. Labai veržiasi į savanorių gretas ir moksleiviai, nors pirmenybę vis dėlto skiriame sulaukusiems pilnametystės, ateina ir vyresnio amžiaus žmonių. Taip teatrą mylintys žmonės turi galimybę net ne po vieną kartą pamatyti teatro repertuaro spektaklius, pajusti gyvenimo teatro užkulisiuose pulsą, atrasti kitas įdomias profesijas - šviesų dailininkai, garso režisieriai, scenografai, dramaturgai, prodiuseriai... Siekiame motyvuoti savanorius, galbūt - net susikurti savąją ateitį teatre. Jau turime teatre darbuotojų, kurie iš savanorių išaugo iki salės administratorių, prodiuserių ir panašiai...

- Labai smalsu paklausti apie kultūros sklaidą Lietuvos regionuose. Ten gyvenantys žmonės neretai pasiskundžia, kad gauna tik trupinius nuo didmiesčių stalo, kad jiems vežamos tik lėkštos komedijos, tik pigiausia produkcija tiek savikainos, tiek kokybės prasme. Yra jų skunduose tiesos?

- Kažkiek tiesos jų žodžiuose yra, tačiau čia derėtų kiekvieno teatro elgesį svarstyti atskirai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras - atvirkščiai - kultūros sklaidą po visą Lietuvą laiko viena svarbiausių savo misijų - norime bendrauti su žiūrovais artimiau, atviriau ir ne tik spektaklių metu, norime tikro dialogo, norime suprasti, kuo jie gyvena, ką jiems skauda, apie ką jiems atrodo svarbu kalbėtis. Mes siekiame bendradarbiauti, kad Lietuvos regionų gyventojams būtumėme ne kažin kokiais tolimų kraštų svečiais, atvykusiais gastrolių, o natūralia jų dvasinio gyvenimo dalimi.

Gastroles Lietuvoje planuoti gana sudėtinga dėl intensyvaus Nacionalinio dramos teatro repertuaro ir gastrolių užsienyje. Dažnu atveju tai reikalauja ir papildomų išlaidų, nes spektaklių rodymas regionuose neatsiperka iš parduotų bilietų. Kūrėjų ambicijos auga, techniškai sudėtingus spektaklius ne visada galima pristatyti nedidelėse kultūros centrų, teatrų salėse, dauguma kurių net ir po renovacijos yra nepritaikytos teatrinėms reikmėms. Valstybei neužtenka lėšų nuolatiniam ir sistemingam profesionalių teatrų gastrolių Lietuvoje rėmimui, kurios taptų atsvara abejotinos kokybės komercinių ir pramoginių renginių gausai.

Tenka pasukti galvą, ieškoti alternatyvių, netikėtų sprendimų.

- Tikrai palinkėčiau tiek jūsų, tiek kitiems teatrams labiau kreipti dėmesį į Lietuvos provincijas. Gal skamba neįtikėtinai, bet nemažas procentas jaunimo su teatro stebuklu pirmą kartą susiduria tik atvažiavę iš gimtinių į Vilnių studijuoti. Iki to laiko teatre nei buvę, nei norėję užeiti.


- Kai pasidairai, kas šiandien mokyklose ir darželiuose vaidinama vaikams, visai nenuostabu, kad vaikai nesusidomi teatru ir net vėliau, užaugę, vangiai jį lanko. Tad ir čia mes linkę ieškoti naujo kontakto su šiuolaikiniu jaunu žmogumi - jau ruošiamės premjerai, kuri bus lengvai adaptuojama visose Lietuvos mokyklų sporto salėse. Į regionus siekiame perkelti ir kitas mūsų veiklas - diskusijas po spektaklių, pokalbius ne tik apie teatrą, socioedukacinius renginius. Taip suprantame tikrąją partnerystę.

- O kai sakote: „norime bendrauti su visuomene ne tik spektaklių metu“, - ką turite omenyje?


- Mėginame vietos bendruomenes įtraukti į kūrybos procesą. Pavyzdžiui, dokumentinis spektaklis „Žalia pievelė“ paremtas Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagine gyvenančių skirtingų kartų istorijomis, kuriomis scenoje dalinasi patys pasakotojai. Jį kūrėme Visagine, drauge su šio miesto gyventojais - paties miesto ir Ignalinos atominės elektrinės statytojais, surinkome gausią medžiagą apie jų gyvenimą mieste, apie elektrinės uždarymą ir su tuo susijusius, kiekvieną visaginietį ištikusius, pasikeitimus.

Tad apie tokį bendradarbiavimą ir artimesnę bičiulystę kalbu. Visagine mums pavyko į kūrybinį procesą įtraukti ir miesto visuomenę, kultūros centrą, su visais jos darbuotojais, tiek ir pačią savivaldybę.

Beje, šį spektaklį labai šiltai sutiko ir sostinės publika.

- Na, Visagino istorija - išskirtinė, ją skauda visai Lietuvai. Bet kiti miestai juk tokių istorijų nepapasakos?

- Manot, neturės ko papasakoti Anykščiai, Jonava arba Šalčininkai? Nesutinku. Manau, kiekvienas miestas, kiekvienas kraštas turi savo istoriją ir savo žmonių istorijas, turi bendrus svarbiausius rūpesčius ir problemas - tereikia pasidomėti, „pakapstyti giliau“, pabendrauti su žmonėmis.

Mūsų teatro pavadinime figūruoja žodis „nacionalinis“, tad stengiamės to paisyti - stengiamės dirbti ne sostinei, o visai Lietuvai. Ateityje savo darbą regionuose dar labiau intensyvinsime. Tai susiję ir su artėjančia mūsų teatro rekonstrukcija.

- Ilgam?

- Planuojama kelieriems metams, o kaip bus - niekas negali pasakyti. Tiesiog būtina išspręsti įsisenėjusias problemas, tokias kaip, pavyzdžiui, - du įėjimai iš skirtingų gatvių į Didžiąją ir Mažąją sales arba garso pralaidumo problema - kai spektakliai Didžiojoje ir Mažojoje salėse negali vykti tuo pat metu.

- O kaip bus su lig šiol rengtais jūsų ne teatro projektais? Na, pavyzdžiui, vilniečius jau daugiau nei dešimtmetį džiuginanti „Kultūros naktis“, kuriai nemažai jėgų ir širdies esate atidavusi... Visa tai trauksis į antrą planą - virs užklasine veikla?

- Jie visada ir buvo užklasine mano veikla. Organizacinis darbas su „Kultūros naktimi“ - man labai brangi patirtis. Prisijungiau prie šio projekto pakviesta jo iniciatorės Dainos Urbanavičienės sunkiu metu, kai ore tvyrojo klausimas, ar „Kultūros naktis“ apskritai išliks. Beveik neturėjome pinigų, tačiau sulaukėme išskirtinio menininkų palaikymo. Šiandien, matant, kad „Kultūros naktis“ tapo vienu mėgstamiausių vilniečių renginių - tuos sunkumus malonu prisiminti.

- „Kultūros naktis“ ir man atrodo svarbi - tikiu, kad tokie renginiai turi galios atkurti šiandien gerokai nublyškusią miesto dvasią ir gerokai apirusią Vilniaus bendruomenę. Juk, kaip sako poetas Benediktas Januševičius, daug namų - tai dar ne miestas?

- Taip, tokie renginiai išties kuria bendrą vardiklį tarp žmonių, o smagiausia, kad tas bendrasis vardiklis yra būtent kultūra. Be to, sąmoningai stengiamės, kad Kultūros nakties programa nebūtų tiesiog „suneštinis balius“, neriamės iš kailio, kad renginio programoje rodomas menas būtų aukštos kokybės, kad jame dalyvaujantys menininkai ruoštųsi jam atsakingai.

- Tokių ar panašių renginių turi taip pat ir Paryžius bei kiti didieji Europos miestai?

- Taip, turi tokių renginių daugelis didžiųjų miestų - net ir mūsų „braliukų“ Ryga, tik šventė ten vadinasi „Baltoji naktis“. Gal ir negražu girtis, bet mūsų Vilniaus „Kultūros naktis“ kai kurių šalių festivalius net pranoksta. Tarkim, Danijoje labiau pasitenkinama atvirų durų forma, o pats festivalis yra mokamas. Panorėjęs žmogus gali nueiti į policijos nuovadą pasižvalgyti, ir į kitas, ne kasdien prieinamas vietas. Mes tuo neapsiribojame - stengiamės išeiti už tradicinių erdvių ribų, kviesti į neatrastas ar primirštas miesto erdves, pristatyti tokios kokybės renginius, kad žmogus neprarastų motyvo išlįsti į miestą net lyjant lietui. Ir svarbiausia - kad žmonėms šie renginiai būtų visiškai nemokami. Deja, net 11 metų gyvuojantis festivalis „Kultūros naktis“, mano manymu, nesulaukė deramo palaikymo - tiek moralinio, tiek finansinio.

- Kaip manote, kultūros kokybė šalyje yra tiesiogiai priklausoma nuo tos šalies kultūros politikos?

- Galima, žinoma, romantiškai atsakyti, kad tai - visiškai skirtingi ir vienas su kitu mažai ką bendro turintys dalykai, tačiau asmeniškai man atrodo, kad jeigu nesėsi, tai ir neužaugs. Manau, kad ypač šiandien trūksta to aktyvaus kultūros politikų ir apskritai politikų bendradarbiavimo su kultūra, nuoširdaus dėmesio kultūrai ir ne formalaus gesto, o tikro supratimo. Jeigu nuoširdaus dėmesio nėra - viskas pamažu virsta lozungais, tarp kurių jau gana ilgai ir gyvename: „Kultūra - vienas svarbiausių mūsų prioritetų“, „Lietuva yra teatro šalis, „Mes be galo didžiuojamės savo kūrėjais, pasaulyje atstovaujančiais Lietuvai“ ir taip toliau. Tačiau, jei šiuos lozungus skanduojančiųjų paklaustumėm, ką kiekvienas jų konkrečiai yra dėl kultūros padaręs...

- Kai buvom studentai, tikėjome, kad menas išgelbės pasaulį. Ar tuo tebetikite?


- O kas gi nuo studentiškų laikų pasikeitė? Kaip tikėjau tuo anuomet, taip ir šiandien tuo nė kiek neabejoju. Menas pasaulį gelbsti nuolat ir tikrai dar ne sykį išgelbės. O gėris neišvengiamai galiausiai nugalės blogį.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (4)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Baltarusijos ledo ritulio antrojo diviziono čempionato rungtynėse sekmadienį Elektrėnų „Energijos“ komanda svečiuose net 1:12 pralaimėjo vienai iš čempionato lyderių „Gomel-2“ ekipai.
  • KREPŠINIS: Vilniaus „Kibirkšties“ komanda Rytų Europos moterų krepšinio lygos čempionato A grupės rungtynėse Liepojoje sekmadienį 70:82 pralaimėjo Liepojos „Papirs-Lsss“ ekipai ir patyrė antrąją nesėkmę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar galima susikurti laimę Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +8   +12 C

   +6  +9 C

 

   +6   +9 C

   +17  +19 C

  +16 +18 C

 

   +16  +18 C

    0-5 m/s

     1-6 m/s

 

      0-4 m/s

 

USD - 1.1961 PLN - 4.2672
RUB - 68.8885 CHF - 1.1588
GBP - 0.8816 NOK - 9.3193
reklama
Velyke2017