NUOTYKIS. Vienas neapgalvotas kompiuterio klavišo spustelėjimas - ir prieš tapybos klasikės Audronės Petrašiūnaitės akis stojosi... Lady Gaga. Tai buvo lemtinga

- Kas gi atsitiko? Visada laikiau jus meditacijos, vidinių vizijų tapytoja, laisva nuo buitinės logikos. Gal net suvokiančia ketvirtąją pasaulio dimensiją. O čia - moderni reklamos, plakato stilistika...

- Tokia, kokia buvau - mirganti, haliucinuojanti, išsilaisvinusi iš buities ir konkretybės - jau nebebūsiu niekada. Man atsitiko panašiai, kaip kažkada - Edvardui Munkui. Tie virpantys, mirgantys paveikslai ėmė byrėti, skilti. Iširo, išėjo gabalais. Nebeįmanoma surinkti. Reikėjo kažką daryti.

- Ir savo tapybos objektu pasirinkote Lady Gagą, popkultūros ikoną. Ryškią, šokiruojančią. Anksčiau jokios subkultūros į savo gyvenimą neįsileisdavote.

- Neįsileisdavau bet ko. Pigių, vulgarių, dažniausiai bebalsių, paskubomis negabių prodiuserių sukurptų „žvaigždžių“, kurių žvaigždiškumu jie ir patys netiki. O čia - rimtų dizainerių švariai padarytas vaizdas.

- Kažkada skundėtės, kad išorinio pasaulio agresyvumas pasiekia net kaime, Višakio Rūdoje. Įsijungi radiją, televizorių - ir...

- Šįkart įsijungiau internetą. Ir! Nebuvau iki tol apie ją nė girdėjusi. Žirglioja su tais tviskančiais batais žudikais. Visa tviskanti. Tobulai padaryta. Be antsvorio. Juda tarsi užprogramuota. O aš jau treji metai praktiškai nevaikščiojau. Šliaužiojau. Net ramentai nepadėdavo. Pavydėjau tiems, kurie laisvai juda invalidų vežimėliuose. Pagaliau jį ir pati nusipirkau.

...Turiu didelių problemų su kojomis - dar nuo vaikystėje persirgto poliomielito. Neseniai iškenčiau sudėtingą pėdos operaciją. Atsibundu - iš kiekvieno piršto kyšo po metalinį virbą. Skausmas nepakeliamas. Šiandien jau iš invalido vežimėlio išlipau, bet laukia dar viena operacija. Gal dabar suprantate, ką pajutau pamačiusi tą tobulai judantį kyborgą. Tas švarus monitoriaus vaizdas - ir siaubinga mano situacija. Suvokiau: mus skiria šviesmečiai! Ir pradėjau piešti. Iš pradžių nesąmoningai - tik tuos batus. Paskui - jos profilį, paskui...

- Kas darė įspūdį? Reklamiškai nudailintas blizgesys?

- Ten ne tai. Ten labai aiškus, talentingai sukurtas mirties deivės įvaizdis. Ir aš ją kuriu kaip mirties robotą. Nė nebandydama tyčiotis, parodijuoti, šaržuoti. Man ji - net ne anatominė būtybė, o matrica. Kyborgas. Akyse - nė mažiausio gyvybės blyksnio.

- Tobulai virtuali?

- Virtualus tvarinys gali suvaidinti emociją. O ji jos atsisako sąmoningai.

- Jūs - paprastą gyvenimą, kaimo ramybę, gamtą vertinanti menininkė. Ir staiga - toks viražas! Ar nekilo atstūmimo efekto?

- Ne. Man čia buvo kaip uždraustas kambarys. Bet aš atsirakinau ir įėjau.

- Jūsų Lady Gagos atvaizduose neįžvelgiu pašaipos, karikatūros...

- Nė nebandau iš jos tyčiotis. Tą vaizdą perteikiu su tikra pagarba. Tik nemanykite, aš jos negarbinu. Argi Sezanas garbino savo tapomą obuolį? Ne. Tai tiesiog modelis. Natūra. Per pastaruosius 3-4 metus kito nė neturėjau.

- Gal jau ją ir sapnuojate?

- Atspėjote. Sapnuoju, kad sutinku ją Kybartuose prie kepyklos. Pati lyg ir einu į vaistinę. Bet atsiduriu operoje. Bandau traukti Čio Čio San ariją. O kitą kartą susapnavau Lady Gagą, skriejančią į juodąją kosmoso skylę. Iš to radosi to paties siužeto paveikslas.

- Įsileidote į savo gyvenimą kyborgą. Kur dabar jūsų katės, namų dvasios?

- Kačių net padaugėjo - jau penkios. Net Lady Gagą nutapiau su kate. Tik to paveikslo į parodą neatvežiau. Ėmiau tapyti senųjų dailės klasikų replikas - Breigelio, Rožė van der Veideno...

- Ar paprasta buvo į savo subtiliąją paletę įsileisti visai kitas spalvas - gryną mėlyną, raudoną, net juodą?

- Pats objekto pasirinkimas diktavo visai kitokią spalvų gamą. Nepabijojau net grynos juodos. Goja, Bekmanas - jie irgi naudojo juodą. Tik negalvokite, kad tai - pesimizmo išraiška. Pesimizmas - kai jau nieko nebenori. O aš - nors ir sėdėdama invalido vežimėlyje - tapau!

- Kaip gi buitis? Kas padeda?

- Esu visiškai viena, jokių giminių. Iškart po operacijos Kaune padėjo Laima (kolegė Drazdauskaitė - red. past.), viena kita buvusi studentė. Kaime - kaimynė, kuri man nesant kates prižiūri. Nemažai problemų išsprendė tas invalido vežimėlis - net į parduotuvę pati nuvažiuodavau.

- O Lady Gaga - prisipažinkite - dar neįgriso?

- Įgriso. Nebenoriu jos sapnuoti. Vieną paveikslą pavadinau „Goodbye, Lady Gaga“. Gal jis jau ir bus paskutinis.

- Kaip manote, ką lankytojai kalbės apie šią jūsų parodą?

- Sakys, Petrašiūnaitė jau visai nusitapė. Nebijau prarasti „gero vardo“. Nebenoriu niekam įtikti. Nesiekiu pateisinti kažkieno vilčių. Dabar tapydama riedu kaip akmuo nuo kalno. Pasiduodama inercijai, iki papėdės. Ir krypties nekeičiu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"