Jubiliejų pasitinkančią legendinę aktorę V.Mainelytę vėl išvysime kino ekranenuotraukos (7)

2018 rugsėjo mėn. 05 d. 11:32:36 Perskaitė 1710

Vaidmuo režisieriaus Zaza Urushadzės filme - man geriausia gimtadienio dovana. Taip interviu naujienų agentūrai ELTA sakė rugsėjo 5 dieną jubiliejų pasitinkanti legendinė kino ir teatro aktorė Vaiva Mainelytė, nusifilmavusi Gruzijos, JAV, Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filme „Anton“.

 

Įdomu yra tai, kad naujausioje kino juostoje, kurią režisavo „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba pelnęs „Mandarinų” režisierius Z. Urushadze , V. Mainelytę vėl matysime drauge su Regimantu Adomaičiu ir Juozu Budraičiu - pačiais pirmaisiais jos partneriais kine.

70-ojo gimtadienio išvakarėse V. Mainelytė Eltai sakė nesureikšminanti asmeninių švenčių, bet ir neturinti teisės jų ignoruoti.

- Tikrai nesureikšminu, bet turiu mylinčių anūkų, draugų, tad gimtadienius tenka paminėti. Kartais pasisėdime su keliomis draugėmis, kartais - didesnėje kompanijoje. Kad ir kaip būtų, švęsti gimtadienį - sena tradicija, nuo tėvelių namų laikų.

Šiemet šventę ruoš mano mylima dukra Dovilytė, kuri nuostabi šeimininkė. Tai, ką sukūriau šiame pasaulyje - visų pirma mano dukra, kuri padovanojo keturis anūkus. Atsidžiaugti negaliu, kad tiek jų turiu, tad visos šventės kartu.

- O kuris gimtadienis jums dabar prieš akis?

- Atsimenu, buvau gal 12-os metų paaugliukė ir mamytė iškepė savo firminį tortą „Napoleoną“, padovanojo bilietus į kino filmą. Atrodo, „Paryžiaus katedra“. Išeiti į kino teatrą, pamatyti naują, o kad ir seną kiną man buvo didžiausia dovana, net manija.

Iš tiesų, juk kino teatre visai kita aplinka, atmosfera. Dabartinė kino technika iš viso nepalyginama su namuose žiūrimu filmu. O tuomet net ir televizoriaus neturėjom, tad kinas buvo langas į pasaulį.

Televizoriaus tėveliai nepirko specialiai, kad skaitytume knygas, ir už tai dabar esu jiems dėkinga. Televizorius namuose atsirado, kai mano sesė buvo 11-oje klasėje.

- Žmonės pažįsta, myli jus ir tapatina jus su jūsų kurtais vaidmenimis.

- Be abejonės, patinka ir man tie vaidmenys - visi, kurie gyvi. Ir šiandien skamba Jurgos arija iš „Velnio nuotakos“, žinoma, brangus pirmasis mano vaidmuo Marijono Giedrio filme „Vyrų vasara“. Man jis buvo pati pradžia, prisilietimas prie kino, susipažinimas su partneriais, kino specifika. Kaip tu atimsi iš širdies mokytoją Aldoną, kurią aš vaidinau?

Brandesniame amžiuje buvo „Vasara baigiasi rudenį“, Milda Gyčio Lukšo režisuotame filme. Labai brangus Vidos Šeputienės vaidmuo „Giminėse“, už tai, kad iš tiesų išgyventa visa epocha, per meninę prizmę atskleista to laikmečio atmosfera.

- Šiandien „Giminės“ turi ir istorinės reikšmės?

- Manau, kad ir istorinė šio filmo reikšmė ateityje bus įvertinta, nes iš tiesų buvo užfiksuoti įvykiai. Šaunuolis Bronius Bušma, kad šitiek metų tęsė „Gimines“. Dabar jam jau sunku rašyti, nes daug herojų jau Anapusybėje. Mano Vidai taip pat jau sunku rasti liniją, nes jos vyras Antanas Šeputis - Antanas Šurna - taip pat miręs.

Bet jis kažkaip suranda. Tarp mūsų mergaičių - yra mano kurso draugas, tai kaip jis mane paliks? Kaip juokiuosi: esu talismanas!

O Stasę Ustjanauskienę kaip myliu! Dabartinė karta gal jau nemačiusi, bet buvo toks Broniaus Talačkos televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“. Už vaidmenį šiame filme buvau labai apdovanota , gavau respublikinę premiją, kuri dabar prilygtų Nacionalinei.

- Ar jums įdomu pasižiūrėti, kas vyksta šiuolaikiniame lietuviškame kine, ar einate į kino teatrą?

- Žinote, man viskas smagu, kai nueinu. Bet labai sunku prisiruošti. Nežinau, kas čia yra, bet kai pasižiūrėjau į pasą - natūralu (juokiasi. - ELTA).

Iš tiesų labai pasisekė, kad gyvenu puikioje vietoje, už kampo - „Skalvijos“ kino teatras. Labai malonu nueiti pasižiūrėti gerų filmų.

- Jaunoji karta domisi lietuviško kino Aukso fondu - klasika tapusiais filmais, kuriuose jūs sukūrėte daug vaidmenų.

- Išties labai apsidžiaugiau pastebėjusi, kad per LRT Kultūros programą rodomi anksčiau ir vėliau sukurti lietuviški filmai. Duok dieve, ši tradicija bus puoselėjama, nes žmonės labai žiūri.

Nueinu į šalia esantį turgelį, pasikalbu su gėlininkėmis, kurios pasakoja, kad per televiziją matė vieną ar kitą filmą. Labai malonu - tikras balzamas širdžiai.

Aš pati labai prisimenu, kas vyko už kadro, kai būdavo kuriami filmai. Viską atsimenu, net kvapą kartais žiūrėdama jaučiu.

- Ko palinkėtumėte sau ypatingo gimtadienio proga?

- Žinote, aš dabar tikrai turiu viską, ko noriu. Tik kad sveikata leistų matyti augančius mažuosius anūkus. Kad leistų vaidint.

Nepasigyriau, kad gavau labai gražią dovaną? Prieš kelias dienas grįžau iš Gruzijos, kur režisierius Z. Urushadzė pakvietė peržiūrėti sumontuotą filmą „Anton“.

Labai simboliška, kad pirmajame mano filme Adomaitis, Budraitis buvo mano pirmieji partneriai, kaip ir šiame filme. Scenos buvo tokios graudžios, malonios tuo pačiu. Vaidinome pradžioje ir pabaigoje jau pasenusius, kurie visą istoriją pasakoja.

Režisierius... atvirai pasakius, tokį sutikau pirmą kartą gyvenime. Ypatingas jo darbo metodas ir rezultatas, kurį prieš kelias dienas pamatėme. Jis visko maksimaliai išsireikalavo, ką buvo sumanęs. Turėjo tikslų sumanymą ir net jei gerai suvaidinai, o operatoriui kažkas nepavyko - viskas iš naujo, kol bus išgryninta.

Žiūrėjau tą filmą lyg šaltinio vandenį gerčiau - tyra tyra, niekas neužkliūva: nei operatoriaus darbas, nei aktorių, jokia detalė.

Labai sunku buvo paskutinę dieną dirbti, jau turėjome išvažiuoti, tad filmavomės nuo 5 ryto iki 1 valandos nakties. Bet suprantat, koks pasitenkinimas, kad gerai viską padarėme, kad pavyko! Labai buvo džiugu ir kad režisierius mane gražiai pagyrė sakydamas: „Aukščiausias pilotažas!“ Jie gi labai moka girti, o artistai pagyrimus priimt. Ir mano partneriai buvo labai pamaloninti, taip kad iš „GruzijaFim“ grįžau su didžiausia dovana.

Los Andžele šiam filmui bus kuriamas garso takelis, o paskui rodomas kino festivalis. Atsisveikinome iki susitikimo Lietuvoje.

V. Mainelytė studijavo režisieriaus Juozo Rudzinsko kurse, į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai jėgų atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų - Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee'io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh'aus „Antigonėje“)... Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose - Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kitus, primena teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Pasak jos, V. Mainelytės kūrybą saugo ne tik teatro ar kino istorijos knygos ir daugybė praeityje rašytų studijų ar recenzijų. V. Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta. Per pastaruosius metus ši aktorė sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru.

Tarp naujausių V. Mainelytės vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose - Zocha Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Įrpįd Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017). Tai kūriniai, praturtinę Lietuvos teatrą aštriais požiūriais į šiandienos pasaulį, atveriantys šiuolaikinio žmogaus dvasinių būsenų skaudulius.

„Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia V. Mainelytės talentas - tikriausiai jos niekas negalėtų pakeisti. Nemaža kūrybos unikalumo priklauso nuo aktorės išvaizdos, bet sėkmė tiek teatre, tiek kine labiausiai susijusi su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą, taip pat ir nekonfliktišku charakteriu. Sulaukti garbaus amžiaus ir teatre neturėti priešų - reta”, - sako D. Šabasevičienė, pridurdama, kad aktorė, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi ryškų požiūrį į gyvenimą ir profesiją, bet yra labai geranoriška ir atvira naujiems ieškojimams. Net patyrusi sunkiausius išbandymus - artimųjų netektis, įvairias ligas, ji gebėjo atsitiesti visų pirma su teatro pagalba. Dažnai ją tekdavo sutikti po repeticijų skubančią į Santariškes, o vėliau - vėl į vakarinę repeticiją. Tai retos ištvermės, pasišventimo savo profesijai, atsakomybės teatro kolegoms savybės.

Teatrologė prisimena, kaip visai neseniai, važinėdami su aktoriumi Regimantu Adomaičiu po Lietuvą, vis prašnekdavo apie Vaivą Mainelytę. „Vaiva kokiame nors Holivude būtų tapusi pasaulinio garsumo aktore, turėtų pilį, lėktuvą ir kokią nors salą“ - tokia Adomaičio nuomonė.

„Lėktuvų Lietuvoje nereikia, užtenka ir pėstute nueiti iki teatro, bet pagarbos ir dėmesio savo kūrėjams mes rodome ne per daugiausia”, - priduria teatrologė.

R. Adomaitis ją yra apibūdinęs kaip nuostabią moterį, išsiskiriančią nuoširdumu, atvirumu, neturinčią jokių išgudravimų. „Ji visada labai geranoriška. Ji puiki kolegė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu ar dar kažin kokiu žvilgsniu. Jos žvilgsnis labai geras, atviras, nuoširdus. O tarp aktorių - tai ne toks dažnas reiškinys. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Mano ne vienas personažas buvo ją įsimylėjęs... Neseniai peržiūrėjau filmą „Velnio nuotaka“. Na, nuostabi Vaiva Mainelytė! Jeigu Lietuva būtų nors kiek didesnė arba sovietmečiu mes būtume arčiau buvę Vakarų, tai šiandien apie Vaivą kalbėtų kaip apie superžvaigždę“.

Kolegos bei gerbėjai teatro ir kino legendai V. Mainelytei šiandien linki geros sveikatos ir ilgų kūrybos metų.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net