Janina Lapinskaitė: „Lauki ar ne Naujųjų metų, bet jie vis tiek ateina“

- Nenumaldomai artėja metų virsmas. Tad pradėkime nuo tradicinio klausimo: kokie jums buvo šie metai?

- Gal kai ką nuvilsiu, jeigu sąžiningai prisipažinsiu, kad Naujieji metai man nėra atspirties taškas, nuo kurio pradedu skaičiuoti savo sėkmes ir nesėkmes. Taip jau susiklostė, kad man labiau patinka ne trumpiausia metų naktis, o ilgiausia - per Jonines. Juk esu Janina ir Joninės man ir mano šeimai didelė šventė. Tada dažniausiai ir paskaičiuoju, ką man pavyko per metus padaryti. O kiti metai, ypač jų pradžia, iš tiesų ir man, ir mano vyrui kino režisieriui Algimantui Puipai ypatingi - pagaliau ekranuose pasirodys mūsų dvejų metų darbas - filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną.

- Apie filmą kalbėsime kiek vėliau, o dabar pakalbėkime apie nenumaldomai bėgantį laiką, kurio, pasak vienos dainos, nesustabdysi, nepasuksi atgal... Papuoštos eglutės vis tiek primena šventes, kurios žymi metų virsmą. Kur šiemet puošėte eglę, gal savo sodyboje Labanoro girioje?

- Ne, šiemet švęsime Vilniuje. Bet eglutė atkeliavo iš Labanoro, iš miško, su visomis šaknimis, įsodinta į didelę puodynę. Ji džiugino mūsų šeimyną per Kalėdas, džiugins per Naujuosius, o po Trijų Karalių ji keliaus atgal. Tai bus pirmoji eglutė, kuri sutiks Naujuosius Vilniuje, o paskui grįš. Pagalvoju, jeigu taip būtume sumanę gerokai anksčiau, tai jau ten būtų ištisas eglynas. Šis švenčių laikotarpis iš tiesų labai gražus ir prasmingas, bet labai jau greitai baigiasi.

- Tai ypatingų stebuklų, kaip minėjote, per šventes nelaukiate?

- Stebuklų per Kalėdas vaikystėje tikrai laukdavau, o per Naujuosius, kai aidėdavo dvylika laikrodžio dūžių, stengdavausi neužmiršti ir sugalvoti kelis karščiausius norus. Bet tas šurmulys mane taip išblaškydavo, kad per tą euforiją tik aidint paskutiniam dūžiui prisimindavau, jog tų norų taip ir nesugalvojau. Jei tie troškimai per metus neišsipildydavo, kaltindavau tik save. Naujieji metai yra sutartinis atskaitos taškas. Nuvažiuoji kur nors ir sutinki juos kitaip. O tie naujamečiai troškimai yra simboliški.

- Kur esate šauniausiai sutikusi naujus metus?

- Man pačios įspūdingiausios žiemos šventės yra tylios. Tad jaukiausi Naujieji mums su Algimantu, ko gero, buvo, kai mes vieni du juos sutikome kaime, savo sodyboje. Pamenu, tada lijo lietus, o mes jaukiai kūrenome židinį.

- Ir vis dėlto kokia šių metų staigmena jums pasirodė gražiausia?

- Kiekviena diena dovanoja staigmenų, bet pasijutau kaip pasakoje, kai kelios dienos prieš Kūčias, nuėjusi į mišką, iš kurio ir atkeliavo į Vilnių eglutė, staiga pamačiau gražų gražiausią voveraičių tiltą. Grybai tokiu metu - tikras stebuklas. Nepatikėjau savo akimis ir tuojau pamaniau, gal tai stebuklas, gal pasaka, kurioje našlaitė buvo išvaryta žiemą į mišką atnešti pamotei žibučių. Apsidairiau aplinkui, ar neatsirado kur nors netoliese Dvylika Mėnesių, kurie padėjo tai mergaitei. (Šypsosi). Pastovėjau ir minutėlę užsimerkiau: kas, jeigu dabar iš tiesų sužydės žibutės, ateis pavasaris?.. Pastovėjau, pastovėjau, o pavasaris ir vasara neatėjo... Na, bet apsidairiusi aplinkui, surinkau visai nemažą krepšelį šviežutėlių grybų. O jeigu kalbėtume apie šventes, tai man dabar pačios gražiausios šventės būna tos, kurios yra netikėtos. Štai susitinki netikėtai kokį seną bičiulį. Kartu papietauji ar praleidi vakarą, ir tau yra didžiausia šventė. O būna, kad ruošiesi, ruošiesi šventei, daug iš jos tikiesi, o ji taip ir neįvyksta. Naujieji metai yra blogi tuo, kad jie, lauki jų ar ne, vis tiek ateina.

- Jus pažįstame kaip įžvalgią ir jautrią dokumentinių filmų kūrėją, įamžinusią kai kurių kiek keistų ar likimo užribyje esančių žmonių likimus. Kas jus labiausiai liūdina šiame šventiniame šurmulyje?

- Kai prasideda ilgas kalėdinių švenčių maratonas, kuris baigiasi per Tris Karalius, iš tiesų liūdna, kai pagalvoji, kad ne visi žmonės turi su kuo kartu atsisėsti prie šventinio stalo, o ir tas stalas daug kam nebūna gausus. Nemažai artimų žmonių neatsisės prie bendro stalo ne dėl to, kad kas nors iš jų išėjo anapus, bet dėl to, kad juos skiria didžiuliai atstumai. Tikrai ne visi turi pinigų grįžti šventėms namo. Gali nuvažiuoti 300 kilometrų į kitą Lietuvos kraštą, o štai iš kokios Ispanijos ar Airijos ne kiekvienas gali sau leisti nusipirkti bilietus. Anksčiau prie Kalėdų stalo palikdavome lėkšteles tik tiems, kurie išėję anapus, o dabar - tiems, kurie išvykę.

- Iš karto po Naujųjų ekranuose pasirodys dvejus metus režisieriaus A.Puipos, jums padedant, kurtas filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Įdomu, kokių metų data jis ženklinamas?

- Šis filmas - kaip vaikas, kurio lauki, lauki, lauki, bet jis niekaip negimsta. (Juokiasi). O štai suskambėjus 2012 metų pradžią skelbiantiems laikrodžio dūžiams jis tikrai gims. Tad jo gimimo data bus ta diena, kai jį pamatys žiūrovas, tai yra sausio 13-oji. Kai sulauksiu po premjeros plojimų, o to nuoširdžiai tikiuosi, tada ir bus premjera. O aš, prisipažinsiu, jį jau pamačiau.

- Jūs ne tik padėjote A.Puipai režisuoti filmą, bet ir suvaidinote jame pagrindinį moters vaidmenį. Ar labai kritiška akimi vertinote savo suvaidintą Moniką? Ar daug sąsajų jaučiate su savo gyvenimu?

- Negaliu teigti, kad į tą savo vaidmenį žiūrėjau labai kritiškai. Man filmavimo aikštelė seniai nesvetima. Aš žinau, kuo virsta nufilmuotas vaizdas, kai tu jį pamatai. Bet iš tiesų yra sunku save vertinti. Norai visada yra didesni, negu rezultatas, kurį pamatai vėliau. Aš, žinoma, matau ir žinau, ką galėjau padaryti geriau, bet svarbiausia, kad to nepajustų žiūrovas. Mano suvaidintos moters, kuri apsiima globoti tris iš Vokietijos grįžusias merginas, ne iš gero gyvenimo tapusias prostitutėmis, man visiškai suprantamas ir artimas. Tas vaidmuo man, kaip aktorei, buvo galimybė kalbėti apie tas problemas, kurios man rūpi kaip žmogui ir kaip režisierei. Tai ir moters gyvenimo problemos, ir mūsų visuomenės socialinės problemos. Apie jas nuolat skaitome laikraščiuose, o filme aš turėjau galimybę kalbėti kita, jautresne kalba.

- Filmas sukurtas pagal žinomą rašytojos J.Ivanauskaitės romaną. Ar jūsų netrikdo tai, kad filmą daug kas lygins su knyga?

- Mes, kurdami jau antrą filmą pagal J.Ivanauskaitės kūrybą, nesilaikėme pažodinio pasakojimo. Jeigu viską pasakotume paraidžiui, tai kam gi reikėtų filmo. Man regis, mes bandėme atkurti Jurgos pasaulį, pamatytą režisieriaus A.Puipos akimis. O vienoje iš tų pasaulio dalių, Monikos paveiksle, buvo mano akys, mano širdis, jausmai. Tikiuosi, kad nenuvilsiu ir tų, kurie skaitė knygą.

- Prie Naujųjų metų slenksčio neišvengiamas klausimas apie jūsų artimiausius planus.

- 2012 metais grįšiu prie savo ankstesnio amplua - dokumentinių filmų. Esu pateikusi Kultūros ministerijai paraišką naujiems projektams ir noriu tikėti, kad bus skirtas finansavimas jiems įgyvendinti. Ir dar teikia vilties naujas kino įstatymas, kurį Seimas, regis, jau priėmė ar netrukus priims. Apie ką tie nauji mano projektai? Telieka mažytė paslaptis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"