respublika.lt

2018 rugsėjo 20, ketvirtadienis

Jiems nebereikia nebereikia nebereikianuotraukos (6)

2016 kovo mėn. 07 d. 08:06:07
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Muzikų rėmimo fondo vadovei Liucijai Stulgienei reikia.

 

Kunigaikščio Gedimino ordinas iš prezidento Valdo Adamkaus rankų L.Stulgienei buvo džiaugsmo viršūnė, nors apdovanojimų ir padėkojimų per 24 metus Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir jų vadovė susirinkę labai daug. Beveik ketvirtadalis Lietuvos per tą laiką pabuvojo jų renginiuose. „Respublikos“ dienraščio konkurse nacionaline vertybe pripažintas tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“. Per metus fondas surengia apie 170 koncertų, kuriuose apsilanko apie 30 tūkst. žmonių. Tačiau pastaraisiais metais finansavimo svertais vis dažniau pasakoma: nebereikia nebereikia nebereikia...

- Dabar jau neberizikuočiau tokio fondo kurt, - prisipažįsta L.Stulgienė, - nes konkurencija yra baisi. Nevadinu menu visų naujadarų, užgriuvusių pasaulį ir Lietuvą garsų ar vaizdų forma, bet jų agresyvus poveikis akivaizdus. Neseniai buvau dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus parodos atidaryme, kur ši tema irgi buvo paliesta. Pilnutėlėje Dailininkų sąjungos salėje buvo kalbama apie dailę, muziką, pagaliau apie dabartinį nacionalinės premijos laureatą. Ir Krescencijus Stoškus, ir Romualdas Grigas, ir Antanas Andrijauskas, Dailės akademijos profesorius, vietoj septynių minučių kalbėjo gal visas 37-ias, - kiek galima kvailint žmogų kalbant apie tą patį „meną“, kurio „pasididžiavimas“ styro beveik prieš mūsų langus (gyvenam Goštauto gatvėj). Važiuojant Lazdynų link išnyra tokio pat modelio santechnika, - kuo tie vamzdžiai skiriasi, sakykite. Nebent tuo, kad santechnikos kūrinys dailesnis...

- Dar skiriasi kaina. Už tą, kurį matote pro savo langus, piliečiai sumokėjo kone 100 tūkstančių litų... Jūsų fondas, kurį kažkas įvardijo kultūros mini ministerija, vadovaujasi kita politika?

- Esu įsitikinus, kad tik kultūros giliausia prasme užvaldytas vadovas gali pelnyti žmonių pasitikėjimą, nes kultūra skatintų jį su žmonėmis kartu būt iš įsitikinimo, o ne dėl reklamos. Va tada paskui tokį vadovą eitų žmonės. Esu giliai įsitikinusi, kad kultūringas žmogus nemes savo vaikų į šulinius, negyvens šiukšlyne ir neterš gamtos. Esu įsitikinusi, kad nemokama muzikinė programa „Mūsų miesteliai“, su kuria mes važinėjome skersai ir išilgai per Lietuvą, gal ir neperauklėjo alkoholikų, bet ne vienam jaunam žmogui sužadino taurius jausmus ir darnos ilgesį. Užtat neabejoju, kad ta trauka turėtų būti skiepijama nuo darželio. Dabar kaimai išbraukiami iš valdžios dienotvarkės, jie silpsta, nyksta, nekalbant apie išdraskytus užmirštų žmonių gyvenimus. Nesakau, kad mūsų programa buvo panacėja nuo beviltiško gyvenimo, juo labiau kad ir sukviesdavome pilnas sales dėdami dideles pastangas, dirbdami išvien su seniūnijomis, mokyklomis, ambulatorijomis, bet ji, be kita ko, stiprino ir bendrystės viltį...

- Ir tai girdžiu iš matematikės lūpų!..

- Taip, esu baigusi matematiką Šiaulių pedagoginiame institute, ir net esu gavusi vardinę stipendiją už gerą mokslą. Į matematiką stojau tik dėl to, kad Šiauliai iš Pakruojo buvo arčiau (mes sunkiai gyvenome) ir tuo metu pasirinkti galėjai ar matematiką, ar fiziką, nors labiausiai mėgau literatūrą, istoriją bei geografiją ir man visada rūpėjo kultūra. Ja rūpinausi tiek dirbdama Šiaulių vykdomajame, tiek vyriausybėje. Juokais galiu tarti radusi svarų argumentą: gimiau tą dieną kaip ir Mocartas - sausio 27-ąją; milijonai gimė tą dieną, bet man svarbiausia, kad gimė jis.

- Kaip matematikė neturite pagundos paskaičiuoti kitų pinigus?

- Jei valstybės pinigus laikyti „kitų“, tąsyk turiu. Skaičiuoju, kad vienam renginiui paskyrus kelis šimtus tūkstančių gan keblu keliems žmonėms šitiek apžiot, - tenka brangių užsieniečių prisikviest. Kokia prasmė, skaičiuoju, yra dėl tūkstančio žiūrovų išleisti tokius pinigus? Nebent tie išskirtiniai žiūrovai patys brangiai susimokėtų už bilietus, neatimdami iš mokesčių mokėtojų tokios didelės sumos, kurią galėtum panaudoti gal net naudingesniems tikslams. Jei neskaičiuočiau kiekvieno cento, Muzikų rėmimo fondas nebūtų išsilaikęs šitiek metų, jis, tegaunantis minimalią valstybės paramą, seniai būtų dingęs iš akiračio, kaip ir minėtoji „Mūsų miestelių“ programa. Šiemet kultūros taryba mums teskyrė 5 tūkst. eurų „Sugrįžimams“ ir 11 tūkst. „Druskininkų vasarai su Čiurlioniu“. Iki užpernai dar gaudavome kažkiek lėšų kompozitoriaus Stasio Vainiūno namams išlaikyti, šiemet negavome nė kiek, nors čia per metus įvyksta arti šimto nemokamų renginių, koncertų. Kai pernai pavasarį po avarijos (trūko vamzdis) su dideliu kultūros fanatiku šviesaus atminimo Sauliumi Sondeckiu ir Birute Vainiūnaite kreipėmės į kultūros ministrą poną Šarūną Birutį pagalbos, tas priėmė gražiai, vaišino, laiko neribojo, išklausė ir pasakė: „Aš juk nieko negaliu, viską sprendžia Kultūros taryba.“

- Keliems ministrams teko aiškinti savąją politiką?

- Visiems. Ir Jonui Jučui, ir Sauliui Šalteniui, ir Remigijui Vilkaičiui... Ateina naujas ministras, ir aš kokiame nors renginyje vis ieškau progos jį užkalbinti. Tiesa, Romą Žakaitienę prezidentas Algirdas Brazauskas pats pristatė sakydamas: „Dabar kultūros ministrę labai stiprią turėsite...“

- ?!

- Jis taip sakė. Po Vilkaičio buvo Arūnas Gelūnas. Kai atėjo Gelūnas, mes jam surengėm savo veiklos parodą, jis žiūri žiūri, matyt, netikėdamas, kad kelios moteriškės gali šitokius kalnus versti. Praėjus gal porai mėnesių, mūsų fondo 20-mečio proga man, pirmajai visuomenininkei, paskyrė Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Buvau devintame danguje, maniau, Gelūnas suprato mūsų veiklos mastą ir svarbą.

- O dabar taip nebemanote?

- Mano patirtis labai didelė, Muzikų rėmimo fondas - mano kūdikis, mano meilė, neskaičiuoju nei laiko, nei pastangų, tik naktį atbudusi jau nebeužmiegu, vis galvoju, kodėl Kultūros taryba taip su mumis elgiasi. Absurdiškas dalykas, juk nei ji, nei jos įslaptinti ekspertai už nieką neatsako, nors ir gauna nemenką atlygį už savo posėdžiavimą. Dabar man leidžiama suprasti, kad jei S.Vainiūno namai neduoda finansinės naudos, tai ir nereikia jų. Tarsi mes dėl savęs dirbame. Aš galiu koncertų tiek ir tiek prisiklausyt savo dvasiniams poreikiams pasotinti, tačiau jaučiu keistą pasitenkinimą, kai dirbu žmonėms. Na, gerai, parduosim, gausim pusę milijono, išsidalinsime pinigus, bet kas iš to. Man pinigų niekad nereikėjo daugiau, negu aš jų turiu. Juk neimsiu daryt euroremonto ar dulkeles valyt, kad neduokdie atėjus svečiui viskas blizgėtų; mano mintys kitur, man reikia, kad blizgėtų siela. Tai toks šiandien nepopuliarus kai kurių net „nuprotėjimu“ apšauktas, bet vis tiek džiaugsmą teikiantis gyvenimas.

- Jums vis pavykdavo rasti kultūrai neabejingų rėmėjų verslo srityje.

- Ir verslas keičiasi, verslus perima nauji žmonės, kuriems visiškai pakeliui su ta kita muzika, su tuo kitu menu, su visais šou, ir atėjusi kur į kokią šventę ar į susitikimą net nelabai su kuo rasi apie klasikinę muziką pakalbėt. Per bendraklasių susitikimą svetingam gimtosios mokyklos direktoriui pasakojau apie tuomet buvusią klasikinės muzikos sklaidos progą, siūliausi atvežti ją grojančių muzikantų, puikių solistų, tačiau jis tarė: „Ponia Stulgiene, dabar moksleivio kitos vertybės. Šitokios muzikos jiems nereikia.“ Jei nereikia direktoriui - nereikia mokytojams, nereikia ir mokiniams...

- Tad kokios Lietuvos daugiau: kuriai reikia ar kuriai nereikia?

- Bijau, kad vis mažyn tos, kuriai reikia tikro meno, rimtos muzikos. Kadangi konservatyviai laikomės šios nuostatos, mūsų gyvenimas gali būti nebeilgas. Dailininkų sąjungoje su bendraminčiais, kuriems skaudu dėl šiandienės kultūros, svarstėme: gal komitetus kokius steigti jai ir Lietuvai, kokią ir norėjome sukurti, ginti?..

- Nepastebėjot? Lietuvos matmuo traukiasi iš meninės kūrybos podraug su didžių kūrėjų karta.

- Matau. Ir dalis kultūrinės spaudos rašo, galima sakyti, apie nieką, o paskui mitinguoja, šūkauja prie vyriausybės, kad jiems neduoda pinigų, bet nežinau, ar jie verti, juk jie neatspindi Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Yra vienas kitas leidinys, pavyzdžiui, jūsiškė „Respublika“ ar „Muzikos barai“, kuriems Lietuva dar reikalinga.

- Provokuojat klausti, kam ji nereikalinga?

- Nereikalinga tiems, kurie gauna didžiulius pinigus. Ir jų viena mintis, kaip tuos pinigus įteisint, kaip panaudot, kaip sau naudos daugiau turėt. Pirmiausia galvojama, kaip išpešt tuos pinigus, bet negalvojama, kokia nauda iš to bus Lietuvai. Ir kuo toliau, tuo mažiau tokių intencijų matau. Didžiuliai pinigai mokami užsienio kolektyvams, užsienio atlikėjams, kurie nepademonstruoja aukščiausio meninio lygio. Na, gerai, jeigu lietuviai nesukuria pasaulinio lygio operos, statykim klasiką pasaulio, bet dainuoti leiskime saviems, o ne bet kokiems, kad tik užsieniečiams. Žinau, pavyzdžiui, kaip Australijoje nacionalinė kultūra yra puoselėjama ir prižiūrima, - kviestinių menininkų indėlis į ją neturi viršyti 10 procentų.

- Prieš kelerius metus būgštavote: jei neįvyks kultūrinė revoliucija ir biudžeto pinigais nebus atsisukta į tikrąsias meno vertybes, iškils pavojus kultūrinėms Lietuvos tradicijoms...

- Kultūros nuosmukis tęsiasi, jis visame kame. Ir toli gražu ne visi Seimo nariai žino, kur yra Nacionalinė filharmonija. Vienu metu į koncertus Šv.Jonų bažnyčioje („Alma Mater musicalis“) visiems išsiųsdavome kvietimus. Be Egidijaus Vareikio (jo žmona dirbo Karo akademijos kultūrininke), kitų beveik nepamatydavau, paskui pradėjom siūlyt abonementą už dešimt litų įsigyt, tai dar labiau, matyt, atgrasė - kaip čia galima jiems siūlyt nusipirkt... Paskui moterys pradėjo ramint: nežaiskime su tuo Seimu, jų mintys visiškai kitur... Žinau, kad nevalia garbinti anų laikų, bet ne viską reikia smerkti, kas buvo kadais, - tais laikais valdžioje buvo kone reglamentuotas koncertų, parodų, teatro lankymas. Eina vadovai, eina ir darbuotojai, eina darbuotojai, eina įmonių viršininkai, ir taip sklido šita gera tradicija. Šiandien net nesusiderina, kas ateis į S.Sondeckio laidotuves, - ar tai ne košmaras, sakykite. Gerai, negali ministras, bet yra viceministras, jei Seimo pirmininkė negali, tai tegu ateina tas, kuris gali ją pavaduoti. Kodėl pjaunasi, kodėl talžosi Seime? O todėl, kad stinga jo nariams vidinės kultūros, kuri niekaip neleistų nusileist iki tokio lygmens.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASVEIKINO: Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasveikino metinės augančio smulkiojo ir vidutinio verslo konferencijos „Gazelė 2018“ apdovanojimų ceremonijos dalyvius.
  • STABDYS: per popiežiaus vizitą bus stabdoma dalis darbų keliuose
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar stebėsite su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje susijusius renginius?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +11 +16 C

   +13  +15 C

 

   +12  +13 C

  +23  +26 C

   +24  +26 C

 

   +16  +17 C

  4-8 m/s

 2-5 m/s

 

    3-5 m/s

 

USD - 1.1667 PLN - 4.2951
RUB - 78.0688 CHF - 1.1304
GBP - 0.8881 NOK - 9.5470
reklama
Ukis 2018