respublika.lt

2017 liepos 28, penktadienis

Jėzau, koks mūsų veidas...nuotraukos (3)

2017 birželio mėn. 17 d. 08:42:28
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Pagaliau ir pats save prigavo fotografas Algimantas Aleksandravičius: užuot kaip karūnuotas portretistas medžiojęs pasaulinio lygio garsenybę Panevėžyje („Oskaru“ apdovanotą režisierių Iržį Menzelį), išdūmė į pirtininkų šventę Priekulėje kaip pasiklydęs prioritetuose pilietis - mažu kokį išskirtinį kadrą pavyks nurauti būsimam Mažosios Lietuvos albumui. Nors prieš kelias dienas iš leidyklos sužinojo, kad jo lyg ir nebereikia - Kultūros taryba pinigų albumo leidybai neskyrė.

 

Potvyniop (taip, pasak Algimanto, keikiamasi Rusnėje), kad jis yra išleidęs kiekvienam Lietuvos regionui (Žemaitijai, Aukštaitijai ir kt.) po albumą, kad šis, penktasis, yra ciklo, kurį galėtum dedikuoti Valstybės atkūrimo šimtmečiui, dalis. Potvyniop profesionalumą, bet kokį tęstinumą, tegyvuoja nusivalkiojęs „čia ir dabar“?

- Kas šiuo atveju: Mažoji Lietuva ar Aleksandravičius pakliuvo ant rinkos girnų?

- Įdomiausia, kad kai kuriems kitiems mano projektams skyrė pinigų, o Mažajai Lietuvai - ne. Bet aš vis tiek noriu išleist penktąjį albumą; jau apie du šimtus nuotraukų turiu pasiruošęs. Galvoju, gal šitaip Dievulis mane bando: nuleisiu rankas ar nenuleisiu. Nenuleisiu, tik viena problema daugiau - ieškosiu rėmėjų...

- Dievulis?


- Yra manančių, kad kai kuriose savo fotografijose įmontuoju debesis, bet aš tiesiog dažniau nei bet kada žvalgausi į dangų (gal jau amžius toks). Nors kolega Aleksandras Macijauskas sako, jog knygos turėtų vadintis „Lietuva po Aleksandravičiaus debesimis“, bet viskas, kaip ir išvagotas debesim dangus, yra Dievulio sumanyta. Ir Josifas Brodskis yra sakęs, kad niekur nėra tokių gražių debesų kaip Pabaltijyje, Lietuvoje. Bet, žinot, kaip yra: jei domėčiausi avarijomis, pritraukčiau jas ir jos pritrauktų mane, ir per savaitę kokias dvi galėčiau fotografuoti. Bet kai domiuosi kitkuo, būna, kažkas ima ir atveda mane į seną vokiečių kelią būtent tada, kai ten nugenimi žilvičiai, ir švieži pjūviai suboluoja kaip atidengta žaizda, būna, fotografuoju kokį žinomą pastatą, ir staiga virš jo paukštis užskrenda dovanų arba praeina dvi fantastiškos bobulytės; važiuoju Smalininkų ąžuolų alėja (ilgiausia Lietuvoje), ir staiga tarsi kažkieno paraginta baikerių kolona priešaky... Šilutės liuteronų bažnyčioje, kurią vis uždarytą rasdavau, staiga pataikau į vestuves prie to altoriaus, kuriame beveik pusantro šimto žymiausių pasaulio žmonių portretų sudėta...

- Jeigu jau taip, gal būsit susiradęs nedraugų?

- Nesu dovanėlė, kraują geriu namiškiams, saviems, draugams. Sugebu susigadinti santykius tiesmukai ką rėždamas, bet aš neturiu imuniteto pilstymui iš tuščio į kiaurą ir toms prakilnioms nesąmonėms, kurios rašomos vieniems apie kitus tuo atveju, kai jų darbuose nei meno, nei fotografijos nematau, nes to tiesiog tenai nebūna. Atrodo, pats nesikeiti, bet taip nutinka, kad vis atkrenta nuo tavęs žmogus, ir vieną dieną pamatai, kad nebeturi su kuo išgerti vyno, ir dėl to ne tie atkritę dažniausiai yra kalti. Kaip dainavo Vysockis, „vozvraščajutsia vse, krome lučšich druzej, krome samych predanych ženščin“ (grįžta visi, tik ne patys geriausi draugai, tik ne tos atsidavusios moterys“ - rus.).

- Rasi, ir jūsų atžvilgiu tiktų labai graži kažkieno mintis: „Atrask, ką myli, ir leiskis užmušamas jo“?


- Galėjau ir užsimušti (juokiasi). Kai fotografavau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pilis, Baltarusijoje, Alšėnų rūmų griuvenose ieškodamas rakurso, ėjau atbulas ir vos nenugarmėjau į penkiolikos metrų prarają - kelias savaites niekas nebūtų radęs. Kitąsyk Ukrainoje drėbiausi aukštielninkas ant asfalto nuo pakylos, bet su kamera ant krūtinės, nei įbrėžimo, nei lūžio negavau. Matot, meilė moteriai, vaikui ar tėvams yra kitokios rūšies, na, o fotografiją aš gerai pažįstu, pasitikiu ja ir savimi, žinau, kad ji negali man prikiaulinti, nebent sukelti galvos skausmą. Aš pats jau dešimt metų žadu išeit iš tos fotografijos ir niekaip negaliu. Vis pats susigalvoju arba Kažkas iš debesų pasako: daryk tą, daryk aną. Ir aš darau ir taip įlendu, kad išlįsti negaliu. Aš žinau, kad, kaip Al Kaponė sakė, liks tie, kurie liks stovėti ant kojų (juokiasi), - ant kojų gal jau ir nepastovėsiu, bet fotografijoj tikrai liksiu. Viena vertus, tai yra malonu, kita vertus, tai guodžia ir neguodžia, nes tai jau yra įvykę. Man įdomu, kas dar bus fotografijoje su manimi.

- Mažoji Lietuva? Vilnius? Didelis honoraras?

- Nekalbam apie jį, gerai? Visi puikiai žinome, koks jis laikraščiuose, žurnaluose, leidykloje, kartais jo tokiu ir vadinti negali, - dažniausiai remiu save pats. Na, bet kai gauni metinę Kultūros ministerijos stipendiją, o esu gavęs ją ne kartą, tai jau gali kai ką nuveikti, net kalbant apie kokį nors rimtesnį projektą ar jo tęstinumą, juo labiau kad mano amatas velniškai įdomus. Kai kurie menininkai skundžiasi, kad jie kankinasi dirbdami. Tai ko tada kankinasi? Aš malonumą jaučiu, aš tuo gyvenu - kai fotografuoju ar kai retušuoju fotografijas po aštuoniolika valandų per parą. Po Mažosios Lietuvos man dar knieti Vilniaus albumą išleist. Nežinau gražesnio miesto. Noriu padaryt jį taip, kad man skaudėtų, o kiti nustebtų, pamatę miestą, kuriame gyvena.

- Kaip leisdami Lietuvą, albumą po albumo, susidorojat su dilema nesikartojant išlaikyt vienovę?

- Taip, vardiklis vienas turi būti. Aš turiu savo stilių, nuo jo niekur nepabėgsiu, bet kažkas bus kitaip - juk kiekvienas regionas turi savo spalvą. Kažkada važiuoju autostrada Klaipėdos link, ir kažkuriame kilometre, gal ten dienovidis keičiasi, pajutau, kad persimainė oras, net šiurpas paėmė - pamaniau, kad vis dėlto esu Mažosios Lietuvos pilietis. Taip traukė mane į Rusnę, Kintus, Dreverną, Šilutę, ten tokios pelkės, ten „ilgesys šviesoje ištirpdytas“... Daug vėjų. Debesų. Labai įdomios vietos. Vienišumo daug (tik fotografijoje galiu per jausmus „prasieiti“)... Ankstesniuose albumuose nebuvo tinklų, žvejų, pelkių, tiltų per pelkes... Tas šventes, kurias fotografavau Dzūkijoje ar Sūduvoje, Mažojoje Lietuvoje praleidžiu, stengiuosi nebekartoti, fotografuoju Šilutės menų mokyklą, zuikių skulptūrėles kalant į Šyšos upę, laukiu Jūros šventės, pasaulio regatos liepos pabaigoje... Einu kaip mažas vaikas ir man nesvietiškai įdomu sužinoti, kad šen ar ten gyveno tas ar tas garsus žmogus, vaikščiojo upelio pakraščiais, lakstė, atsiprašant, pliku užpakaliu po dilgėlyną...

Norėčiau pavažiuoti iki Tolminkiemio, nusilenkt Donelaičiui, Mažvydui Ragainėje, gal Imanuelį Kantą nusifotografuočiau Karaliaučiuje. Žinoma, stengiuosi pagauti esminius regiono akcentus, didžiuosius žmones, kuriais tie regionai didžiuojasi, jų sodybas ar kapelius. Kai sudedi pasididžiavimo vertus žmones ir objektus į vieną, sako, Viešpatie, kaip mes visko daug turime.

- Ir tai nėra patriotiniai žaidimai?


- Nė velnio. Jei aš kalbu savo motinos kalba, - tai lietuvių kalba, - aš automatiškai esu Tėvynės dalis. Kam man įrodinėti, kas yra akivaizdu? Žmogus, pavyzdžiui, gražiai pina savo krepšelius, augina vaikus, darže ravi svogūną, susirenka su kaimynais vakare, lašinukų atsipjauna, va čia ir yra tas gražus vakaras savam krašte...

- Šiandien įrodinėjama, kad nebūtinas nei savas kraštas, nei lietuvių kalba, svarbiausia laikyti save lietuviu...

- Gali laikyti save žydu, lenku ar vokiečiu, gali laikyti save ateiviu, net arkliu, jeigu nori, bet priėjęs prie veidrodžio ar pajudinęs pasąmonę suprasi, kas esi. Čia vis tauškalai. Apskritai apie Tėvynę, kaip apie meilę moteriai, nenoriu šnekėt, man smirdi nuo patetiškų šnekėjimų. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, už ką lig šiol tebedalijami medaliai Sausio 13-osios žmonėms, - už tai, kad savo trobą gynė? Va jei eitų už Afganistaną pakariauti, už sirus, tada reikėtų juos užpilti tų šalių medaliais ir pinigais, jei gyvi liks. O jei žmogus gina savo garbę, savo tėvus, vaikus - tai ne žygdarbis, sakyčiau, o instinktas.

- Kaip manote, kaip tą „ginantį“ žmogų veikia atsisakymas savo kalbos, savo pinigų, žemės, kurią, manau, Europos Sąjunga privers be jokių išlygų pardavinėti užsieniečiams?


- Jūs klausiat fotografo tokių dalykų... Kai žmogų, kuris visą laiką buvo priespaudoj, paleidžia nuo grandinės, jis tiesiog paspringsta laisve ir gatavas sulįst į subinę bet kam didesniam ir stipriam... Tiek laiko buvęs okupuotas, negali nebijoti - nusiplikęs karštu ir ant šalto pūsi. Manau, buvo visokių laikų ir visos valdžios žmogui visad buvo blogos, rūpinosi pirmiausia savimi, visados smaugė mokesčiais, buvo karai marai, buvo okupacija, - žmogus visuomet neramumuose gyveno, vis bijodamas, kad naktį kažkas jo ateis. Jeigu dar ne visiems užėjusi amnezija, tie prisimena, kaip melagingai prieš euro įvedimą elgėsi valdžia, kartojusi, kad niekas nepabrangs. O viskas pabrango du ar tris kartus. Pavyzdžiui, didelis avokadas, kuriuos mėgstu, kainavo du litus, dabar toksai kainuoja 2,70 euro. Atvirai sakau, ilgiuosi pinigo lietuviško. Absurdas, kai pagalvoji: Lietuva - gražiausia šalis, čia nėra seisminių zonų, sausrų, šalčiausių žiemų, čia tarytum yra ir demokratija, net kitataučiai nesukelia daug problemų, bet ji niekaip nesusitvarko ekonomikos. Čia būtų taip gera gyventi, jeigu mažiau vogtų, bent 20 procentų mažiau. O gal užtektų esto mąstymo rūpintis savo šalimi. Ir vis dėlto pasakysiu, tiesa, nieko naujo, - tie, kuriuos išrenkam į Seimą, yra mūsų veidas, mūsų atspindys...

- Ir koks tas veidas? Gan bjaurokas?

- Jėzau, pilkas, fotografiškai pilkas tas mūsų veidas. Dažniausiai be meilės, be jausmo artimam, nesakysiu kraštui, užteks, kad pasakysiu „savam“. Tame veide nėra net asmenybei būdingo egoizmo, nes jei jo būtų, ambicijos neleistų kristi taip žemai... Žinot, nenoriu apie tai galvot, nes kai apie tai galvoju, įjungiu susinaikinimo programą. Tokį tekstą esu prie vienos fotografijos (tiesa, kitame kontekste) parašęs: „šlapiu degtuku - į išblėsusį vakarą“, - jau nebegali uždegt, jau nieko nebegali padaryt...

- Tai kaip išeinate iš tos susinaikinimo programos?

- Aš neperku avokado. (Juokiasi.)

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (3)

  • Romas Zubinas-Tęsėjas 2017 birželio mėn. 23 d. 09:48:51

    Kodėl mūsų žmonių veidas rūškanas? Ankščiau mūsų "elitas"
    kaltininku įvardindavo sovietų sistemą! Tačiau Lietuvoje jau seniai
    pasikeitė sistema! Bet ar pasikeitė "sovietai" ir buvusieji
    Lietuvoje?!NE! Kažkas buvo pasakęs, -jie yra amžini! Ir tas kaž-kas?
    buvo teisus!
    Štai, seniausios Žemėje Lietuvių kalbos dėka esu įminęs per 500
    senųjų kultūrų Žemėje šaltinius! Juose rasta informacija iš
    giliausios praeities leido atrasti Pasauliui dar nežinomus Trečiąjį bei
    Ketvirtąjį Žemės ašies fizinius judėjimus! Pastarieji puikiai
    paaiškina-kas Žemėje vyksta periodiškai laike 50 000 metų ir kodėl
    bei bei kaip Žemėje klimatas kinta???!!! Tačiau šių atradimų ir
    atradėjų lemtis visiškai panaši kaip ir prieš 500 metų M.Koperniko ir
    dar praėjusiame šimtmetyje A.Einšteino atradimų likimas! Apie mano
    atradimus visų lygių mokslininkai nelinkę net diskutuoti! Mat - negali
    tai būti!!! Anuot vieno garbaus mokslininko, atradėjui reikia
    "pasitikslinti"-ne! ne šaltinius.... bet sveikatą!?!?

  • Sniegina 2017 birželio mėn. 17 d. 22:20:18

    Puikus žmogus, artimos mintys. Kaip gera, kad dar turime gyvų, savų,
    tikrų lietuvių...

  • Pensininkė 2017 birželio mėn. 17 d. 11:42:25

    Puikus interviu. Skaičiau ir taip suspaudė širdį, dėl tokio jauno
    žmogaus požiūrio į savąjį kraštą. Man jūs jaunas, nes aš jau
    laiko nugalėta ir sena...

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Samsune vykstančių kurčiųjų olimpinių žaidynių badmintono turnyro vyrų vienetų varžybų pusfinalyje penktadienį lietuvis Kazimieras Dauskurtas 12:21, 8:21 pralaimėjo rusui Artiomui Karpovui.
  • PRADŽIA: penktadienį darbą pradėjo naujoji Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar savivaldybėse reikia didinti darbuotojų skaičių?

balsuoti rezultatai

Kur dažniausiai vasarą perkate vaisius ir daržoves?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +16 C

 

   +14  +17 C

   +22   +24 C

  +20  +23 C

 

   +19  +21 C

    5-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-6 m/s

 

USD - 1.1694 PLN - 4.2541
RUB - 69.6779 CHF - 1.1232
GBP - 0.8898 NOK - 9.2978
reklama
Velyke2017
reklama
Rokiškio pienas 2017.06