respublika.lt

2018 rugsėjo 24, pirmadienis

Jeigu nereikia mokyklų - prireiks kalėjimųnuotraukos

2012 gruodžio mėn. 22 d. 08:01:49
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Tokia šiurpiai tiesia, bet nenuneigiama sentencija, paklaustas apie Lietuvos ateitį, prabyla „Auksinio scenos kryžiaus“ kavalierius, daugelio solidžių apdovanojimų laureatas, vienas paskutiniųjų Juozo Miltinio mokinių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, nuoširdus poezijos bičiulis ir puikus skaitovas Albinas KĖLERIS, sakantis, kad tik mūsų vaikams - kartoms, nepaveldėjusioms mūsų ydų, - bus leista žengti į Pažadėtąją žemę.

- Kaip derėtų vadinti valstybę, kurioje uždaromos mokyklos, bibliotekos, kultūros centrai?

- Beprotnamiu. Kitaip ir nepavadinsi. Labai dideliu išminčiumi nereikia būti, kad suprastumei, jog valstybei, kurioje nereikalingos mokyklos, teatrai ir bibliotekos, netolimoje ateityje prireiks labai daug ir labai talpių kalėjimų. Juk natūralu ir pasaulio istorijos daugybę kartų patvirtinta, kad jokio ekonominio, politinio ar kokio kitokio klestėjimo valstybė pasiekti negalės, jeigu neturės kultūros. Tai aksioma, nepajudinama kaip „Tėve mūsų“. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tokių dalykų tik piktavališkai, tik tyčia galima nesuprasti. Neįsivaizduoju, kokia turi būti rambi ir pikta žmogaus širdis, jei jam nusispjauti, net ir prisimenant per kokius vargus tas lietuviškas žodis, ta nacionalinė kultūra buvo nešama pasišventėlių, knygnešių, žmonių, už tautos šviesą mokėjusių savo krauju. Besąlygiškai kapituliavome prieš mamoną, pasirengę į pinigus iškeisti ir savo žemę, ir savo kalbą, ir savo vaikų ateitį.

Mano mokytojas Juozas Miltinis sakydavo: iš žmogaus gali iki paskutinio siūlelio viską atimti, gali jį pliką ant sniego pastatyti, bet jeigu tas žmogus savy turi kultūros, ten ant sniego stovės visai ne nuogas žmogus, ten atsiras potenciali naujos kultūros versmės vieta.

Ir aš suprantu, ir valdžios žmonės supranta - prieš godųjį, plėšrųjį verslą beginklę kultūrą sunaikinti yra labai labai lengva - tas pats, kas lazdą iš ubagėlio atimti. Kultūra juk tuo ir kultūra, kad į agresiją neatsako agresija - ji nė nesigina. Todėl visuomet maniau, kad šis supratimas kaip tik ir yra motyvas kultūros nenaikinti - čia juk kaip gulintį mušti... Tačiau, pasirodo, atvirkščiai - kadangi lengva sugriauti, tai ir griauname.

Man dingojasi, kad viena esminių visų mūsų bėdų priežasčių - daiktai ir žmonės, esantys ne savo vietose. Jeigu nesi tinginys, daiktus gali surankioti, perkelti, sutvarkyti, kitaip tariant, padaryti taip, kad jie netrukdytų. Ne veltui meldžiamės: „Suteik mums sutvarkytų daiktų ramybę“.

Bet va ką daryti su žmogumi, kuriam kepurės taip nežmoniškai norisi, nors Jurgio galva ir ne ta. Va čia, manau, ir prasideda vargai bei nesąmonės. Toks žmogus pirmiausia kitiems žmonėms, o gerai pagalvojus ir pačiam sau yra didelė nelaimė. Jis pats turėtų tai suprasti, jeigu ne visai bukas. Bet kas gi nori prisipažinti esąs bukas - ir dar ne savo vietoje? Todėl ir stengiasi laikytis visais būdais savo vietos, kuria nesinaudoja kaip galimybe kurti, o kaip ta saldža priemone valdyti kitus.

- Apie Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, dėl kurio išsaugojimo jūs taip narsiai kaunatės, reikalus valstybiniu lygiu net nekalbama, tarsi tai būtų lokalinis, vienos savivaldybės reikalas. Bet juk tai teatras, kuris yra visos Lietuvos kultūrinis ženklas, turintis savąjį veidą, savąją mokyklą?

- Žinoma, kad šio teatro problemos - ne vien Panevėžio miesto ar Panevėžio regiono reikalas. Viliuosi, gal naujasis kultūros ministras iš esmės pasirūpins sužinoti realią padėtį? Neapsiribos audito išvadomis, mūsų siunčiamais raštais, kurie, manyčiau, atgula stalčiuose nė nepasiekę ministro kabineto. Man peršasi mintis, kad niekas net ir nenori išsiaiškinti tiesos, kas iš tikrųjų čia vyksta, kodėl taip sunku mūsų teatro vadovui arti meno dirvonus, kad tie artojai - prasigėrę, nedisciplinuoti, „neviežlybi“ provincijos būrai. Klausiu savęs, o gal ir čia kepurė prasilenkė su Jurgio galva?

- Bet kaip mes tokiais jurgiais tapome? Juk net sovietinėje priespaudoje, regis, buvome kur kas patriotiškesni, sąmoningesni ir dvasingesni.

- Žinoma. Liūdna tik, kad dvasingi ir sąmoningi, pasirodo, buvome ne dėl laisvo apsisprendimo, o dėl neturėjimo iš ko rinktis - visi tie kapitalistinio pasaulio blizgučiai, turtų susikrovimo, valdžios perspektyva, komfortas, nei moralinių, nei teisinių svertų nevaržomi kūniški malonumai paprasčiausiai mums buvo neprieinami. Vos gavę galimybę rinktis, tuoj apsisprendėme, kokie labiau norime būti. (Liūdnai šypsosi.)

Dvasinis pasaulis, paprasčiausia sąžinė... Jei žmogus visa tai savyje turi, net ir prasižengęs, suklupęs, jis gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą - patiria vidines kančias. Šiurpstu pastebėjęs, kad Lietuvoje išsikerojo ištisa mamonos epochos augintinių karta, tų kančių jau nebeturinti - prigimtinai nebeturinti to organo, kuris skauda, kuriam skaudant savo geriausius kūrinius išraudojo Antanas Baranauskas, Maironis, Justinas Marcinkevičius... Dėl nieko širdies skausmo nejaučiantis žmogus yra baisus - jis nežino, ką reiškia branginti, tausoti, gailėti...

- Iš nuosmukio ir stagnacijos kartą jau išsilukštenome - gražiais Atgimimo laikais. Tikite dar vieno, bet jau sąmonės ir sąžinės Atgimimo galimybe Lietuvoje?

- Tikiu. Gal esu kvailas, bet tikiu, ir didžiausias viltis sieju su jaunimu, su dar tik augančiomis kartomis. Mozė - ir tas privalėjo keturias dešimtis metų klaidžioti dykumoje, kol gavo galimybę pasiekti Pažadėtąją žemę. Manot, kelio nerado? Ne. Tiesiog per tą laiką turėjo išmirti visa iš Egipto išėjusiųjų karta, o į Pažadėtąją žemę įžengti buvo leista tik jų palikuonims - kartoms, nebeperėmusioms savo tėvų ydų. Manau, taip esti ir su lietuvių tauta - matyt, turi išmirti visos tos ydingos sandaros kartos, temokančios ir tenorinčios dergti po savimi, pavydėti ir paranoiškai nekęsti artimo savo.

Ne tuščiai spėlioju - matau daug besikraunančių labai gražių pumpurų ateinančiose kartose. Todėl neabejoju - vėl apsisuks ratas ir vėl Lietuva atsities. Turi atsitiesti. Juk antraip - kokia tuomet mūsų gyvenimų prasmė?

- Gal Lietuvai ir vėl reikia skaudžių sukrėtimų, gal tik tai mus pajėgia mobilizuoti, priverčia prabusti? Juk šiandien, išskyrus tai, kad toleruojame ir globalizuojamės, niekuo daugiau nesirūpiname.

- Nereikia sukrėtimų. Ir šviesa mus turi auklėti, ne vien gyvenimo rykštės. Nesuprantu, kodėl mes tik per šermenis gebame vienas kitą mylėti? Nejaugi mums būtinas karstas, kad prisimintume esą žmonėmis, jog šalia manęs lygiai toks pat laimingas-nelaimingas žmogus. Prisiminkime N. Gogolį: „Aš juk tavo brolis“.

O dėl globalizacijos... Tai jūs ten, sostinėje, gyvenate ES, su naująja sąmone, globaliose struktūrose, o mes, provincijos ir pakraštėliai, ačiū Dievui, vis dar gyvename Lietuvoje.

- Ko patartumėte imtis, kaip gyventi kiekvienam Lietuvą mylinčiam žmogui, kad jo gyvenimas būtų žingsnis link to naujojo Atgimimo?

- Jokių radikalių virsmų nė nereikia - kiekvienam reikia purenti savąją lysvelę ir prižiūrėti darželį po savuoju langu. Purenti su meile, sąžiningai. Dirbti savo kasdienius darbus, auginti ir auklėti vaikus, laikytis Dekalogo... Bet iš tų lysvelių ir darželių po langais juk ir susideda Lietuva. Žinoma, tai, ką šneku, - idealizmas. Bet juk be idealizmo koks liktų pasaulis? Pamenu poeto Sigito Gedos žodžius: „Apie žmogų aš sprendžiu pagal tai, kaip jis žiūri į vandenį, į medį, į šuniuką, į vaiką...“ Juk kas gi yra idealizmas? Gražus tavo asmeninis santykis su kiekviena būties smiltele.

- Su viltimi žiūrite į jaunimą, augančias kartas. O ką mums daryti, kaip juos auklėti, kad ta mūsų viltis mylėtų Tėvynę, neišsikraustytų į Airiją?

- Nieko vaikų nereikia mokyti - reikia juos mylėti ir būti kartu su jais. Reikia patiems savuoju gyvenimu tvirtinti išpažįstamas tiesas, o būdami šalia vaikai patys viską mato, vertina ir įsidėmi. Didaktika, pompastika, aukštosios frazės... Juk jos ima nieko nereikšti, kai vaikai mato ir girdi, kaip išmintingiems ir doriems mūsų žodžiams nuolat prieštarauja mūsų veiksmai. Vaiko neįmanoma apgauti - tik jei išties mylėsime Lietuvą - vaikai pajus, kad verta ją mylėti, yra dėl ko čia pasilikti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APSISPRENDĖ: prezidento posto 2019 m. sieksiantis diplomatas Vygaudas Ušackas skelbia dalyvausiantis TS-LKD organizuojamuose pirminiuose rinkimuose; šį sprendimą politikas pranešė iš karto po to, kai apie savo dalyvavimą prezidento rinkimuose patvirtino Seimo narė Ingrida Šimonytė, o ekonomistas Gitanas Nausėda paskelbė, kad prezidento rinkimuose dalyvaus kaip nepriklausomas kandidatas.
  • REAKCIJA: Mianmaro ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Minas Aungas Hlaingas pareiškė, kad Jungtinės Tautos neturi teisės kištis į šalies vidaus reikalus; taip jis reagavo į JT kaltinimus, kad Rachinų valstijoje vykdomas musulmonų rohinjų genocidas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar savo akimis matėte popiežių Pranciškų?

balsuoti rezultatai

Ar jums su darbdaviu pavyksta susitarti dėl atostogų datos ir terminų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +9 C

   +3   +4 C

 

   0  +2 C

  +11  +12 C

   +8  +9 C

 

   +7  +9 C

  1-6 m/s

 4-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Ukis 2018