J.Biliūnui Nacionaliniame teatre vietos neatsirado

Sausio 8 dieną sostinės Jaunimo teatro mažojoje scenoje su spektakliu „Jis ir Ji“ - apie lietuvių rašytojo Jono Biliūno meilės istoriją - debiutuoja žinoma monospektaklių kūrėja ir atlikėja Birutė Mar. Pasidomėjome, ar ši migracija iš vieno teatro į kitą savanoriška, ar ne.

- Atrodo, dar tebesate Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė?

- Taip, tebesu. Ir žinoma, norėjau, kad naujas spektaklis gyventų mano „namuose“ - jį patys tyliai sukūrėme drauge su aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi ir smuikininku Sigitu Rubiu, neįpareigoti jokių planų, projektų ar panašiai. Eskizą (be dekoracijos, parinktais iš sandėlio kostiumais - „biliūniškai“) jau rodėme mokyklose, bibliotekose, netradicinėse erdvėse. Pavasarį pasiūliau „Jis ir ji“ teatro meno vadovui. Jam parodėme eskizą, bet kadangi jokio atsakymo iki rudens nesulaukėme, vadinasi, šis pasiūlymas teatrui nebuvo labai svarbus. Spektaklis reikalauja ypač intymios erdvės, tad su Aleksu pagalvojome apie kamerinę Jaunimo teatro „Salę 99“. Džiaugiuosi, kad mūsų idėją Jaunimo teatro vadovai šiltai sutiko. Dabar galvoju, gal ir neatsitiktinė toji „migracija“, juk vargiai rastum kitą tokį Biliūną kaip Jaunimo teatro aktorius A.Kazanavičius.

- Koks kitų jūsų monospektaklių, su kuriais esate pelniusi pasaulio festivaliuose daugybę prizų, likimas?

- Deja, ir „Antigonę“, ir „Meilužį“ iš nacionalinio dramos teatro repertuaro vadovybė jau žada išbraukti. Bet tikrai nenorėčiau nuliūdinti žiūrovų, kurie jau daug metų tebelanko šiuos spektaklius. Manau, atrasiu kitas erdves, kur galėsiu juos atnaujinusi rodyti Vilniuje - nes šie spektakliai tiesiog gyvi... Puikiai jaučiu, kada spektaklio gyvybė ima gesti. O Nacionalinio teatro repertuare kitą sezoną, dar, tikiuosi, liks „Unė“, „Poetė“.

- Kuo jums artima Jono Biliūno asmenybė ir kūryba?

- Bene prieš dešimtmetį perskaityti Jono Biliūno ir jo mylimosios, vėliau žmonos Julijos atvirlaiškiai labai mane sujaudino. Tokie trapūs ir nuoširdūs. Dabar, regis, taip nebebendraujame, nebemokame taip mylėti. Kažkoks tylus ilgesys to laiko tylos, o sykiu - be galo atviros, pažeidžiamos širdies pulsavimas. Pagalvojau, įdomu būtų sukurti tokį „atvirukų“ spektaklį - dramaturgiją iš J.Biliūno ir Julijos rašytų atvirukų tekstų. Vėliau, ėmus juos dėlioti, paaiškėjo, kad norint atskleisti giliau rašytojo asmenybę, reikia daugiau „svorio“ - įterpiau Jono Biliūno kūrybos fragmentų. Bet vis tiek spektaklis labai trapus, vis suabejoju - galbūt per trapus šiandienai? J.Biliūno kūrybos paslaptis - jo nuoširdumas, dėl visko skaudanti, jautri širdis. Ir dėl Brisiaus, ir dėl žmogaus, ir dėl Lietuvos. Pati vasarą vėl, skaitydama jo apsakymus, verkiau. Paradoksas, kai gyveni tokiame pasaulyje kaip mes dabar, kažkur giliai esi priverstas užrakinti tą savo „biliūnišką“ jautrumą, kurį kiekvienas turime. Jį užmaskuoja savigyna, ironija ir autoironija. Ir tuomet - pravirkdo tokia sielos ir dvasios skaidra. Primena, kad ir tu esi toks.

- Iš kur sėmėtės medžiagos šiam spektakliui apie lietuvių literatūros klasiką, kurį savinosi ir sovietinė literatūra?

- Iš to, kas išlikę - J.Janulaitytės-Biliūnienės prisiminimų, atvirlaiškių ir laiškų, J.Biliūno prozos ir poezijos, publicistikos. Įterpėme kelis fragmentus ir iš jos į spektaklį. Tiek daug aktualijų, maža kas pasikeitė. Net apie krizę kalbant. Štai iš J.Biliūno tekstų: „Valdžia mūsų neklausia, kaip padalyti mokesčius, kiek jų surinkti ir ant ko išleisti, viską ji daro tiktai pagal savo noro ir ūpo. Tik žiūri, kaip daugiau išplėšti turtų visokiais mokesčiais, kaip čia lengviau akis ir protą žmonėms apdumti. O sulig teisybės mokesčiai taip turėtų būt padalyti: kas turtingesnis, tas daugiau ir moka, nes jis daugiau naudojasi iš Viešpaties gerumo...“

- Ar Biliūnas, kaip ir Salomėja Nėris, „prašosi“ kokio ginamojo žodžio? Ką apie tai manote?

- Jei jau imuosi kokios medžiagos, tuomet nėra abejonės, kad ir būsiu ta ginančioji. Mėginu suprasti personažą, jį pajausti, išgyventi. Šiuo atveju Salomėją objektyviai apginti sunkiau, yra dėl ko, o Biliūnas... Turbūt norėčiau apginti jo kūrybos trapumą, skaidrumą. Parodyti, kaip jau minėjau, kad kiekvienas iš mūsų giliai toks yra. Tikiu, kad ta skaidra kažką gali suvirpinti mūsų sielose. Gal tai jau irgi šiandien galima pavadinti savita provokacija?

- Kokiam žiūrovui skiriamas jūsų spektaklis?

- Tam, kuris pasiilgo scenoje tylos, kuriam įdomus poetinis, literatūrinis teatras, mūsų istorija. Tai labai kamerinis darbas, net kažkas tarp spektaklio ir literatūros. Taip pat norėčiau, kad spektaklį pamatytų jaunoji karta, pažintų kitokį, ne chrestomatinį rašytoją - buvo net keista, kaip mokyklose mokiniai klausosi išsižioję šios istorijos. Juk J.Biliūnas buvo toks kaip ir jie, taip pat troško gyventi, kurti, mylėti... Ir tiek daug paliko, išeidamas dvidešimt aštuonerių.

- Kas jus liūdina pastaruoju metu pasikeitusioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro atmosferoje?

- Nežinau, ar liūdina. Darbų netrūksta. Repetuoju naujame režisieriaus Cezario Graužinio spektaklyje. Man regis, akcijos, provokacijos, „revoliucijos“ yra puiku, tik kartais pagalvoju, kad dažnai revoliucijos turi pasekmių... Duok dieve, kad taip neatsitiktų. Kaip matote, mėginu kūrybiškai išgyventi šį „revoliucinį“laiką. Nes atsiremti visados gali tik į save. Ir tikiu, kad nieko nėra veltui.

- Kokie dar jūsų šių metų kūrybos planai ne tik teatre?

- Laisvu laiku dažnai rašau. Šiuo metu - esė knygą apie teatrinių kelionių patirtis, prisimenu studijas Japonijoje, Rusijoje - įdomu palyginti skirtingą požiūrį į aktorių, teatrą šiose kultūrose. Taip pat pjesę vaikams.

- Su kokiais spektakliais artimiausiu metu keliausite į tarptautinius festivalius?

- „Antigonė“ pavasarį pakviesta į festivalius Jerevane, Kosove, „Žodžiai smėlyje“ kovą - į Varšuvą, kur monospektaklių festivalį rengia lenkų kilmės „Comedie Francais“ aktorius, šiuo metu „Teatr Polski“ vadovas Andžejus Severinas (Andrzej Severin).

Birutės Mar spektaklių apdovanojimai 2011 metais:

    *  Monospektaklių festivalyje „Zvaigzdne“ Rygoje „Unė“ pelnė Didįjį prizą;

    * „Antigonė“ pristatyta Filipinų menų festivalyje. Visagino monospektaklių festivalyje „Antigonė“ pelnė Didįjį prizą;

    * Tarptautiniame kamerinių teatrų festivalyje Oriole - „Meilužis“ apdovanotas už geriausią moters vaidmenį.

    * Lenkijoje 2011 m. trimis kalbomis išleista Liucijos Armonaitės knyga „Be kaukės“, pristatanti Birutės Mar kūrybą.