respublika.lt

Japonų hipis, pamilęs linijas

(0)
Publikuota: 2009 rugpjūčio 26 14:15:05, Parengė Zita Voitiulevičiūtė
×

“Lietuvos aido” galerijoje eksponuojama Vokietijoje gyvenančio japono Koho Mori-Niutono (Koho Mori-Newton) tapybos ir piešinių darbų paroda. Rytietiška estetika dvelkiantys darbai autoriui visų pirma yra bandymas atrasti atsakymus į klausimus, į kuriuos atsakymo jis niekaip neranda.

K.Mori-Niutonas Lietuvoje lankėsi pirmąkart. Jis čia atvyko su žmona dainininke Loren Niuton (Lauren Newton), kuri koncertuoja visame pasaulyje. Per pokalbį su “Respublika” ilgaplaukis ir ilgabarzdis japonas noriai grimzdo į prisiminimus apie hipių laikus, pasakojo apie savo darbų idėjas, pasvarstė ir apie meno ateitį. Optimistiškai, žinoma.


Nedramatizuoja meno situacijos

 


- Kalbama, kad menas tampa vis labiau vartotojiškas, menininkai kuria tik dėl projektų. Kokią jūs matote meno ateitį?

- Sunku pasakyti, kas yra menas, nes jo yra įvairių rūšių. Kai kurie menininkai tik dėl projektų kuria kiekvienoje šalyje ir visur būtent šiuos dalykus išryškina žiniasklaida. Bet mene yra tiek daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, todėl tie “skandalingieji menai” - tik mažoji meno dalis. Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Aš visada optimistiškas, nes nuolat sutinku žmonių, kurie iš tikrųjų nori kurti.

Nors dar Japonijoje studijavau menines specialybes, man studijos buvo tik kasdienis darbas. Kad noriu eiti meno keliu, pats supratau tik maždaug sulaukęs trisdešimties metų.


Į Vokietiją - autostopu


- Gimėte ir užaugote Japonijoje, bet jau per trisdešimt metų gyvenate Vokietijoje. Kas jus atviliojo būtent į šią šalį?

- Tam nebuvo jokios priežasties. Tai atsitiktinumas. Nepasirinkau tos šalies. Japonija man patiko, bet norėjau pakeliauti, todėl iš jos ir išvykau. 1974-1975 m. buvo hipių laikai. Mes visada keliavome su kuprine ir miegmaišiu. Keliavau ten, kur šilta, kad galėčiau bet kur miegoti. Tuo metu autostopu keliauti buvo labai paprasta. Taip išvažinėjau po Europos ir Afrikos Viduržemio jūros šalis. Susitikdavau su kitais hipiais, klausydavausi muzikos.

Po tų dvejų metų turėjau grįžti į Japoniją. Bet prieš tai norėjau apžiūrėti ir kokią kitą šalį, pavyzdžiui, Vokietiją. Sutikau joje patinkančių žmonių ir pasilikau. Pabuvęs kurį laiką, radau ir ką veikti.

- Atleiskite už tiesmuką klausimą: ar jūsų ilgi plaukai ir barzda yra nuo hipių laikų?

- Taip. Nei plaukų, nei barzdos nekirpau nuo 1973 metų.


Namuose kalba vokiškai


- Galerijose jūs pristatomas kaip japonų ir vokiečių dailininkas. Kuo pats save laikote?

- Manau, esu labiau japonas. Ne tik todėl, kad per metus joje apsilankau, bet ir todėl, kad niekada negalėsiu tapti vokiečiu, nors Vokietijoje gyvenu ilgiau nei Japonijoje. Mano žmona yra amerikietė, bet mes su ja kalbamės vokiškai. Jeigu ji kalbėtų angliškai, o aš japoniškai, tarp mūsų nebūtų jokios komunikacijos.
Man neramu, kad negaliu taisyklingai kalbėti jokia kalba. Nemoku gerai nei vokiškai, nei angliškai, net japoniškai negerai kalbu. Tai problema. Vis dėlto ne kalba gyvenime svarbiausia. Kai keliavau po Viduržemio jūros šalis, dėl kalbos barjero sugebėdavau tik nusipirkti duonos ar kavos. Taip apie dvejus metus visai nesikalbėjau su žmonėmis. Į viską tiesiog žiūrėjau. Todėl pasikliauti tuo metu galėjau tik savo akimis.


Ieško atsakymo į tą patį klausimą


- Lietuvoje eksponuojami jūsų darbai dvelkia rytietiška estetika. Kaip išlaikote tą pusiausvyrą tarp Vakarų ir Rytų kultūros?

- Didžiausias vokiečių ir japonų skirtumas - jų mąstymo būdas. Vokiečiai mąsto labai logiškai. Japonai yra kitokie nei Vakarų kultūrų atstovai. Jų mąstymo būdas gal kiek panašus į indėnų, bet ne visai toks.

Nors visuotinai įprasta manyti, kad japonai yra labai logiški žmonės, tai ne visai tiesa. Japonų logika kitokia. Mūsų šalyje sakoma, kad turi kramtyti tol, kol iškris dantys. Tai reiškia, kad negalima paliauti klausinėjus. Japonams nebūdingas sistemiškas mąstymas. Galbūt todėl čia ir likau - man labai įdomu stebėti kitą mąstymo būdą ir jo išmokimas buvo pirmas mano darbas apsigyvenus Vokietijoje.

Visąlaik, kol čia gyvenau, tapiau naudodamas Vakaruose populiarias medžiagas ir tik prieš šešerius metus ėmiausi kiniško rašalo. Tai buvo atsitiktinumas. Tiesiog vieną dieną pagalvojau, kad piešti ir tapyti kinišku rašalu labai įdomu.

Tai, kas mano darbuose atrodo rytietiška, - tas pats nuolat besikartojantis klausimas. Visada domėjausi linijomis. Mane domina, ar tarp dviejų linijų yra skirtumas. Jos atrodo beveik vienodos, bet manau, kad jos skirtingos, nors ir nežinau, kur yra tas skirtumas. Tai yra tas klausimas, į kurį vis bandau rasti atsakymą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s