respublika.lt

2017 birželio 26, pirmadienis

PRENUMERAT akcija

Ir vis dėlto karalius yra nuogas!nuotraukos (6)

2017 balandžio mėn. 09 d. 08:17:05
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kad ir kaip būtų liūdna, teatro, kuris kilnino, kėlė dvasią, mokė ir žadino, galima sakyti, nebėra. Arba jis tapo reta reta išimtimi. Nors teatrų Lietuvoje pridaiginta kaip niekada daug, kiekybė savaime nežada kokybės. Privatiems skundžiantis didėjančia jų ir valstybinių teatrų atskirtimi, iš tikrųjų gi, teatrologės Audronės GIRDZIJAUSKAITĖS nuomone, toji distancija tik mažėja - mėgėjiškumas užvaldo ir valstybinių teatrų scenas.

 

- Kaip paaiškintumėt mėgėjiškumą valstybiniame teatre?

- Taip, valstybinių didžiųjų teatrų kai kurie spektakliai irgi kvepia mėgėjų scena. Labai sudėtingas klausimas, kodėl. Man atrodo, šiuo metu nėra stiprios, kylančios režisūros, - yra kelios pavardės žmonių, kuriuos mes žinom, vieni iš jų pavargę, kiti vargsta, ir kažkoks visuotinis, tiesiog nežinau kaip pavadint, nuolydis, kai įdomūs, talentingi žmonės ima daryti tokius keistus spektaklius, kad tiesiog negali suvokti, kaip akivaizdūs paklydimai gali atsirasti ir kodėl. Kita vertus, kiek rastume teatrų, kur aktoriai turi gerą vadovą režisierių, kuriam rūpi juos sistemingai lavinti. Juk, būdavo, režisierius atsiveda aktorių kursą ir dirba su juo toliau, tobulina, gludina, skiria įvairius vaidmenis, kad aktorius galėtų ir tą, ir šitą, kad jo gebėjimai skleistųsi visapusiškai, o dabar paveikslas kitoks: dabar kviestiniai aktoriai migruoja iš vieno teatro į kitą... Nesakau, kad tai blogai, bet režisūros temperatūra aiškiai kritusi. Ir, atrodo, bręsta kitoks teatras. Ar dar jam reikės tradicinės scenos erdvės?..

- Galbūt pasireiškia genialus Andrė Žido (Andre Gide) pastebėjimas, kad menas gyvas prievarta ir miršta nuo laisvės?


- Čia labai klastingas klausimas. Pavyzdžiui, namuose, kur vaikai nežino, ką galvoja jų tėvas, ko jis nemėgsta, kas jam yra blogai, kas gerai, ir kai tėvas nesidomi, ką daro jų vaikai, ir jų nestabdo net tada, kai reikia stabdyti, įsivyrauja palaidumas, kai viskas galima. Sako, yra šalių, kur taip ir auginami vaikai, sako, išeina gerai; aš nesu tuo tikra. Jeigu teatre nėra galvos (kažkodėl nelieka meno vadovų), kuriai rūpėtų, koks kolektyvas, kam jis turi ruoštis, ko iš jo ir savęs reikalauti, jeigu nėra to, kuris vadovauja, jį užvaduoja kviestiniai režisieriai, savame teatre dirbantys už algą, o svetimame gaunantys honorarą...

- ...štai kur šuva pakastas...

- ...o kai nėra nustatytų kriterijų ar reikalavimų ir kai aktorius nežino, ar jam tobulėti, ar bus gerai ir taip, kaip išeina, formuojasi terpė mėgėjiškumui. Ne visiems aktoriams ši išlyga tinka, kalbu abstrakčiai, - yra žmonių, kurie labai rimtai dirbo ir dirba, ir jiems nebelabai svarbu režisierius.

- Kartais žiūrovas ima ir nurašo spektaklį vien dėl etinių sumetimų, pavyzdžiui, išvydęs scenoje nuogą aktorių ar išgirdęs keikiantis...


- Aš galvoju, kad mene priklausomai nuo žanro, situacijos galima absoliučiai viskas; svarbu - KAIP, svarbu, dėl ko pasirenkama viena ar kita forma ar veiksmas.

- Kokia prasmė, pavyzdžiui, kai režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje aktorius scenoje tikrąja to žodžio reikšme ima ir nusišlapina?

- Kalbate apie tuos, kurie iš kailio neriasi, kaip dar ryškiau pasireikšti, kaip dar labiau šokiruoti, kaip rasti būdų kuo labiau patikti publikai ir tapti labai žinomam. Kai Muzikos ir teatro akademijoje skaičiau paskaitas, tarp jų ir Gintaro Varno mokiniui Vidui Bareikiui, jis sėdėdavo ramus ir susikaupęs. Ką jis galvojo anuomet, nežinau, bet štai išsiplėšė ir bėgimo take nori būti pirmas.

- Beje, panašūs ekscesai scenoje sulaukia ir kritikos palaikymo. Nemanot, kad ir jos temperatūra yra kritusi?

- Nėra dialogo su teatru, tiesa. Kartą bandžiau šnekėti su Oskaru Koršunovu apie „Katedrą“, kuri mane labai nuvylė, bet jis nenorėjo manęs suprasti, slėpdamasis už Justino Marcinkevičiaus autoriteto kaip už Katedros kolonos. Taip norėčiau atsisėst su režisieriumi Gintaru Varnu, kurį labai gerbiu, nes yra tikras intelektualas, ir pakalbėti apie jo režisuotus pastarojo meto spektaklius - „Oidipo mitą“ ir „Juną Gabrielį Borkmaną“, kurį pažiūrėjusi kaip ligonė parėjau namo. Negali mokyt mokyto, bet man norėtųsi paklausti apie keistus, seklius sumanymus, betgi bijau, kad jis nepanorės kalbėtis. Arba supyks, bet su juo pyktis nenoriu; man jis patinka.

Girdėjau, neseniai Oskaras Koršunovas suniekino kritiką, matyt, pamiršęs, kad ne visa, ką jis daro, irgi yra tobula. Jeigu Romoje ar dar kur nors darai spektaklį, tai esi išskirtinis? Atėjo laikai, kai negalima kritiško žodžio pasakyt? Atvežė Norvegijoje pastatytą spektaklį „Peras Giuntas“, ir visi suprato, kad spektaklis labai prastas. Gal norvegai tuo metu neturėjo įdomesnio teatro, gal tiesiog mėgo šį režisierių, gal kažkoks jo spektaklis ten sulaukė didžiulės sėkmės, - mes gi visko nežinom, bet visi jie vaikšto su tokiom karūnom...

- Turbūt nėra režisieriaus, kuris klasikos nespraustų į šiandienos rėmus. Jums suprantamas toks elgesys?

- Negalima išmest už borto klasikos, tuo labiau kad šiandieninės pjesės retai atveria žmogaus pasaulio gilumą. Mes klausomės Mocarto (Mozart), Hendelio (Handel), skaitome senąją poeziją; Šekspyro (Shakespeare) sonetai, pavyzdžiui, man lig šiol yra neprilygstami. Kas kita yra interpretacijos menas, kai, pavyzdžiui, pianistas skambina Šopeną (Chopin) taip, kaip gyvenime nei Šopenas skambino, nei jo laikais kas bandė, bet neužbraukia Šopeno ir net svarsto, ką dar galima surast jame. Lygiai taip pat yra su dramaturgija, tik man nesuvokiama, kodėl kartais specialiai sugalvota aktualija klasikiniam veikalui ar personažui užmaunama kaip koks apynasris. Jei atveri, atidarai klasikos kūrinį - jį savaime aktualizuoji, nes aktualija glūdi jo esybėje, pačiame jos dugne. Žmonės juk nesikeičia. Keičiasi technologijos, gamta nyksta, vietoj džiunglių atsiranda platūs keliai su parduotuvėmis, užeigomis ir panašiai, bet žmogus lieka toks pat... Pažiūrėjau adaptuotas „Tris seseris“ ir supratau, kad režisierė Jana Ros (Yana Ross), aktualizuodama Antono Čechovo pjesę, jos esmės taip ir neperteikė.

- Retas spektaklis šiandien apsieina be šiuolaikinių technologijų - turiu galvoje videoprojekcijas, - tai tik mados reikalas?

- Į kokį spektaklį bepatenki, visur projekcijos. Projekcijos aktyvios, jų daug. Tai naujas menas, sąlygiškai naujas, ir labai įdomus. Tačiau noriu paklausti jūsų: jeigu žiūrite filmą, tikriausiai negalit „ant viršaus“ matyti teatro? Štai G.Varno „Oidipo mitas“: puikus scenovaizdis, puikios projekcijos, geri aktoriai, ir kažkodėl nėra jokio pasitenkinimo iš to, kaip jie vaidina ir kokią žinią siunčia. Mane labiausiai jaudino Gintaro Makarevičiaus scenografija, nes kolonos veikia įdomiau už žmogų. Tu žiūri į tas projekcijas, kur lyg nuo senovinių graikų vazų gyvenimo siužetai plaukia, o kolonos ir glaudžiasi, ir traukiasi, galų gale virsta karstais, tačiau Oidipo vaidmens atlikėjas, labai gabus aktorius iš Rusų dramos teatro Valentinas Novopolskis stovi ir beria tekstą kaip žirnius. Jam reikia skubėti, nes į veikalą sukištos trys pjesės - visas Oidipo kelias, bet į patį Oidipą nežiūri, žiūri į projekcijas. Tavo galva užkišta šito „pastatyminio“ meno grožio ar tų simbolių, kaip „Borkmane“, kur vis pravažiuoja juodas traukinys ir kartkartėmis erdvėje vyksta griaučių šokiai. Negali sakyti, „projektantai“ dirba labai įdomiai, tų griaučių nuo pačių mažiausių iki didžiulių toks danse macabre, kad oho, tačiau projekcija ima pakeisti žmogų, aktorių. Visiškai jo, aišku, nepakeis, bet žiūrovo dėmesio atims. Aktorius vaidins puse kojos, o jeigu ir visa, režisierius išskaidys žiūrovo žvilgsnį dalimis ir neleis patirti spektaklio visumos.

- Taigi, teatras traukiasi nuo menų altoriaus.

- Dar kai mokiausi Teatro meno institute Maskvoje, 1960-1961 metais mūsų teatras pradėjo lėtai eiti įkalne: Juozo Miltinio „Makbetas“, 1967-aisiais Vilniuje Jono Jurašo „Tango“; kūrybingas Povilas Gaidys Klaipėdoje, Šiauliuose - Aurelija Ragauskaitė, 1975 metais pasirodė Jonas Vaitkus... Atėjus Eimuntui Nekrošiui ir Rimui Tuminui buvo pasiekta viršukalnė, neapleista lig tol, kol Tuminas išvažiavo į Maskvą, tiesa, prieš tai pritūpęs, tiesa, pritūpė ir Vakaruose kylantis Eimuntas Nekrošius, - prasidėjo nuolydis. Bet pažiūrėkit, argi ne stebuklas, kad Lietuva šitiek dešimtmečių išlaikė teatro vėliavą europiniu mastu. Tarptautiniame Torunės festivalyje mūsų teatras, būdavo, laimi vis pirmą vietą festivaly, kartais dar ir antrą, o kartais antrą ir trečią. Po Nekrošiaus, Tumino spektaklių, būdavo, salė kaukia, bet Tuminas išvyko į Maskvą, o Nekrošius klajoja po platųjį pasaulį...

- Vadinasi, banga turi nusileisti?

- Šiandien visame pasaulyje pastebimas teatro meno nuolydis. O Lietuvoje man susidaro įspūdis, kad skubama kuo greičiau statyti spektaklius. Kuo greičiau ir kuo daugiau daryti, gauti atlygį ir eiti toliau. O skubaus darbo, kai spektaklis ne kuriamas, bet daromas, vaisiai retai būna brandūs, ypač teatre, kur dažnai nėra ne tik meno vadovo, bet ir jokios ateities programos. Tiesa, juk ir gyvename su valdžia, kuri gali nurodyti, kaip dažyti suoliukus, bet negali pasakyti, kokią mato perspektyvą Lietuvai, užgniaužusiai savy tokios galingos šaknimis ir tokios našlaitės šalia stiprių kaimynų dvilypumo jausmą...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą  „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

  • kaukė 2017 balandžio mėn. 13 d. 16:08:34

    Manęs teatras seniai nedomina.

  • Lengviau 2017 balandžio mėn. 09 d. 18:13:52

    pasidare lengviau perskaicius -vadinasi, Lietuvoje dar yra protingu
    zmoniu:)

  • Juozapas 2017 balandžio mėn. 09 d. 16:18:45

    kažkada turėjom dvasingą teatrą, nuostabiai talentingus, tikrus tv
    nenuvalkiotus aktorius, kiekviename teatre talentingas asmenybes -
    vyriausius režisierius/meno vadovus ir protingus direktorius, kiekvienas
    teatras turėjo savo veidą aktorių ir vadovų asmenyje. Nelakstė
    aktoriai iš teatro į teatrą paskui savo pamėgtą režisierių nes buvo
    nustatyta tam tikra tvarka teatre, kad išsaugoti tą veidą, net Lietuvos
    kino studija ar televizija kviesdama aktorių filmuotis tą klausimą
    turėjo derinti su teatru. Meno vadovai ugdę aktorius rūpinosi, kad jie
    kitų režisierių nebūtų "sugadinti". Tai buvo kasdieninis rūpestis
    savo teatru, kurio šiandien nebėra. "Teatro vadovai" protingiausi
    nebesugeba net repertuaro sustatyti, parduoti savo produkcijos/spektaklių,
    pasirodo tam jau reikia samdyti "operatorius, nebėra teatro politikos,
    kultūros ministerija merdintis organas, teatro kritika ankščiau
    galėjusi kritikuoti ir Miltinį, ir Gaidį, Ragauskaitę,ir kt. garbius
    režisierius šiandien liko bedantė. Gaila

  • Vengiu liberspektaklių 2017 balandžio mėn. 09 d. 15:55:32

    Užtenka vaikai voliojasi ant grindų,stato dėžes.Miltų barstyt duodu
    tik per "premjeras"

  • Tai 2017 balandžio mėn. 09 d. 15:16:11

    liberalizmo siautėjimo laikas.Tradicinės vertybės nukainotos.Vyksta
    teatro išsigimimas,tradicinio teatro saulėlydis.Ir žiūrovas daro sau
    žalą,priimdamas jam brukamą "meną".Nėra demonstratyvaus žiūrovo
    pasipriešinimo ,draugiško salės apleidimo.Gal trūksta kritinio
    mąstymo? Dabar ir klasika perteikiama naujoviškai,neatpažįstamai.Kaip
    ir pati istorija.Nieko nuostabaus tada.Bet yra viltis.Viskas
    pasikeis.Neatpažįstamai.Gal net ir greit.Tad laukime.Gal sulauksime.

  • Pagarba! 2017 balandžio mėn. 09 d. 14:23:21

    Pagarba p.Audronei Girdzijauskaitei!Puikus straipsnis.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONATAS: Belgrade vykstančio Europos jaunimo ir jaunių baidarių ir kanojų irklavimo čempionato jaunimo merginų vienviečių kanojų 500 m distancijos finale sekmadienį lietuvė Rūta Dagytė užėmė aštuntąją vietą.
  • DEVINTAS: Belgrade vykstančio Europos jaunimo ir jaunių baidarių ir kanojų irklavimo čempionato jaunių vaikinų vienviečių baidarių 500 m distancijos finale sekmadienį lietuvis Lukas Šakalys užėmė devintąją vietą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Pren akcija

Ar šventėte Jonines?

balsuoti rezultatai

Ar rūšiuojate atliekas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +12  +15 C

   +12   +14 C

 

   +12  +15 C

   +16   +20 C

  +16  +18 C

 

   +17  +18C

    2-7 m/s

     6-11 m/s

 

      3-8 m/s

USD - 1.1173 PLN - 4.2320
RUB - 66.6677 CHF - 1.0851
GBP - 0.8781 NOK - 9.4613
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12
reklama
Rokiškio pienas 2017.06