respublika.lt

2018 rugpjūčio 18, šeštadienis

I.Meištaitė: „Bakūžės“ telieka bent mano paveiksluose“nuotraukos

2014 gegužės mėn. 10 d. 12:23:11
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Vilnietė dailininkė Irena Meištaitė (66) lieja akvareles, kuriose daugiausiai Lietuvos peizažai ir gėlės. Atrodytų, šiais laikais tai nemadinga, nes paveikslų spalvos ramios, nerėksmingos, o siužetai paprasti. Tačiau jie dvelkia nuo Svėdasų kilusios, o dabar jau daug metų vilnietės ilgesiu kaimui, gamtai ir seniems nykstantiems, tačiau mūsų tautinį paveldą menantiems trobesiams. Tad jos keliaujančiai po Lietuvą parodai „Kur bakūžė samanota“ geresnio pavadinimo ir nesugalvosi.


Meditacija gamtoje

Dailininkė labiausiai mėgsta dirbti gamtoje, todėl ji nekantriai laukė pavasario, kol nutirps sniegas, pasirodys žibutės ir pražys geltonai jos kieme sostinės Karoliniškių rajone forsitijų krūmas. O tai reiškė, kad ne už kalnų tas metas, kai galės patraukti į gamtą, į kaimą ir ten lieti kone visą dieną akvareles. Tik dailininkai supranta, ką reiškia tokia meditacija, kai užmiršti visus mieste likusius rūpesčius, o teptuką su dažais, regis, vedžioja ant popieriaus ne ji pati, o kažkas iš aukščiau. Dar I.Meištaitę žavi gėlės, tiek augančios laukuose, miškuose, tiek darželiuose.

„Gamtoje paprastai būnu viena, o man padeda saulė, vėjas, medžių, pievų, paukščių garsai, rūkai ir darganos, - prisimena dailininkė palaimingas kūrybos akimirkas. - Dirbdama, rodos, nieko nejaučiu, tarsi kokia dievybė įlieja į mano kūrinį gyvybę. Gamta mane žavi ir užburia, negaliu ja atsistebėti. Ypač man patinka pastatyti molbertą ten, kur gražus peizažas, o jį papildo ir senieji kaimų pastatai, kurie tarsi išaugę iš žemės stovi ramūs ir paslaptingi, lyg kokios esybės, bylojančios apie tai, kas buvo ir ko niekada nebus“.

Irena net susigraudina prisiminusi tuos vaizdus, kuriuos ji įamžino savo akvarelėse, pernai demonstruotose net šešiose personalinėse parodose, o netrukus paroda „Kur bakūžė samanota“ vėl keliaus - jos jau laukia gimtieji Anykščiai.

Nostalgija nykstančiam paveldui

Dailininkė, pasišovusi savo akvarelių ciklą tęsti toliau, papildyti jį naujais paveikslais, dėsto savo pastebėjimus: „Nors etnografiniuose kaimuose ir restauruojami seni pastatai, tačiau jų nedaug, tik vienas kitas, palyginti su ta daugybe baigiančių sulįsti į žemę, sugriūti į kūdras ar subyrėti į šipulius negrįžtamai. Todėl savo keliaujančia paroda noriu atkreipti lankytojų dėmesį į išnykstantį mūsų paveldą“. Irena dirba, kaip sakoma, senuoju paprastu būdu - naudoja tik popierių, vandenį ir akvarelinius dažus.

Kas liūdina ir džiugina kaime? Vaikščiodama po Lietuvos kaimus, per pastaruosius dvejus metus dailininkė matė ir daug naujų pastatų. „Jie visi dailūs, su ryškiais stogais ir dideliais naujoviškais kaminais skendi ryškiaspalvių gėlių darželiuose. Kiemai švarūs, bet juose nebekudakuoja vištos, nesimato nei karvutės, net nei ožkelės. Tik šuo, saugantis kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ir kai kur ant betoninių elektros laidų atramų tupi lizdą susikrovęs gandras. Gražu, bet piešti nesinori“, - aiškina moteris.

Irena pasakoja, kad jos širdis pradžiunga, kai pamato seną trobelytę ar didelį dviejų galų apleistą lauko gėlėse skendintį namą, tvartelį, nors jau be gyvuliukų, daržinėlę - be šieno. „Kadaise glaudę po savo stogais kartų kartas, jie dabar, lyg gyvos esybės į save sugėrę čia gyvenusių aurą, stovi išdidūs, susitaikę su likimu, pilni gražių prisiminimų. Na tai kas, kad paramstytais šonais, pakrypusiais ir apsamanojusiais stogais, išdužusias langais... Prie jų gera būti, jie kalba, juos norisi piešti, - prisipažįsta pašnekovė. - Liūdna, kai išeina žmogus, toks pat jausmas apima žiūrint į mažą aplūžusią pirtelę, pamažu slystančią į šalia esančią kūdrą“.

Ar galima ką pakeisti? Dailininkė, įsimylėjusi gamtą ir gėles, kurias taip pat mėgsta įamžinti akvarelėse, įsitikinusi, kad kai kuriuos namus ar net sodybas gal ir reikia restauruoti, išdailinti, tačiau iš jų lieka tik švarūs muziejiniai eksponatai. „O man atrodo, gal ir nereikėtų nieko keisti, tik apsaugoti nuo darganų, vėjo ir tolesnio irimo... Man svarbu bent jau baltame popieriaus lape sustabdyti akimirką, nes tam esu pašaukta“.

Paveikslai ne dėl duonos

I.Meištaitė lieka ištikima savo pasirinktoms tapybos temoms: peizažai ir gėlės. Anksčiau tokie paveikslai buvo paklausūs, o dabar laiko tėkmė juos tarsi nustūmė į praeitį. Po kurio laiko, peržvelgdama savo kūrybą, dailininkė džiaugiasi prisiminusi, kad vis dėlto jos darbus vertina tie žmonės, kuriems Lietuvos kaimas primena jų jaunystę. Jai labai svarbios tos akimirkos, kai parodų atidarymuose žmonės sustoja prie jos paveikslų ir padėkoja: „Ačiū, kad jūs įamžinote mano nykstančią tėviškę“.

Šiais laikais vien iš profesionalios tapybos dailininkams išgyventi beveik neįmanoma. Žinoma, mieliausia jai būtų vien tik piešti. Savo gebėjimus, kuriuos įgijo Dailės institute studijuodama ir grafiką bei kitas meno subtilybes, pritaikė iliustruodama knygas bei kadaise leistame „Genio“ žurnale, o pastaraisiais dešimtmečiais ji piešia atvirukus, kurie, pasirodo, vis dar paklausūs, nes kompiuteriniai sveikinimai dar nenukonkuravo popierinių. „Tas darbas man nėra toks mielas, tačiau reikalingas, kad užsidirbčiau ne tik duonai, bet ir sviestui ar pradžiuginčiau kokia dovanėle anūkes. O dar labai svarbu, kad turiu už ką įrėminti paveikslus“, - prisipažįsta moteris ir priduria, kad nei jos dukrų, nei dukraitės, kuri jau studijuoja ir dirba, menai netraukia. O dar vienas širdžiai mielas Irenos užsiėmimas - repeticijos ir koncertai kartu su saviveiklos ansambliu, kuriame ji dainuoja romansus. Meilę dainai pažadino jos svėdasiškė mama.


Trumpai apie Ireną Meištaitę

Gimė 1947 m. gruodžio 1 d. Svėdasuose (Anykščių r.) žemaičių šeimoje.

1971 m. baigė Lietuvos dailės instituto Dailiosios tekstilės fakultetą (dėstytojai: S.Veiverytė, J.Balčikonis, L.Lagauskas, V.Daujotas ir kt.) Nuaudusi keletą gobelenų, ėmėsi taikomosios ir knyginės grafikos.

Lietuvos dailininkų sąjungos bei „Plekšnių“ klubo narė nuo 1984 m., dalyvauja grupinėse Lietuvos, Baltijos šalių, tarptautinėse, pasaulio žemaičių parodose, yra surengusi apie 30 personalinių akvarelės parodų.

Darbų yra Utenos kraštotyros muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NELAIMĖ: mažiausiai 12 žmonių nukentėjo, kai smarkus vėjas sugriovė didelę palapinę Alabamos valstijos Heideno miesto parke.
  • VERTĖ: metinė infliacija euro zonoje 2018 metų liepą sudarė 2,1 proc. ir paspartėjo nuo 2,0 proc. 2018 metų birželį, praneša Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums trukdo viešai vaikus žindančios moterys?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +11   +16 C

   +15  +17 C

 

   +15 +17 C

  +23  +25 C

   +24  +27 C

 

   +21  +24 C

   3-8 m/s

  1-2 m/s

 

    1-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018