respublika.lt

Gyvena greta, gyvena ir ima žudyti

(0)
Publikuota: 2015 vasario 21 14:02:58, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
VILNIUJE. Aleksandras Gliadelovas Užsienio reikalų ministerijoje atidarytoje parodoje „Ar girdi, Broli... Maidanas ir karas“. Eltos nuotr.

Sutikus vieną garsiausių Ukrainos fotografų Aleksandrą Gliadelovą akis į akį pirmiausia knieti klausti ne apie jį išgarsinusią socialinę fotografiją, bet apie jo šalį ištikusią negandą, apie karą, kurio alsavimą jis juto nebe pirmąkart ir kurio skeveldrą lig šiol nešioja savyje. Tačiau jis ginasi nesąs karo fotografas. Profesionalų, nuolat dirbančių karštose planetos vietose, atžvilgiu jo paties laiko, kuris ten praėjo, sako, yra visiškai nedaug.

 

- Bet užteko, kad dukart būtumėte sužeistas. Pirmąkart Padniestrėje, pernai vasarą - Donbase.

- Ir vis į tą pačią koją. (Juokiasi.) Nedidelė skeveldra pataikė į raumenį ir ten liko. Neseniai buvau pas gydytoją, pasitikrinau: ji vietoje, tik orui keičiantis, primena save.

- Bet Donbasas, ko gero, jau penktoji karo zona, kur fotografavote...

- Noriu suprasti, kas yra karas ir kodėl jis vyksta. Noriu susigaudyti, kas vyksta su žmonėmis, kurie jame dalyvauja. Po Sovietų Sąjungos griūties negalėjau suprasti, kas nutinka, kad greta gyvenę žmonės ima žudyti vienas kitą, ir būtent dėl tos priežasties nuvažiavau į Padniestrę. Labai greitai tapo aišku, kad nieko neįprasta žmonijai ten nevyksta, greičiau, būtent kas įprasta, deja...

- Norite pasakyti, kad patirtys visur panašios?

- Na, pirmą kartą karas vyksta mano namuose ir mano santykis su juo neišvengiamai kitoks. Kad ir ką sakytų priešo propagandistai, tai nėra pilietinis karas. Tai gerai apgalvota agresija ir atremdami ją ukrainiečiai kaunasi dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Jūs neįsivaizduojate, kiek daug žmonių Ukrainoje ruošiasi blogiausiam: daug moterų ir vyrų stovi eilėse, kad užsirašytų į taktinės medicinos kursus; niekas neturi iliuzijų priešo atžvilgiu, supranta, koks jis baisus ir kad jam nereikalingas Donbasas, jam reikalingas dominavimas šioje pasaulio dalyje. Šiandien Ukraina ne tik ginasi, bet ir gina pasaulį nuo didelio karo galimybės.

Neduok Dieve mums pralaimėti. Ukrainai, žinoma, sunku, bet ji neprašo, kad kiti už ją kariautų, ji teprašo šiuolaikinių gynybinių ginklų, juo labiau kad ginklai separatistams iš Rusijos keliauja nenutrūkstamu srautu. Mano draugai iš bataliono „Donbas“, nelaisvėje beveik du mėnesius atstatinėję Ilovaiską, matė, kaip į Debalcevę, kuri yra svarbus geležinkelio mazgas ir kur nuo Antrojo pasaulinio karo tebeveikia rampa, iš Rusijos plūsta sunkiosios karo technikos ešelonai. Kad ir kaip baigtųsi šis karas, aišku jau šiandien, kad vienoje jo pusėje būriuojasi rekrūtiniai vietos gyventojai ar atvykėliai iš Rusijos, turintys armijos ar karo patyrimą Čečėnijoje, Afganistane, ir reguliariosios Rusijos armijos kariai, o kitoje - paprasti Ukrainos žmonės, vairuotojai, vadybininkai ir pan., kas savo noru atėjęs į karinį komisariatą, kas nepabėgęs nuo šaukimo, - paprasti žmonės, rodantys drąsos ir vyriškumo stebuklus. O aš ir tie, kurie fotografuoja karą, palieka istorijai žymes, kas ir kokie tai buvo žmonės, kaip jie atrodė. Daug kas atsisako įsiamžinti nenorėdami, kad tas nuotraukas matytų kiti, bet Donbaso bataliono vyrai fotografavosi atminimui, tikėdami, kad jų atvaizdų neparodysiu kitiems. Žinoma, aš fotografavau ne parodai, o istorijai. Šiandien man kartais skambina kovojančiųjų sūnūs, siunčia nuotraukas, prašo pažiūrėti, ar tarp žuvusiųjų nemačiau jų tėvo, ir aš įdėmiai peržiūriu kadrus, manydamas, kad ir tai yra labai svarbu.

- Galėtumėte fotografuoti karą iš separatistų pusės?

- Net jei prieš mus sėdėtų apsišaukėliškų respublikų atstovai ir tikintų priešingai, aš žinau, kad kitoje pusėje mane iš karto sulaikytų. 1994 metų Azerbaidžano ir Armėnijos karas buvo antrasis, kuriame man, laisvam, be įsipareigojimų fotografui, teko būti, pasinaudojus Azerbaidžano žurnalistų sąjungos kvietimu. Kai grįžęs per armėnų bendruomenę ieškojau galimybių nuvažiuoti į Karabachą ir paaiškinau, kad pabuvęs vienoje fronto pusėje noriu pažvelgti, kas vyksta kitoje, man iškart buvo pasakyta: „Tu nebūsi mūsų pusėje. Tave galėjo apdoroti, mes šito nepatikrinsime, bet į savo pusę neįsileisime.“ Štai ir viskas, nors jei aš būčiau atstovavęs didelėms naujienų agentūroms, gal viskas būtų buvę kitaip.

- Ir tokiomis aplinkybėmis dirbate vienas?

- Aš iš tų, kuriems vieniems nenuobodu, kurie visada randa ką veikti ar apie ką galvoti, ar ką stebėti (kolektyviai stebėti neįmanoma), bet patirtis sako, kad blogai į karą važiuoti vienam. Geriau, jeigu greta yra patikimas draugas, kuriam, jei kas, padėsi arba jis tau padės. Donbase man koją sutvarstė draugas fotografas.

- Tamsioji, dramatiškoji gyvenimo šalis jus traukia kaip žmogaus išbandymas, leidžiantis jį geriau pažinti?

- Be abejo, žmogus geriausiai atsiskleidžia ribinėmis egzistavimo aplinkybėmis. Apskritai, jei pažiūrėsime, kuo užsiima dokumentinė fotografija, matysime, kad dalis jos atstovų pasakoja tai, ką dauguma stengiasi nutylėti, ko stengiasi nematyti, nes diskomfortiška atverti žmogiškos egzistencijos bedugnes. Ligos, kalėjimas, socialinis neteisingumas yra mano temos ne dėl to, kad jos mane itin trauktų, bet dėl to, kad jos neliktų visuomenės dėmesio pakraščiuose. Esu aplankęs ne vienos pokomunistinės valstybės įkalinimo vietas (Lietuvoje - Kauno izoliatorių) ir netrukau pažinti jų fenomeną - tai užkonservuota dalis gulago, kuri labai greitai galėtų grįžti į savo pirminę būseną. Nuo to, kad buvo sugriauti lageriai Kolymoje, baudimo sistema pasikeitė nedaug... Sibire, Kazachijoje fotografavau gulago barakus, pastatytus praėjusiame šimtmetyje dar iki didžiojo teroro pradžios; tai nežmoniškos vietos... Pietų Sudane fotografavau kalėjimą, kur žmogus tiesiog grandine prirakintas prie medžio, ir supratau, kad niekur niekada tiksliau įkūnyto absoliučios nelaisvės principo aš nepamatysiu: savana, raudonas dirvožemis, gražus medis ir dvidešimtmetis vaikinas, riešo storio grandine prikaustytas prie jo kamieno...

- Už ką?

- Niekada neklausiau žmogaus, už ką, jei jis man pats to nepasako. Tačiau manau, kad įkalinimo sąlygos neturi priklausyti nuo nusikaltimo pobūdžio ar dydžio. Sakoma, kad žmogus susiformuoja iki penkerių metų ir paskui stenkis nesistengęs - jo neperlenksi, tačiau gyvenime yra kitaip. Štai sunki istorija, nutikusi Kirgizijos kolonijoje, darbuojantis su organizacijos „Gydytojai be sienų“ nariais, gydžiusiais tuberkuliozę. Savaitė iki bausmę atlikusiųjų išlaisvinimo susipažinau su jais, paskui fotografavau, kas atsitinka su žmogumi, kai jis išleidžiamas iš kalėjimo, o jo gydymo kursas nebaigtas. Kaip jį sutinka laisvėje, kaip jis tvarko dokumentus, kaip adaptuojasi, ar gydosi, jei tai būtina... Vienas iš atgavusiųjų laisvę sunkiai sirgo. Nežinau, už ką keturiasdešimtmetis atsėdėjo, bet matydamas, kaip pagarbiai jį išlydėjo nuteistieji, sumečiau, kad, ko gero, nemažai gyvenimo jis bus praleidęs kalėjime. Jo gydymą neabejotinai reikėjo tęsti, bet dėl to kiekviename žingsnyje mums su gydytoju teko grumte grumtis: kad jį priimtų į ligoninę, duotų lovą, kad jam atliktų tyrimus... Matyt, jis pirmą kartą susidūrė su žmonėmis, jam nepažįstamais, kurie be jokio išskaičiavimo taip norėjo, taip stengėsi, kad jis išgyventų, jog jis įspūdžio pagautas tarė: „Jei aš pasveiksiu, tapsiu kitu žmogumi.“ Paskui jis buvo gydomas klinikoje, ir neblogoje klinikoje, bet vis dėlto po dviejų ar trijų mėnesių pasimirė. Ir aš nė kiek neabejoju - mirė jis būdamas jau kitu žmogumi.

- O kurgi šviesūs gyvenimo paveikslai? Jūs juos ignoruojate?

- Aš fotografuoju daug ir įvairiai. Vieni šviesiausių epizodų - 1998 metų sutikimas su gydytojais Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (čia dirbo mano draugas, apie 20 metų dalyvavęs misijoje „Gydytojai be sienų“), fotografuojant, kaip dangumi skrenda fejerverkai, tai 2014-ųjų Maidanas, kur milijonas laimingų žmonių drauge švenčia Naujuosius, nukreipę mobiliųjų ekranus į dangų. Ir jei matėte kokiame filme tą pašvaistę, joje, žinokite, yra ir mano telefono spindulys. Tada nė vienas iš mūsų negalvojome, kad laukia kruvinas rytojus. Noriu tikėti, kad jis nevirs siaubingu karu, nors labai arti jo esame, noriu tikėti, kad šis sukrėtimas suteiks naujos prasmės ir jėgų permainoms pasaulyje, kur liejasi (ir ne vien tik Ukrainoje) per daug kraujo, per daug nuvertinta žmogaus gyvybė, - to neturėtų būti.

- Lietuvoje lankotės nebe pirmą kartą. Surengta parodų, neseniai dalyvauta spaudos fotografijos konkurso žiuri darbe. Dar sieja kas su Lietuva?

- Egzistuoja tam tikri istorijos momentai, - nieko nepadarysi. Aš - tarybinio karininko, besiformavusios imperijos liaudies atstovo, sūnus, pagal kilmę - rusas. Gimiau Lenkijoje, 1959 metais tėvą perkėlė į Kauną, 1960 metus sutikome Kaune visa šeima, o 1961-uosius - Šiauliuose. Kai kurie Kauno ir Šiaulių vietovaizdžiai dažnai išnyra dabartinio sapno, kur aš jau esu suaugęs, siužete. Neseniai patikrinau - mano labai gera ankstyvoji atmintis. Gyvenant Kaune mama laukėsi mano brolio, nėštumas buvo nelengvas, ir medikai jai buvo prirašę pasivaikščiojimus. Atsimenu, kiekvieną dieną mes nusileisdavome funikulieriumi, eidavome tiltu į senamiestį... Kaip dabar matau pro langus žaisliukų fabrike spalvinant kaukes iš papjė mašė - kiškučius, lapes, vilkus, paskui kiek patraukę Laisvės alėja užeidavome į Zoologijos muziejų, kur mama prisėsdavo ant suoliuko. Visos ten dirbusios „tetos“ ją pažinojo, kalbindavo, o man net leisdavo paglostyti liūtą ir tigrą, kurie anksčiau nebuvo užkišti už stiklo. Paskui eidavome į Istorijos muziejų, kur mane labiausiai domino ten tuomet buvę Čiurlionio paveikslai, lietuvių lėktuvo nuolaužos, riterių šarvai... Prieš porą metų mėnesį reziduodamas Kaune (vadovavo fotografų meistriškumo kursui - red. past.) ir vėl nusprendžiau paėjėti tuo keliu, kurį įveikdavome su mama kiekvieną dieną. Buvau tikras, kad emocijos mane užplūs Istorijos muziejuje, kur kartą vos neužsiverčiau ant savęs riterio, kur būta ir kitokių nuotykių, bet iš tikrųjų netikėtumas laukė manęs Zoologijos muziejuje. Ten prie kiekvieno eksponato yra nuoroda, kada jis pateko į muziejų, ir aš, priėjęs prie liūto ir tigro iškamšų, kurių, deja, paglostyti jau nebegalėjau, perskaičiau informaciją ir tiesiog nustėrau: būtent jose, stiklinėse tigro ir liūto akyse, kadaise atsispindėjo mažas Saša Gliadelovas ir jauna, graži jo mama, kurios šiandien jau nebėra tarp gyvųjų...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s