respublika.lt

2018 rugsėjo 24, pirmadienis

G.Uždavinys: Apie širdį, meilę ir profesijąnuotraukos

2014 kovo mėn. 30 d. 11:39:27
Audronė JABLONSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Į medikų-dailininkų parodą Šlapelių namuose Vilniuje vertėjo nueiti vien dėl Giedriaus Uždavinio. Jau pusę amžiaus garsėjanti kardiochirurgijos žvaigždė dar ir tapo? Jis pats tą savo pomėgį vertino labai kukliai: už mane geriau nutapytų net menų gimnazijos aštuntokas. Nė į galvą nebūtų atėję kam nors rodyti, bet kolegos įkalbėjo. Kita vertus, nesam tik „pjaustytojai“. Norisi realizuoti ir savo dvasinius impulsus. Dalintis jausmais. Vis geriau, nei politikuoti.


Pakalbintas iškart maloniai pakviečia į savo namus: pamatysite patį didžiausią ir gražiausią mano paveikslą, kuris netilpo į bagažinę.

...O tas pats „gražiausias ir didžiausias“, kuris žėrinčiomis spalvomis pasitiko ant galinės svetainės sienos - besąs puiki Matiso kopija. Paskui šeimininkas vedžioja po savo erdvų butą, paverstą puikia tapybos galerija: keturi Vlado Karatajaus peizažai (visi metų laikai), Rimas Bičiūnas, Bronius Gražys, Stasys Juškus, Svajūnas Armonas... Ne po vieną - po kelis. Beje, visi pirkti. Pora iš studentų - Kaziuko mugėje, gatvėje. Nupirko ne tik todėl, kad pajuto tikrą, gerą tapybą, bet ir todėl, kad... autorius stovėjo labai liūdnas...

- Nerandu tinkamų komplimentų Matiso kopijai. Švytinti, prikaustanti, užburianti. Kaip ji atsirado?

- Pamačiau nešamą išmesti didelį paveikslą ant porėmio. Labai prasta tapyba, bet kitoje drobės pusėje spaudas „Made in France“. Paprašiau atiduoti. Tada nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir paprašiau pačių geriausių dažų. Geriausi, sako, rusiški. Ypač tie senieji, švininėse tūbelėse. Dabartiniai jiems nė iš tolo neprilygstą. Turiu, sakau. Susiradau - sudžiūvusius, sueižėjusius - atsiskiedžiau linų aliejumi, terpentinu. Tada susiieškojau kataloge puikią Matiso reprodukciją, tobulai atitinkančią mano drobės formatą. Štai ir viskas.

- Kaip išvis sugalvojote tapyti?

- Operuodamas infekuotą ligonį įsidūriau pirštą. Ir susirgau labai sunkia geltos forma su komplikacijomis. Nebegalėjau valdyti rankų. Mano šefas Marcinkevičius sako: reikia kažką galvoti, nes chirurgu jau nebebūsi. Gal orientuotis į kardiologiją, terapiją...

O man - kad tik rankomis! Man tai kraujyje, nes tėvas buvo puikus dailidė. Iš nevilties pradėjau po truputį tapyti. Sėdėdamas. Ačiū Dievui, Druskininkuose pritaikė labai efektingas purvo vonias. Atsigavau ir grįžau į chirurgiją. O širdies chirurgijoje tada dėjosi tokie dalykai! 1964-1974-ieji - ypatinga pakilimo banga, naujos operacijos. Tapybai nebeliko laiko.

Kaip tik tais 1974-aisiais Sofija Veiverytė ėmėsi tapyti kolektyvinį devynių chirurgų portretą. Pozuoti kvietėsi po vieną. Prasitariau, kad šiek tiek - ir aš. Net atsinešiau parodyti vieną natiurmortą. Ji pagyrė: drąsiau, pirmyn! Net padovanojo visą dėžę dažų ir teptukų.

- Tai sakot, vis tas pats rankų darbas - dailidės, chirurgo, dailininko...

- Ne tai norėjau pasakyti. Skirtumas yra. Chirurgas turi dirbti labai tiksliai. Kuo tiksliau dirbi, tuo geresnis rezultatas. Tačiau mene toks pedantiškumas tik trukdo. Todėl mano tapyboje viskas - išvargta. O tikrieji talentai iškart iš galvos, iš dūšios - į drobę. Pasižiūrėkit į Bičiūno darbus. Koks spalvos jausmas! Arba jo piešiniai - maži šedevriukai. Turiu vieną. Negaliu praeiti nestabtelėjęs, nepasidžiaugęs.

- Ar dažnai jums dovanoja paveikslus?

- Pasitaiko. Operavau vieną ukrainietį iš Kijevo. Labai sudėtingas atvejis. Operacija pavyko. Po kurio laiko atvažiavo ir atvežė... štai šitą.

Profesorius iš už sofos ištraukia kartoninę pakuotę, o iš jos - gintarinę savo „ikoną“. Neseniai gavęs dar dvi panašias. Ką čia bepridėsi - žmogus norėjo širdingai atsidėkoti...

- Jums pačiam tapyba - iškrova?

- Taip. Turiu saugų aktyvumo lauką, kur drąsiai galiu eksperimentuoti, nieko nerizikuodamas ir neprarasdamas.

- Parodoje eksponuojate tapytą žmogaus širdį. Sakėte: širdis yra graži. Netikėtas estetinis vertinimas.

- Mes, kardiologai, esame išleidę knygą tokiu pavadinimu: „Širdis yra graži“. O šį teiginį pirmas viename iš savo interviu suformulavo profesorius Sirvydis.

Matote, grožis yra daugialypis. Ir patirtis bendraujant su žmogumi - daugialypė. Tiek prieš, tiek po operacijos. Prieš - tu matai žmogaus baimę, kančią, psichologinį sukrėtimą. Jis jaučiasi stovįs ant amžinybės slenksčio. Privalai rasti žodžius - kad paguostum, padrąsintum. Aiškindamas, kalbėdamas privalai apsikabinti, prisiglausti. Ir čia ne mano išradimas. Prisiminkite Akselio Miuntės „Knygą apie San Mikelę“, prisiminkite daktaro išpopuliarėjimo paslaptį. Jis vienodai atidus buvo tiek turtingai poniai, tiek gatvėje uždarbiaujančiai prostitutei. Gydytojo misija panaši į Kristaus. Dėl to aš esu giliai tikintis žmogus.

- Tikite ir stebuklais?

- Tikiu. Alioša Karamazovas sakė: žmogus be tikėjimo nemato stebuklų. Jam viskas - sutapimai, atsitiktinumai.

- Mokslas ir tikėjimas vienas kitam neprieštarauja?

- Nė kiek. Tikėjimas be mokslo aklas, o mokslas be tikėjimo - luošas. Tai Einšteino mintis. Bet ir mano gyvenimo filosofija. Tikiu, kad daug dalykų galima išmelsti. Mes su žmona vienai keturiolikmetei mergaitei išmeldėme... donoro širdį. Šešis mėnesius gulėjo su dirbtine. Nėra ir nėra. Tai mudu pakabinom votą Gailestingumo bažnyčioje. Kitą dieną širdis atsirado...

Garsus ukrainiečių chirurgas Vojno Jaseneckis, Kryme paskelbtas šventuoju Luka, visada melsdavosi už operuojamuosius. Buvo ne tik skalpelio virtuozas, bet ir stačiatikių šventikas. Net operuoti į karo lauko ligoninę ateidavo su šventiko sutana. To užteko, kad atsidurtų Sibire. Dvejus metus gyveno ledo trobelėje su skaidraus ledo langais. Grįžęs iš tremties buvo apdovanotas 100 000 rublių stalinine premija už darbus medicinoje. Visus pinigus išleido našlaičių namams. Šiandien Šv.Lukos atvaizdas, kurį atsivežiau iš Simferopolio, kabo „Kardiolitos“ koplyčioje.

- Ir vis dėlto: ar yra pacientų, kuriuos operuoti vengiate?

- Yra tokia kategorija. Tai tie, kurie paniškai bijo. Jie gulasi ant operacijos stalo su tokiu hormonų pertekliumi, su tokiu stresiniu kraujospūdžiu, kad patys save sunaikina.

- Mes čia kalbame apie pacientų patiriamus stresus. O jūsų?

- Per chirurgo širdį pereina ne tik fiziniai krūviai, bet ir emocinės įtampos. Didžiulė atsakomybė, nes po operacijos akis į akį susitiksi su paciento artimaisiais.

- Ne visada viskas nuo jūsų priklauso.


- Iš tikrųjų taip. Net letalinės baigties atveju dažniausiai esi nekaltas, nes liga būna taip pažengusi, kad pereiti bedugnę kartais tenka tarsi cirko ekvilibristui - įtemptu lynu. Kol ligonis delsia, kol pasiryžta - gyvybiniai resursai jau būna labai išsekę. Todėl operuojant sunkų ligonį turi suburti aukščiausios kvalifikacijos brigadą: anesteziologą, chirurgo asistentą, seseles...

Kitas reikalas, kai operacija nėra fatališkai pavėluota. Tada tą pačią bedugnę gana saugiai įveiki... lieptu.

- Kaip atlaiko kojos?


- Neatlaiko. Tinsta, skauda. Būna - ir trys operacijos per dieną. Ir taip - daugybę metų. Todėl dabar ir tenka gelbėtis elastinėmis kojinėmis.

- Prisiminiau, kaip sunkiai širdies koronarų operacijai ryžosi Gediminas Jokūbonis. Prisipažino, kad paminklą Vytautui Didžiajam Birštone statė jau dusdamas, vos pastovėdamas ant kojų.

- Išties, labai bijojo. Susirado mane pats. Nupiešiau jam spalvotą širdies kraujagyslių žemėlapį, paaiškinau, ką darysim. Sakiau, kad tokio pobūdžio operacijos jau labai ištobulintos, padarom po dvi tris per dieną. Rizikos laipsnis - kaip lėktuvu nuskristi į Ameriką ir grįžti atgal. Mirtingumas anuo metu iš 100 - 0,8 procento.

- Kaip jis džiaugėsi po operacijos! Sakė, jei tik būčiau žinojęs, būčiau seniai...

- Labai gražiai padėkojo, iškaldamas mano medalį. Ant ąžuolo plokštės pritvirtintame averse portretas su užrašu „Profesorius akademikas Giedrius Uždavinys“, o reverse - „Su 60-mečiu“. Dabar jis kabo pas mano dukterį Giedrę, taip pat kardiochirurgę, su kuria šiandien operuojame kartu.

- Vis dar operuojate?!

- Taip. Nes turiu didelę patirtį, operuodamas sutelpu į operacijos terminus. Mano ligoniai išgyvena. Bet tai darau jau ne universitetinėje ligoninėje, o privačioje „Kardiolitos“ klinikoje, kurią prieš 15 metų, padedant vienai japonų korporacijai, įkūrėme kartu su profesoriumi Sirvydžiu. Iš pradžių pavyduoliai šaukė: tas „Titanikas“ nuskęs! Bet taip neatsitiko.

Dabar į „Kardiolitą“ atvažiuoja labai sunkūs ligoniai, kuriuos atsisako operuoti Kijeve, Minske, Kaliningrade, Jaroslavlyje... Sėkmingai juos operuodamas sąžiningai užsidirbu prie pensijos. Užsidirba ir kiti universitetinės ligoninės chirurgai, kurie man talkina. Ne kyšiais, ne vokeliais, bet dorai, oficialiai. Šiandien visos „Kardiolitos“ sienos nukabinėtos padėkomis man, Sirvydžiui ir visam kolektyvui.

- Ar sunku buvo palikti universitetinę ligoninę, kur vadovavote dideliam skyriui, prieš išeinant - net visai klinikai?

- Pasitraukti iš aktyvios profesijos - gal pats sunkiausias gyvenimo momentas. Gal dar ir būčiau galėjęs likti, bet... Yra kita medalio pusė. Kiti - gabūs, jauni, perspektyvūs - tiek daug metų buvo už tavo pečių. Ateina laikas juos išleisti į priekį. Kad viskas atsinaujintų.

Štai mudu su Sirvydžiu išėjom, o stojusieji į mūsų vietą - Gintaras Kalinauskas, Kęstutis Ručinskas, Robertas Samalavičius, Audrius Aidietis, Arūnas Valaika - apdovanoti medaliais!

Vyksta atsinaujinimas ir kadrų, ir technologijų. Tuo galime tik džiaugtis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • VAISTININKAI: rugsėjo 25-ąją minima Pasaulinė vaistininkų diena.
  • PRALAIMĖJO: Azerbaidžane vykstančiame pasaulio dziudo čempionate startavęs Rokas Nenartavičius liko be pergalių - svorio kategorijos iki 90 kg pirmajame rate pralaimėjo čekui Jiriui Petrui.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar savo akimis matėte popiežių Pranciškų?

balsuoti rezultatai

Ar jums su darbdaviu pavyksta susitarti dėl atostogų datos ir terminų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +9 C

   +3   +4 C

 

   0  +2 C

  +11  +12 C

   +8  +9 C

 

   +7  +9 C

  1-6 m/s

 4-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Ukis 2018