Grūto parko įkūrėjas Viliumas MALINAUSKAS iš džiaugsmo turėtų trinti rankomis, stebėdamas, kaip Vilniaus miesto taryboje toliau kvaista galvelės dėl rašytojo Petro Cvirkos paminklo (jį patraukti iš miesto aikštės yra vos ne programinis konservatorių įsipareigojimas), tačiau unikalaus parko šeimininkas kažkodėl nerodo entuziazmo.
- Juk apsidžiaugtumėte, jei muziejaus kolekciją papildytų dar viena vieno garsiausių praėjusio amžiaus lietuvių dailininkų Juozo Mikėno skulptūra?
- Tikrai nesunaikinčiau, rastume neutralią vietą, toliau Lenino ir Stalino tiktai.
- Manote, kad rašytojo paminklui Grūte ne vieta?
- Čia keleto paminklų tikrai nereikėtų...
- Ir Kryžkalnio motinos?
- O ją ir pastatėme ne pačiame parke, o jo prieigose. Atrodo ne prasčiau nei Kryžkalnyje.
- Deja, važiuodamas prie jūros jos nebematysi.
- Geriau testovi čia, negu kur nukišta, kur vagys gal būtų supjaustę ir ištampę gabalais. Kai nuvažiavau į Raseinius jos pasikrauti, skulptūra jau buvo be vainiko, jis buvo nupjautas. Žiūriu, netoliese gauja vaikų, nuvažiavau prie jų, sakau, vaikai, gerai atlyginsiu, jei pasakysit, kur vainikas. Išsiėmiau šimtą litų, jie sako, važiuojam. Pavažiavom nuo miesto porą kilometrų ir radom dilgėlyne numestą. Aišku, vagys būtų pardavę kaip metalą. „Marytei Melnikaitei“ galva jau buvo nupjauta, radom, gavom ir pridėjom, kur ji turi būti. Specialiai vieną skulptūrą palikau nerestauravęs - ranka nupjauta ir kaklas gerokai įpjautas... O koks lobis „metalistams“ būtų buvęs 110 tonų paminklas tarybiniams partizanams, kurį atsigabenome iš Vilniaus, - paskaičiuokite po du eurus už kilogramą. Kai vežėme, neatlaikė „kamazo“ padangos - beveik tris dešimtis teko pakeist.
- Vadinasi, teko pabūti net savotišku sekliu?
- Jeigu nori ką padaryti, turi užsiimti viskuo, kuo reikia. Kultūros vertybių apsaugos departamentas buvo suskaičiavęs 89 sovietinius paminklus, bet patikrinęs prieš pat konkursą (demontuotų sovietinio laikotarpio skulptūrų ekspozicijai įrengti - D.Š.) rado tik 42. Dėl tų skulptūrų varžėmės penkiese ir mums pavyko laimėti (galbūt dėl to, kad apsiėmėm viską paruošti savo lėšomis, kiti gal tikėjosi gražių pinigėlių). 1991 metų gruodžio 31 dieną premjero Gedimino Vagnoriaus nurodymu 42 skulptūros buvo perduotos mums. Staigiai susivežėme jas per porą mėnesių, bet per tą laiką dar trys spėjo „nugaruoti“. Gavome tik 39 (visos jos tebėra valstybės nuosavybė), o šiandien turime po atviru dangumi 121. Kai ką surinkau, kai ką gavau iš muziejų, pirkau iš privatininkų nemažai.
- Skubėjote, kad neišvogtų dar daugiau?
- Ne tik dėl to. Jaučiau, kad bus velniavos. Jeigu aš staigiai nepasinaudosiu pasimetimu ir per kelis mėnesius nenudirbsiu svarbiausių darbų, gal net mano parko nebus nei girdėt, nei matyt. Ir mes tą parką praktiškai padarėm per kelis mėnesius: kai pradėjom, bridom per pelkę iki kelių, kasėm kanalus, padarėm aikšteles. Dirbom vos ne visą parą keliom pamainom. Bet triukšmas aplinkui ėjo vis garsyn. Matėt, visą tą sieną, kiek apie mane visko prirašyta, purvelio irgi nemažai ant mano galvos išpilta. Užtenka kelių berazumių, kurie užverdą košę ir vis ją pamaišo. Kaip dabar Karbauskis, taip tada Viliumas buvo tapęs vos ne pagrindinė tema. Kada buvo užvirta košė uždaryt parką, žmonės man šimtais laiškų rašė: Malinauskai, laikykis, mes su tavimi, tik duok žinot, ir mes eisim prie Seimo, palaikysim tave. Ir nuo tada vis bando ir bando pas Malinauską kažko neteisėta suieškot, gal tik paskutinius kelis mėnesius kiek ramiau, bet ką tu iš manęs paimsi: aš jiems galiu rodyti trijų pirštų kombinaciją, nes aš jau pensininkas, parkui vadovauja jauniausia dukra Birutė Malinauskaitė-Bark.
- Jei jūsų puolimas baigiasi, gal, anot jūsų, berazumių vis mažiau?
- Tų berazumių, kaip matau, tiktai daugėja. Man rodos, ir žmonės pasidarė vienas kitam nepakantūs, pikti. Užsieny jie gali dirbt po dešimt ir po dvylika valandų per dieną, o pabandykit čia priversti žmogų dirbt šitiek valandų kad ir už gerus pinigus, - nieko neišeis. Jei gerai skaičiuotum, šiandien Lietuvoje vargu ar suskaičiuotum daugiau kaip pustrečio milijono žmonių (kiek nedeklaruotų žmogelių išvažiavo) ir dažniausiai dėl to, kad Lietuvoje viskas vyksta spontaniškai, neapgalvotai, kaip kam į galvą šauna valdžioje, o tų galvelių ten toks bukietas, kad tegu juos perkūnėlis - kolchozuose, pasitaikydavo, kitas brigadininkas buvo galvotesnis už tą, kur sėdi valdžioje.
- Sakot iš patirties?
- Kolchozo pirmininku man dirbti sekėsi. Ėjau priekyje: ir akmenis su jais rinkau, ir šiaudus kroviau, ir visus velnius dirbau. Nė vieno lauko akmenys be manęs nenurinkti, o ten, kur kolchoznykai neįkeldavo akmens, aš įkeldavau. Mano pirmtaką pirmininką buvo pasodinę ir viskas buvo palikta likimo valiai. Lapkričio 13-ąją mane išrinko pirmininku, o gruodžio 8-ąją paskutinius pašarus baigėm. Savo šunį, aukso medalininką „laiką“, išmainiau į stirtukę šiaudų, o jau po dvejų metų didžiuliais kiekiais pašarus pardavinėjom kitiems kolchozams. Ir šiandien, nuvažiavęs į buvusį „Komunaro“ kolchozą prie Baisogalos, galiu eit į bet kurį kiemą - visur būsiu lauktas svečias. Atvažiuoja jie čia, pasimatom, o kai dėl sveikatos pasitraukiau iš kolūkio, tris mėnesius kas dvi savaites važinėjo, kad grįžčiau atgal.
- Nuvykstat bent kada?
- Jau nevažiuoju. Negaliu: viskas sugriauta, sunaikinta, negyva, liko tiktai iškamša. Kiek iš dviejų su puse milijono Lietuvos gyventojų gyvena gerai? Dešimt procentų. Keturiasdešimt procentų gyvena pakenčiamai, na o visi kiti, atleiskite, kolchoze geriau gyveno.
- Jūs, manau, priklausote tiems dešimčiai procentų?
- Ne, aš priklausau vidutiniokams. Niekad nekaupiau turto, jis man niekad nebuvo įdomus. Esu panašaus likimo kaip ir daugelis: tėvas dešimt metų prabuvo Sibire, dėdė - penkiolika metų, kitas dėdė - dvylika su puse...
- Kodėl puolamas dėl Grūto parko nepasinaudojote šita „korta“: juk jūsų tėvas Jurgis Malinauskas - nepriklausomybės kovų savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius...
- Kuo aš čia turėčiau girtis, juk jis užsitarnavo, o ne aš. Be to, beprasmiška įrodinėti kažką priedurniams, - jiems vis viena nedaeis.
- Apskritai, kaip jums kilo tokio nepaprasto muziejaus idėja?
- Atsitiktinai. Norėjau padaryt Lietuvos istorijos parką, aprėpiantį du tūkstantmečius iki šių laikų, supirkinėjau mišką ir net „popierius“ turėjau pasirengęs, bet kai nuvažiavau į meno dirbinių įmonę prie oro uosto ir ten pamačiau suverstas purvan skulptūras, šis vaizdas mane taip paveikė, kad kol važiavau namo, atsirado ir parko koncepcija. Pagalvojau, kad aną parką man reikės kurti nuo nulio, o čia jau gatava. Parvažiavau, pasakoju namiškiams, kad man kilo idėja, kad reikia tokį parką kurt, o jie truputį pasišaipydami klausosi, netiki, bet aš vis vien neatstojau ir pradėjau judinti tuos reikalus. Tai buvo 1997 metais.
- Girdėjau, investavote į parką per septynis milijonus litų. Atsipirko investicija bent kiek?
- Esu laimingas, kad nebereikia į jį kišti pinigų, kad parkas išsilaiko - užtenka algoms, užtenka atnaujinimo, tvarkybos darbams. Parkas dirba 365 dienas per metus, važiuoja čia iš viso pasaulio, net negalėčiau pasakyti Afrikos šalies, iš kurios nebūtų delegacijų atvažiavę. Juk negali žmogui iš Afrikos ar Australijos pasakyti: žinai, mes šiandien nedirbame, tu pasėdėk kur krūmuose, ateisi rytoj. Taip neišeina. Pirmųjų lankytojų sulaukėme, kai dar nebuvome parko atidarę, visu smarkumu dar vyko darbai, skulptūros buvo išmėtytos, nebuvo nei takų, nei nieko, visur purvynas. Pora buvo iš Londono - jam 87 metai, jai - 85. Sakėm, kad parkas dar neveikia, bet jie atsakė: kol jūs atidarysit, mes galim ir nesulaukt, ir mes juos įleidome. Išvažiavo labai patenkinti, sveikino, kad tokį parką kuriame, sakė, kad tokie muziejai, rodantys prie ko gali privesti diktatūros, pasauliui reikalingi. O ką? - šiandien pasaulyje diktatorių mažai?
- Kurią iš parke eksponuojamų skulptūrų išskirtumėte jūs?
- Diduma jų yra geriausių Lietuvos skulptorių darbai. Jie yra prisiminimas apie tėvų gyvenimą, apie praėjusių kartų gyvenimą, jie yra Lietuvos istorija, gal ir nelabai linksma, bet tikrų tikriausia, - mes jos negalim išsižadėt. Juk ištremta į Sibirą ir ten įkalinta buvo per 300 tūkst. Lietuvos žmonių... Iš viso turime sukaupę per pusantro milijono įvairių sovietinio laikotarpio eksponatų, dar daug ko turime archyvuose, užtektų dar kokiai porai muziejų. Anais laikais, kai buvo Vagnorius, dar pastačiau, bet mūsų laikais jūs pastatykit. Nors miškas yra mano nuosavybė, bet aš statyti nieko negaliu. Nors Grūto parkas yra rečiausių pasaulio parkų dešimtuke. Nors valstybei gal irgi turėtų rūpėti parko likimas tačiau norėdamas įteisinti statybą, turėčiau valstybei mokėti šimtus tūkstančių...
- Nesat nužiūrėjęs vietos sostinės Žaliojo tilto skulptūroms?
- Ant šito upelio būčiau užmetęs tiltą su skulptūromis, jeigu Šimašius būtų jas atidavęs, bet jis verčiau supūdys, nei atiduos... Toks jo mentalitetas.
- Toks vilniečių pasirinkimas.
- Va, prezidento rinkimuose, mano nuomone, Gitanas Nausėda - geriausias pasirinkimas; jeigu būtų išrinkę aną (Ingridą Šimonytę - D.Š.), Landsbergiai būtų koja atidarinėję duris prezidentūroje.
- Daug parko takeliuose sutinkate buvusių ar esamų politikų?
- Kai buvo atvažiavęs premjeras Andrius Kubilius, kartu su juo - Estijos premjeras ir Latvijos premjeras, vaikščiojau su jais, pasakojau, juokavau, sakiau, va, atsirado toks lietuvis berazumis, surinko viską, kas buvo išmesta ir pasmerkta, o Estijos premjeras ir sako: „Kodėl Latvijoj ar Estijoj tokio berazumio neatsirado“. Šiandien pabandyk sukurti tokį parką - gali surinkti kelias skulptūras, bet nieko panašaus į Grūtą nepadarytum. Ne tik dėl to, kad nemažai jų išbarstyta, perlieta į metalą, - šiandien prikurta labai daug biurokratinių barjerų. Kam, jūsų nuomone, Vilniuje tokia valdininkų banda - kad kuo daugiau nesąmonių prikurtų.
- Ne to einama į valdžią.
- Žinoma, ne, - kad gerą gyvenimą turėtų. O ką? Jiems šiltose vietose blogai? Ar tu ką darai, ar nieko nedarai, ar nesąmones skleidi, vis tiek algą gauni. Ir už nieką neatsakai, net jei didžiausią nesąmonę padarai. Pasakykite bent vieną atvejį, kad kas valdžioje būtų pastatytas prieš įstatymą ir net priverstas sumokėti kelis tūkstančius už padarytą nesąmonę. Nežinote? Nežinau ir aš.