respublika.lt

Gintarė ir Sonata Latvėnaitės: Būna, net ir draugai mus supainioja

(0)
Publikuota: 2014 vasario 07 15:02:23, Deimantė ZAILSKAITĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×

Vilniaus mažojo teatro aktorė Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva gal ir nebūtų tapusi aktore (sunku patikėti, bet Rimo Tumino auklėtinė kadaise svarstė galimybę tapti siuvėja), tačiau tvirtas ir ryžtingas vyresniosios sesers, dabar šeimų ugdymo mokyklėlės „Strazdanėlės“ vadovės, Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės žodis jos gyvenimą nukreipė pašaukimo link.

- Ar galėtumėte pasakyti: „Taip - sesuo yra geriausia mano draugė“?

Sonata: Kas gi yra geriausios draugės? Jos ir pasibara šiek tiek, ir čia pat pasibučiuoja, ir vėl susitaria. Bet geriausios draugės viską viena apie kitą žino - visas paslaptis. Aš taip jaučiuosi bendraudama su savo seserimi. O tokiomis draugėmis mes gi netapome iškart. Nes kaip dauguma seserų perėjome įvairius gyvenimo etapus. Juk aš už Gintarę esu vyresnė 4,5 metų, tad susidraugavom tada, kai Gintarei buvo maždaug 16 metų. Iki tol ji buvo mano mažesnė sesė, o aš buvau ta jos vyresnioji sesuo, kuri turėjo būti didelė, protinga ir suprasti mažesnę sesę. Tuomet buvo periodas, kai man pradėjo rūpėti pirmosios meilės, o sesuo visur sekiodavo iš paskos...

Gintarė: Su šypsena prisimenu tuos laikus, kai sesė turėjo pirmąją gyvenimo meilę. Man tada buvo kokie 8-9 metai. Kadangi neturėjau ilgų plaukų, nešiojau tokią palmę priekyje ir ją rišdavau trimis gumelėmis: geltona, žalia, raudona. Sesė mokėsi kitoje mokykloje, o mano mokykloje mokėsi jos pirmoji meilė - aš buvau jų meilės paštininkė. Ir, žinoma, visus tuos laiškus perskaitydavau. Ir pasidalydavau, žinoma, šitomis paslaptimis su klasės draugėmis. (Juokiasi.)

Sonata: Geras, net nežinojau apie tai. (Juokiasi.)

- Sonata, ar lankotės visuose Vilniaus mažojo teatro spektakliuose, kuriuose vaidina sesuo?

- Aš lankausi visose Gintarės spektaklių premjerose, peržiūrose, t.y. dažniausiai juos pamatau viena pirmųjų. Man patiko R.Tumino režisuotas „Madagaskaras“, Salės vaidmuo labai pradžiugino. Puikus Celinos vaidmuo „Mistre“. Aš tiesiog džiaugiuosi, kai režisieriai jai skirdami vaidmenis leidžia atsiskleisti. Mes kartu su Gintare aptariame ne tik jos vaidmenis, bet ir diskutuojame apie režisieriaus darbą, teatrą, jo situaciją. Gintarė visada paklausia mano nuomonės, ir mes net galime diskutuoti apie tai, ką ji galėtų tobulinti. Pavyzdžiui, praėjusių metų Kotrynos bažnyčioje mano organizuotame koncerte šeimoms Gintarė dalyvavo kaip atlikėja. Iš karto kitą dieną po renginio susitikome ir aptarėme renginį. Iš savo žmogaus gautas pastabas greičiau supranti, ne taip jautriai reaguoji. Gal kartais ir aršiau diskutuoji, bet daug lengviau bendrauji.

- Gintare, o jūs ar lengvai priimate sesers kritiką?

- Parodykit man žmogų, kuriam kritika nekelia emocijų. Žmogus nepasakys, kad nepatiko, bet pamatai ir pajunti kartumą gerklėje. Nuo to kartumo pradedi gintis, prieštarauti - tai man atrodo normalu. Bet kai ta banga praeina, atsisėdi, apgalvoji ir supranti.

- Jūs, Gintare, ilgą laiką buvote mokyklėlės „Strazdanėlės“ teatro mokytoja, dabar nuolat talkinate Sonatai įvairiuose vaikų ir šeimų edukacijos projektuose. Kaip įsiliejote į sesers veiklą?

Gintarė: Mokyklėlės pradžia buvo labai graži. Sonata buvo jau baigusi mokslus, dirbo Šiuolaikinės mokyklos centre, o aš buvau studentė, mokiausi R.Tumino kurse. Dar tada, kai mokėmės, nežinojom, ar pateksim į teatrą. Ta ateities nežinomybė man kėlė didžiulį nerimą. Mama jau turėjo mokyklėlę Panevėžyje ir Sonatai kilo mintis sukurti tokią Vilniuje. Susirado darželį Naujininkuose, netoli namų, savaitgaliais jis užleido salę, ir taip po truputį pradėjome šitą veiklą. Surinkome nedaug - vos 10 vaikų su mamomis. Jiems atidavėm visą savo laiką ir jėgas. Ieškojome naujų bendravimo, ugdymo formų, pačios mokėmės. Taip pamažu krovėme metodinį bagažą vaikų ugdymo mokyklėlei: stebėdamos vaikus, jų reakcijas, raidą, tiesioginio bendravimo, ugdymo teatru, muzika, judesiu, daile naudą. Po šių ieškojimų gimė ir pirmasis savarankiškas mūsų Vilniaus mokyklėlės „Strazdanėlės“ projektas „Vištytė ir gaidelis“, kurį vertino mano dėstytoja amžiną atilsį Dalia Tamulevičiūtė (specialybės dėstytoja), ji pasakė: „Aš niekada nemaniau, kad galima padaryti spektaklį su tokiais mažais vaikais, ir dar su tokia jų gausybe“. Toliau - projektas „Dangus griūva“. Tai buvo mano diplominis magistro darbas.

Sonata: Po to Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre atsirado Gintarės muzikinis spektaklis vaikams nuo 6 mėnesių „Mano batai, buvo du“, kuris rodomas iki šiol.

- Gintare, ar įsivaizduotumėte gyvenimą be teatro? Turbūt bet kurioje gyvenimo situacijoje neprapultumėte ir rastumėte kuo užsiimti?

- Žinau, kad neprapulčiau, kažką sugalvočiau. Bet kol kas jaučiu, kad mano ateitis tikrai teatre.

- Sonata, o kaip čia atsitiko, kad sesuo užsikrėtė teatru, o jūs šiam virusui likote atspari?

- Nuo vaikystės abi su Gintare mamos buvome nuvestos į muzikos mokyklą. Man senelis nupirko pianiną, o Gintarei smuiką. Bet skyrėsi mūsų temperamentai. Ji visada buvo aktyvistė, nuo vaikystės vaidino, o man tai nepatiko. Man patikdavo režisuoti, bet į sceną niekada nesiveržiau. Mama organizuodavo koncertus, reikėdavo teikti gėles pianistams ar kitiems dalyviams - to nemėgau, o Gintarė verždavosi į sceną. Kiek vėliau mokykloje buvau aktyvi organizatorė, bet man patiko groti pianinu, o Gintarė buvo per judri, pakabino ji tą smuiką, ir tiek. Man gal ir būdavo tokių bangelių ir abejonių, gal stoti į režisūrą, bet kai reikėjo stoti, kažkaip viskas paprastai susidėliojo. Norėjau baigti muziką, žinojau, kad būsiu mokytoja, kitokia mokytoja, geresnė. Taip baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įgijau Fortepijono ir pedagogikos magistro laipsnį. Turbūt likimui turiu dėkoti, kad papuoliau pas pianistę ir puikią pedagogę M.Azizbekovą. Ji mane atvėrė ir kaip pianistę, ir kaip pedagogę, už tai esu be galo jai dėkinga. Po studijų dar kirbėjo: gal stoti į režisūrą, bet sukūrėme šeimą, vienas po kito pabiro vaikai, mokyklėlė išaugo ir viskas stojo į savas vėžes. Ir dabar galiu pasakyti, kad nė kiek dėl to nesigailiu.

- Ar pasitaiko jūsų gyvenime apsipažinimų, kai tiesiog esate palaikoma seserimi?

Gintarė: Panevėžyje būdavo dažnai. Ir dabar būna.

Sonata: Man nuolat būna. Ir dabar sumaišo. Pavyzdžiui, kai dirbame stovykloje ir važiuojame į Uteną ar apsipirkinėjame turgelyje, jaučiu, kad nužiūrinėja ir už nugarų jau, žiūrėk, šnabždasi: „Va čia ta aktorė iš „Moterys meluoja geriau“... Dažnai jaučiu, kad žvilgsnis susijęs su Gintare.

Gintarė: Mes supanašėjome paauglystėje, iki tol buvome labai skirtingos.

- Gal žinote, ką daryti, kad seserų santykiai visuomet išliktų šilti, kad viršaus nepaimtų mintys apie naudos gavimą ir pavydas?

Gintarė: Aš taip siūlau: 1. Grįžtate namo. Išmetate televizorių, o kompiuterį sutvarkote taip, kad jis veiktų kokią valandą, ne ilgiau. 2. Kai neliks trukdžių, tada pradėsite matyti žmones, esančius jūsų bute: vaikus, vyrą/žmoną. 3. Kai visa tai padarysite, su jais galite nueiti ar nuvažiuoti ne tik pas artimiausius gimines, bet ir pas kaimynus. Tiesiog paskambinate į duris ir sakote: „Laba diena, mes esame jūsų kaimynai ir gyvename štai tame bute, mano vardas toks ir toks, koks jūsų vardas? Gal galime draugauti?“ Pažiūrėkite, kokia bus reakcija, ir net nustebsite, kaip jūs iš tikrųjų pradėsite bendrauti, o ilgainiui gal ir susidraugausite. Jei kiek rimčiau, aš siūlyčiau taip nesureikšminti tų santykių, nes kartais ir gera draugė gali būti kaip sesė, o ir mes į pasaulį gi ateiname po vieną. Ir nors turime bendrą kraują, giminystės saitus, mes esame absoliučiai atskiri žmonės, nereikia norėti, kad brolis ar sesė būtų sulipę, nes mes turime gyventi savo gyvenimus.

Sonata: Taip, juo labiau kad ir šventės, ir įvairiausios aplinkybės vis tiek visad suveda draugėn. Prireikia pagalbos, patarimo ir ieškai artimo žmogaus. Sukūrus šeimą, tas vienišumo jausmas vienturčiams ar atotrūkis užpildomas kitomis pareigomis, o sesių, brolių ryšys priklauso ir nuo to, kaip bendrauja antrosios pusės. Bet bendraujant, kalbant ir stengiantis viskas įmanoma.

- Minėjote, kad vasario mėnesį turėsite naujų projektų.

Sonata: Taip, vasarį Knygų mugėje kartu su Gintare ir kitais Vilniaus mažojo teatro aktoriais pristatysime muzikinį kompaktinį diską „Mano batai buvo du“ bei naujai išleistą muzikinę šeimyninių žaidimų knygelę „Čiulba ulba ūbauja“. Ankstyvą pavasarį bus galima pamatyti ir atnaujintą spektaklio „Vištytė ir gaidelis“ variantą. Pakeliui edukacinė knygelė su CD ir teatriniais pirštų žaidimais. Ją skiriame keliaujančioms šeimoms su vaikais. Projektą pristatysime birželį. Ir, žinoma, svarbiausias renginys Panevėžyje, švęsime mokyklėlės 25 metų sukaktį! Sezoną užbaigsime kasmetine šeimų stovykla.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s