respublika.lt

2017 spalio 21, šeštadienis

Gimtoji kalba - turtas, kurio niekas negali atimtinuotraukos (7)

2017 vasario mėn. 13 d. 07:45:24
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Paklaustas apie santykį su Lietuva, Paryžiuje gyvenantis, iš anglų ir prancūzų kalbų literatūrą verčiantis, pripažintas lietuvių rašytojas - apsakymų, apysakų ir romanų autorius - Valdas Papievis, šiemet įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija, atsakė: "Gali gyventi savo šalyje ir iš tiesų būti iš jos seniai emigravęs. Gali gyventi kitur ir savo šalyje būti labiau, nei joje iš tikrųjų gyvendamas".


- Daugiau nei dvi dešimtis metų gyvenate Paryžiuje. Įdomu būtų plačiau sužinoti, ką jūs ten veikiate? Kuo dirbate? Kas jus ten laiko? Meilė Paryžiui? Moteriai? Profesinei ar kūrybinei veiklai? Peizažams už langų?

- Taip, jau dvidešimt metų, kai Paryžius mane pasigavo. Šių metų sausis čia buvo kaip niekada šaltas, žvarbus, dabar jau atšilo, oras – kaip švelnus katės kailis. Po ilgo laiko vėlų vakarą nulipau į žemutines Senos krantines, jomis ėjau ir pajutau, kad be jų negalėčiau, kad su jomis aš seniai susidraugavęs. Net priekaištą pajutau: kodėl taip ilgai pas mus neatėjai?

Artėja du vaikinukai, paprašo ugnies, ištiesiu žiebtuvėlį, prisidega. "O, tu išgelbėjai mūsų sielas!" Nustembu: "Išgelbėjau jūsų sielas?" "Taip, tu išgelbėjai mūsų sielas." Apsisuka ir nueina. Ir man smagu. Paryžius man - tokie mažmožiai. Mažmožiai? Tebūnie mažmožiai, bet iš jų man dėliojasi šio miesto mozaika.

Nežinau, kas ką prisijaukina - miestai mus ar mes miestus? Kaip gali palikti šunį, kurį prisijaukinai? Ar kuris tave prie savęs prisipratino. Taip, dar yra įpročiai, įkalinantys tave kasdienybėje. Dar yra draugų, pažįstamų ratai, į kuriuos tu įsisukęs. Visokių darbų Paryžiuje dirbau, net tokių, kurių nemokėjau. Bet niekada - nuolatinio. Dabar man įdomiausias darbas - lietuvių kalbos pamokos. Dar - Lietuvos radijas. Nežinau, kaip kituose miestuose, kuriuose aš negyvenau, bet Paryžiuje man nėra slenksčio, arba jis palyginti menkas, tarp privačios ir viešosios erdvės. Išeidamas nesijaučiu išeinąs į miestą - išeinu į kitus, daug didesnius savo namus.

Manęs vis paklausia: o kada grįši į Lietuvą? Grįžčiau į Lietuvą, gal būtų geriau - palėpėje po stogais negyvenčiau. Galiu atsakyti, kaip jau ne sykį sakiau: Paryžius kol kas manęs nepaleidžia.

- Ar yra jūsų kūrinių, išleistų prancūziškai? Ar bendraujate su Paryžiaus rašytojais, kultūros žmonėmis? Ar stengiatės pabūti ten lietuvių kultūros "ambasadoriumi"?

- Kad būtų išleista, pirmiausia reikia išversti. Ir aš dėkoju Karolinai Masiulytei-Paliulienei, kad ji išvertė mano "Eiti". Nusibrozdindama kelius ir alkūnes. O man telieka priekaištauti sau, kad nededu
užtektinai pastangų leidyklai surasti. Nei kelių, nei alkūnių kol kas nenusibrozdinau, bet kelios meškerės jau užmestos.

Į kokius nors literatūrinius ratus ar ratelius, jeigu tokie dar yra, patekti nesistengiu. Bendrauju su vienu, kitu rašytoju, žurnalistu, kultūros žmonėmis. Bet ir kone visi mano draugai ką nors daro – rašo, tapo, groja, šoka, dainuoja, fotografuoja. Mėgėjiškai ar labiau profesionaliai, sau, draugams, kai kas - ir platesnei auditorijai. Kūrybingumas čia nuo mažumės ugdomas... Gal iš to - ir kažkokia lengvumo, žaismingumo dvasia? Ir čia pilna problemų, bet jos lyg lengviau sprendžiamos.

Prisimenu, praėjus vos kelioms dienoms po lapkričio 13-osios išpuolių, kultūros ir meno žmonės paskelbė raginimą: "Visi į kavines!" Jūs mūsų neišgąsdinsite, jūs nesugriausite mūsų gyvenimo būdo.

Mes turime savo ambasadą, savo kultūros atašė, ambasadoriauti man nereikia. Bet kai susipažįsti su žmonėmis, kai jiems pasisakai esąs lietuvis, tai jie savaime susidomi, nori apie Lietuvą daugiau sužinoti, paskui atidžiau žiūri, kas pas mus dedasi, vos pamato ar išgirsta kokią žinią apie Lietuvą, iškart rašo ar skambina: ar matei, ar girdėjai? Tai - savaime suprantama. Aš ir pats turiu draugų užsieniečių, man irgi labai įdomu apie jų šalis daugiau sužinoti. Ligi tol įvairių spalvų lopinėliai ar dideli plotai pasaulio žemėlapyje, tos šalys prie manęs priartėja, atgyja. O ir su prancūzais bendrauti taip pat labai įdomu - jie man atskleidžia tai, ko aš savo plika akimi nepamatysiu, pats nesuprasiu.

Tad jeigu tokį bendravimą gali sąlygiškai pavadinti ambasadoriavimu savo šalims, tai jis - abipusis. Apskritai prancūzai labai smalsūs, Prancūzija labai atvira kitoms kultūroms. O kaip kitaip? Užsidarysi savyje, ir nepamatysi, kaip užpelkėsi. Pelkės man gražios ir paslaptingos, bet pats užpelkėti bijau.

- Kitados drauge su kitais "Sietyno" redakcinės kolegijos nariais narsiai dirbote, rizikuodami savais kailiais, gaivindami lietuvių nacionalinę, kultūrinę, istorinę atmintį, buvote tarp pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės šauklių... Ar šiandieniniam Valdui Papieviui nacionaliniai lietuvių ir valstybiniai Lietuvos reikalai bent kiek teberūpi?


- Kaip gali nerūpėti, kas dedasi tavo namuose? Man Lietuva rūpi taip pat, kaip mano pažįstamai argentinietei rūpi, kas dedasi Argentinoje, kaip mano pažįstamam kolumbiečiui rūpi, kas dedasi Kolumbijoje, kaip mano pažįstamam amerikiečiui - kas dedasi Amerikoje. Mes apie tai kalbamės, kartais pasvarstome vieni kitų problemas. Ir man labai įdomu pamatyti Lietuvą ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš kitų šalių perspektyvos. Atsiranda kiti masteliai, kiti kontekstai...

Gali gyventi savo šalyje ir iš tiesų būti iš jos seniai emigravęs. Gali gyventi kitur ir savo šalyje būti labiau, nei joje iš tikrųjų gyvendamas. Man atrodo, kad šiuolaikinių technologijų ir greičių pasaulyje vis mažiau svarbu, kur tavo gyvenamoji vieta. Svarbiausia - tavo jausena, nuostatos, vidiniai įsipareigojimai ar neįsipareigojimai. Daug to, ką padariau, Lietuvoje gyvendamas nebūčiau padaręs. Bet čia jau - mano asmeninės sąskaitos, jų nevartysime.

Dešimtys dalykų Lietuvoje mane be galo džiugina. Labai daug dalykų ir kelia nerimą, nervina, pykdo. Tad juo skaudesnis klausimas - kaip mes toje savo smėlio dėžėje taip ir nesugebame iki galo susitvarkyti?

- Česlovas Milošas yra sakęs, kad rašytojui egzodas - ne nuotolis nuo gimtųjų vietų, o nutrūkęs gyvas santykis su gimtąja kalba. Kaip sekasi saugoti šį santykį? Turite ten pašnekovų, kalbančių lietuviškai? Knygų lietuvių kalba? Sekate šiuolaikinių Lietuvos rašytojų kūrybą, Lietuvos kultūros naujienas?

- Santykis su lietuvių kalba? Tai kad čia nėra jokio santykio: tai - mano gimtoji kalba, ji - manyje. Gal ir gali kalbėti apie vaikų, gimusių svečiose šalyse, santykį su lietuvių kalba. Labiau - gimusių mišriose šeimose. Bet ir čia daug kas nuo mano minėtų nuostatų priklauso. Vis prisimenu pokalbį su Pranu Gailiumi. Prieš jam pirmą kartą važiuojant į Lietuvą po daugelio dešimtmečių, svetur praleistų, jo paklausiau: "Pranai, o ko tu labiausiai pasiilgai Lietuvoje?" Netikėtas atsakymas: "Balto tako, vedančio prie Ventos, ešerio šešėlio virpėjimo ant Ventos dugno..." Ir tai - po dešimtmečių.

Man nesuprantama, net ir juokinga, kai kas nors, pabuvęs porą ar trejetą metų svetur, sako, kad jam jau sunku kalbėti lietuviškai. Prisimenu, kaip tėvas mane mokė važiuoti dviračiu. Išmokau. Kad ir kiek metų dviračiu nebūčiau važiavęs, atsisėsiu ir mokėsiu važiuoti. Paryžiuje atsirado miesto dviračiai. Atsisėdau ir nuvažiavau.

- Ką manote apie globalizaciją ir vis labiau nykstančias nacionalinių kultūrų skirtybes? Literatūrai tai - smūgis, iššūkis, ar gal - atvirkščiai - naujos galimybės ir pranašumai?


- Jeigu nacionalinių kultūrų skirtybės ir nyksta, tai jos nyksta tiek, kiek mes patys joms leidžiame nykti. Kalba ir kultūra - vienintelis mūsų turimas turtas, į kurį niekas negali pasikėsinti. Jeigu mes patys dėl kvailumo, abejingumo, madų vaikymosi ar godumo savęs neišduosime. "Eiti" apie ėjimą rašiau, kad ėjimas - mano namai. Kalba, kultūra – irgi nuolatinis ėjimas, mūsų namai. Ir "Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis - nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja."

Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvyko prancūzas ar prancūzas su belgais, gerai nebepamenu, ir savo įsteigtą prekybos tinklą pakrikštijo "Iki". Lietuviai savąjį - "Maxima", "Minima", vėliau kiti dar kažkokių ausiai keistų vardų prisigalvojo.

Kiek žinau, amerikiečiai su tankais į Vilniaus centrą neatvažiavo ir angliškų pavadinimų jame neprikabinėjo. Europos Sąjunga remia ne tik nacionalines, bet ir regionų kultūras. Ar ir vėl globalizacija bus kalta, kad mes nesugebame susitarti, kur ir kokį paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti? Arba kaip deramai Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį paminėti?

- Kokia yra aukščiausioji kūrėjo misija? Dirbti Dievui? Pasauliui? Nacionalinei kultūrai? Literatūrai apskritai?

- Gal ir įdomu būtų atsidurti vokiečių ir prancūzų romantikų laikais, kai galėjai kalbėti apie ypatingą kūrėjo misiją. Arba ne taip seniai Prancūzijoje, kai intelektualų balsas dar šį bei tą reiškė: užsiangažavimas, intelektualinė pareiga.

Aš savęs nė profesionaliu rašytoju nelaikau. Jeigu rašymas būtų profesija, turėčiau susistyguoti savo dienotvarkę: kaip visiems dirbantiems žmonėms reikėtų sėdėti prie stalo aštuonias valandas ir rašyti. Man taip neišeina. Rašymas mane ištinka arba neištinka. Kai ištinka, galiu rašyti iki nukritimo, kai neištinka, nė nesistengiu – vis tiek nieko nebus.

Rašymas man veikiau - manija. Kad ir kur atsidurčiau, kad ir ką matyčiau, girdėčiau, kad ir su kuo susitikčiau, visada - o kaip tai aprašyti? Lygiai tas pat, kai kas nutinka, kai ką nors išgyvenu. Kaip šią patirtį sustruktūrinti į kalbą, jos žodyną, gramatiką, sintaksę, dar sunkiau - kaip ją perlydyti, transformuoti, kad ji pasidarytų ir kitiems svarbi, įdomi, kad ji taptų atvertimi ne tik man, bet ir kitiems? Kai rašau, rašau sau. Kai parašau - noras pasidalyti. Tegul bent su vienu žmogumi.

Gal tai ir tuščia, gal kitiems to iš viso nereikia, gal kai kurie žmonės niekada nenorėjo ir nenorės išeiti iš buitinio tvarumo, saugumo iliuzijos, gal lėkti, viską užmiršus, ir pralėkti pro save ir savo gyvenimus - saugiau, patogiau, bet aš vis dėlto norėčiau, kad bent kai kurie mūsų nors kartais sustotume, įsižiūrėtume ir įsiklausytume. Mūsų gyvenimai ir šis pasaulis, ir nežinia, nei kaip, nei kodėl, nei už ką mus ištikęs stebuklas jame atsidurti, - labai gražu, bet koks skausmingas šis grožis.

Iš tiesų aš nė teisės to norėti neturiu - kiekvienas gyvename savo gyvenimus. Tiek tos ir misijos.

- Ką patartumėte jauniems Lietuvos rašytojams ir tiems, kurie svajoja jais tapti - kokios kūrybinės ir moralinės regulos reikia laikytis, kaip kurti ir kaip gyventi, kad ir jie ateity taptų Nacionalinės premijos laureatais?

- Kaip patarti kitiems, jeigu pats sau nieko patarti negaliu? Jei egzistuoja literatūrinis alpinizmas, tai aš - amžinas jo pradininkas.

Gerai būtų, jei ką nors parašęs, pasijaustum užlipęs ant kokio kalniuko, nuo jo galėtum lipti aukščiau, po to - dar aukščiau. Prieš ką nors pradėdamas rašyti, aš visada - kalnų papėdėje, vis dar literatūros pirmokas. Nesu Rilkė, patarimų jaunam poetui tikrai nerašysiu. Tebūnie trys, man pačiam - akivaizdūs iki banalumo. Pirmasis - nuvalkiotas: jeigu gali nerašyti, tai nerašyk. Antrasis: įsiklausyk į save, rašyk iš savęs, nepasiduok madų vėjams ir skersvėjams. Galiausiai: jeigu rašydamas pradėsi galvoti apie honorarus, sėkmę ar premijas, žinok, kad tau - galas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (7)

  • Virginija 2017 kovo mėn. 14 d. 16:45:38

    Puikios mintys, net užsimiršau kur esu ir ką turėčiau daryti.
    Nepaprastas ir kartu toks paprastas Valdo mąstymas.

  • MIRKA 2017 vasario mėn. 13 d. 15:04:54

    Erlickas yra gerai pastebėjęs, kad galima savo namus užleisti kitiems,
    patiems išvažiuoti ir vasaromis aplankyti, pažiūrėti kaip sekasi, kas
    pasikeitę...

  • As 2017 vasario mėn. 13 d. 14:12:16

    Tik savo kalba mes dar unikalus. Gaila bet manau mes (lietuviai) pasmerkti
    isnykimui, nereiks nei simto metu ir musu kalba liks tik isoriniu
    tyrinejimu objektas.

  • Skaitytoja 2017 vasario mėn. 13 d. 14:02:48

    Puikus rašinys, ypač rašinio gale esantys patarimai, tinkantys daugumai
    žmonių, kurie dar turi sielą ir žmogiškumą. Ačiū.

  • gimtoji kalba nuvertinta, 2017 vasario mėn. 13 d. 12:44:10

    o niekam nereikalinga kalba miršta. Iš Lietuvoje jau išvyko dviejų
    kartų kritinė žmonių masė, ten kur lietuvių kalba nieko nereiškia.
    Daugelio emigrantų vaikai jau sunkiai šneka arba visai nešneka
    lietuviškai. Kaip moko istorija tokios išvykusių šimtatūkstantinės
    lietuvių diasporos: Brazilijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje,
    Australijoje ir t.t. dingo. Iš senų kartų liko keli, vadinantys save
    lietuviais, tai vieno pavardė užsilikusi lietuviška, kitas moka šokti
    kepurinę, trečiam patinka valgyti cepelinus ir pan., juos visus gali ant
    pirštų suskaičiuot, kaip ir randamus pasaulyje šaldytų mamutų
    lavonus.

  • arnoldas 2017 vasario mėn. 13 d. 08:55:19

    Įdomu - Papievis, kuris net pats savęs neleiko rašytoju, gavo 2016 m.
    nacionalinę literatūros premiją. Už ką?

  • oo 2017 vasario mėn. 13 d. 08:49:44

    o jeigu tai jau ne turtas o nereikalinga uzymanti daug smegenyse vietos
    problema?

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATSARGIAI: hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, naktį vietomis formuosis plikledis, lijundra bei rūkas. Oro temperatūra nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šilumos.
  • KONCERTAS: šeštadienį koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasideda 27-asis tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“; nuo spalio 21 d. iki lapkričio 7 d. Vilniuje vyksiančiame festivalyje - 14 koncertų, taip pat vyks daug susitikimų su žymiais kompozitoriais bei atlikėjais.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar Lietuvoje reikia įteisinti dvigubą pilietybę?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +2   +4 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +6   +7 C

  +5  +7 C

 

   +3  +5 C

    3-6 m/s

     1-3 m/s

 

      3-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Labas vasara