respublika.lt

G.Arlickaitė: Lietuva nėra kinematografinė imperija

(0)
Publikuota: 2018 gegužės 28 20:31:19, Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Kinotyrininkė dr. Gražina Arlickaitė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Lietuvos kino akademijos tarybos steigėja, kinotyrininkė dr. Gražina Arlickaitė neabejotinai Lietuvoje yra tas žmogus, kuris apie kiną žino bene viską. Neseniai iš Kanų kino festivalio grįžusi moteris džiaugiasi, kad Lietuvoje filmų sukuriama vis daugiau, vis dažniau mūsų kino profesionalai dalyvauja bendros gamybos projektuose, yra ne tik kviečiami į tarptautinius festivalius, bet ir pelno juose svarius įvertinimus. Ar tai reiškia, kad Lietuvos kinas atgimsta? Kur dar reikėtų pasistiebti ir kokį požiūrį į kiną skatinti - apie tai išsamiame „Laisvalaikio“ interviu.

 

- Žinome, kad šiandien lietuviškas kinas pasaulyje nebėra toks „Terra Incognita“ („Neatpažinta žemė“ - liet.), koks buvo prieš dešimtmetį. Kaip šiemet Kanuose jis buvo sutiktas, kokius įspūdžius paliko kitų šalių kino industrijos atstovams?

- Šiais metais nė vienas lietuvių filmas nedalyvavo pagrindinėse Kanų kino festivalio programose, todėl išskirtinio sutikimo nereikia tikėtis. Vis dėlto Lietuvos kino centro stende visada buvo svečių, besidominčių lietuvių filmais, festivaliais ir atskirais projektais. Lietuvių kino profesionalai vis dažniau dalyvauja bendros gamybos projektuose, yra kviečiami į tarptautinius festivalius, taip pat sugeba puikiai bendradarbiauti ir teikti paslaugas garsiausioms kino kompanijoms, filmuojančioms Lietuvoje. Sukuriama vis daugiau kino filmų, o tai reiškia, kad kiekybė gali išugdyti kokybę. Štai pernai pakankamai didelio susidomėjimo sulaukė Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“, pristatytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, o drauge su pagrindinėje konkursinėje programoje dalyvavusios Sergejaus Loznicos „Nuolankiosios“ kūrybine grupe raudonuoju kilimu žingsniavo prodiuserė Uljana Kim ir institucinių projekto rėmėjų Lietuvos kino centro bei LRT atstovai. Šiais metais tarp kitų Europos šalių jaunųjų kino prodiuserių Lietuvai atstovavo Eglės Vertelytės filmo „Stebuklas“ prodiuseris Lukas Trimonis. Taigi jūs teisi - lietuvių kinas pasaulyje jau seniai nėra „Terra Incognita“.

- Kuo lietuviškas kinas išsiskyrė bendrame kontekste?


- Kiekvienas meno kūrinys turi ir gali išsiskirti tik tada, jeigu kūrėjas kalba apie tai, kas jam svarbu, ką jis išgyveno, suprato ir nori papasakoti žmonėms. Pasaulyje filmų sukuriama labai daug. Nepaskęsti tokioje galybėje padeda tik tikrumo jausmas, kuris vis dažniau nyksta. Jį užgožia komunikacijos bruzdesys, reklamos triukšmas ir kiti neišvengiami kino palydovai. Išsaugoti tą tikrumą ir perteikti jį kitiems - kiekvieno kūrėjo siekiamybė. Sėkmė - įnoringa ir nebūtinai lanko visus.

- Kanai šiemet neatsiliko nuo #MeToo judėjimo, moterų lygybės kino industrijoje. Kaip jūs vertinate moterų režisierių vaidmenį kine, apdovanojimuose? Kodėl jų yra mažiau? Ką daryti, kad moterų šioje srityje būtų daugiau?


- Taip, moterų vaidmuo kino industrijoje turbūt aktualiausia šių dienų tema. Ji garsiai skambėjo ir šių metų Kanuose. Pagrindinės konkursinės programos žiuri vadovavo išskirtinio talento aktorė Keitė Blanšet (Cate Blanchett), tačiau likimo ironija visada ras erdvės pasireikšti. Pažvelkime į šių metų Kanų laureatus - tarp jų šeši vyrai ir trys moterys. Teko girdėti, kad buvo suskaičiuota, kiek vyrų ir moterų yra laimėję tarptautiniuose kino festivaliuose per visą kino istoriją. Vyrų skaičius artėjo prie dviejų tūkstančių, o moterų nesiekė nė šimto. Nemanau, kad skaičiai lemia meninę kokybę, bet jie pakankamai iškalbingi, kad priverstų kalbėti apie moterų padėtį kine ne tik #MeToo judėjimo kontekste.

- Lietuviškuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ moterų režisierių yra pakankamai daug. Ar Lietuvoje ši problema vis dėlto egzistuoja ar ne?


- Galima sakyti, kad ilgai buvęs vyrų kinu, pastaruoju dešimtmečiu lietuvių kinas akivaizdžiai praturtėjo moterų balsais. Daug metų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“ tiksliai apibūdino situaciją lietuvių kine. Dabar ji iš esmės pasikeitė. Tai natūraliai atsispindi ir „Sidabrinėse gervėse“, kurios apibendrina kiekvienų metų lietuvių kino derlių.

- #MeToo judėjimo atgarsiai pasireiškė ir Lietuvoje. Vis dėlto, tarkime, režisierius Šarūnas Bartas nominuotas „Sidabrinei gervei". Apdovanojimai nusprendė atsiriboti nuo šių, pavadinkime, skandalų?

- Būtų labai sunku vertinti šiuolaikinį lietuvių kiną, kuriame nebūtų Šarūno Barto. Lietuvių kinas labai nuskurstų, jeigu iš jo eliminuotume šį režisierių. Apdovanojimams svarbus filmų meninis statusas ir kūrėjo tarptautinis pripažinimas. Vis dėlto palaikau drąsą kalbėti apie moterų situaciją kino industrijoje ir būtinybę ją keisti. #MeToo judėjimas privertė permąstyti normalumo standartus ir piktnaudžiavimo vyriška galia klausimą. Situacija atskiruose meno laukuose atspindi visuotinį susitaikymą su ydingomis visuomeninio elgesio normomis. Atėjo laikas jas keisti.

- Be moterų trūkumo kine, kokios dar kino industrijos problemos buvo paliestos Kanuose? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria kino kūrėjai?

- Kanuose garsiai nuskambėjo socialinio teisingumo, asmens laisvės ribų, žmonijos ateities perspektyvų temos. Jos ryškėjo daugumoje pagrindinės konkursinės ir paralelinių programų filmuose. Kova už žmogišką orumą nuolatinio nestabilumo persmelktoje kasdienybėje tapo egzistencine kova už būvį. Tenka pripažinti, kad kinas reflektuoja niūroką globalaus pasaulio realybę, peržengdamas geografines sienas. Išlikimo žmogumi drama aktuali Lenkijoje ir Kinijoje, Rusijoje ir Švedijoje, Japonijoje ir Libane, Prancūzijoje ir JAV - visur, kur gyvena žmogus.

- Daugelis, kalbėdami apie lietuvišką kiną, pabrėžia, kad problematiškiausia vieta yra scenarijus. Kurias lietuviško kino vietas jūs įvardytumėte kaip stipriausias, o kurias - kaip silpniausias?


- Lietuvių kinas visais laikais garsėjo vizualiąja kultūra, puikiais operatorių darbais, stipria aktorine mokykla, talentingais kompozitoriais, dar nuo juostos laikų profesionaliais montažo režisieriais ir šiandien vis labiau pripažįstamais garso specialistais. Vis dėlto silpnas scenarijus visada buvo ir liko pagrindine lietuvių kino problema. Galbūt todėl taip gyvai nuskambėjo Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ dialogai, parašyti režisieriaus ir seserų Marijos bei Teklės Kavtaradzių. Norėtųsi tikėtis, kad naujoji lietuvių kino karta įveiks scenarijaus iššūkį.

- Anksčiau lietuviškas kinas išsiskyrė savo filosofiniu, poetiniu braižu. Koks jis yra šiandien? Ar tas braižas dar išliko? Ar jis suteikia pridėtinės vertės mūsų filmams?

- Filosofinio vaidybinio kino meistrais galėtume vadinti Vytautą Žalakevičių ir Almantą Grikevičių, poetinio vaidybinio kino vėliavnešiais - Arūną Žebriūną ir Algirdą Araminą. Marijonas Giedrys ir Raimondas Vabalas dažniausiai puoselėjo realistinio kino kryptį. Šarūnas Bartas šiandien tarptautinėje erdvėje vertinamas kaip modernaus kino filosofas. Didieji lietuvių dokumentikos meistrai Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius padėjo pamatus lietuvių poetinio dokumentinio kino tradicijai, kurią pratęsė jau kitos kartos kūrėjai - Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Julija ir Rimantas Gruodžiai, Audrius Stonys, Arūnas Matelis. Taigi tradicijos turėjo savo pradininkus ir tęsėjus. Pastarąjį dešimtmetį ryškėja ir nauja tendencija - tai lietuvių vaidybiniame kine retas žanrinis ir pramoginis kinas. Visa tai liudija nacionalinio kino proceso gyvumą, o vis dažnesni bendros gamybos projektai įjungia Lietuvą į bendrą Europos kino kontekstą.

- Jau netrukus įvyks „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Ką pasakytumėte skeptikams, kurie įsitikinę, kad Lietuvoje nepakankamai daug filmų, kad būtų galima organizuoti apdovanojimus. Kokią, jūsų manymu, reikšmę šie apdovanojimai turi mūsų kino kultūrai?

- Skeptikams galėčiau atsakyti tik viena - kiekvienam žmogui, skeptikams, beje taip pat, svarbu, kad jo darbas būtų įvertintas. Vertinkime tai, ką turime šiandien, nelaukdami geidžiamos darbų gausos. Juolab kad apdovanojimų pradžioje metinis filmų derlius buvo labai skurdus. Šiais metais į apdovanojimus pretenduoja devyni vaidybiniai pilnametražiai, dešimt dokumentinių, devyni trumpametražiai ir trylika studentų kurtų darbų. Taigi, derlius nėra gausiausias, bet jau leidžia rinktis. Neužmirškime, kad Lietuva nėra kinematografinė imperija ir, vargu, ar kada nors tokia taps. Apdovanojimų misija buvo ir liks įvertinti kiekvienų metų derlių ir pagerbti lietuvių kinui nusipelniusius žmones.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s